Kaip ir kodėl tarpusavyje bendrauja bakterijos, augalai ir gyvūnai (II dalis)

Tikiu - netikiu

Afrikoje gyvenantys drongai - rafinuotos apgaulės mėgėjai. Šie paukščiai meistriškai pamėgdžioja įvairiausius garsus. Tose pačiose vietovėse gyvena ir surikatos. Surikatos - juokingi žvėriukai, daugeliui pažįstami iš filmų apie Afriką. Kai surikatų šeima naršo apylinkes ieškodama maisto, bent vienas žvėrelis stovi sargyboje ant užpakalinių kojų. Pasirodžius pavojingam plėšrūnui „sargybinis" išleidžia ypatingą garsą - signalą, panašų į lojimą ir kvaksėjimą, ir visas būrys neria į urvelius. Bet surikatas stebi ir drongai. Kai žvėriukai randa ką nors skanaus, tarkime, riebią lervą arba skorpioną, drongas pamėgdžioja surikatų pavojaus signalą. Žvėreliai pabėga, ir paukštis ramiai sulesa jų radinį. Bet drongai įspėja ir apie tikrą pavojų, nes plėšrūną iš aukštai pamato anksčiau už surikatas. Todėl visai nekreipti dėmesio į klastingų paukščių garsus surikatos negali: geriau daug kartų atiduoti pietus apgavikui negu vieną kartą pačiam tapti kieno nors pietumis.

Meno vergai

Daugeliui paukščių giesmininkų giesmė - ne tik priemonė patraukti patelės dėmesį, bet ir rūšies vizitinė kortelė. Visi tos pačios rūšies patinėliai čiulba maždaug vienodai, su nedidelėmis variacijomis. Šis motyvas perduodamas iš kartos į kartą. Patinėlis čiulba prie lizdo, kuriame auga jaunikliai, ir jo giesmė įsirėžia į jų atmintį. Suaugę sūnūs čiulbės kaip tėtis, o dukros - rinksis sau į porą tą, kuris čiulba kaip tėtis.

Taip savo giesmes perduoda ir garsieji Darvino kikiliai, kurie gyvena Galapagų salose. Bet kiekvienoje saloje gyvena skirtingos rūšies kikiliai, kiekvienas su savo giesme. Kartą į Dafnės salą atskrido patinėlis iš Espanjolos salos. Stebėtina, bet ateiviui pavyko susirasti vietinę patelę ir su ja išperėti jauniklių, kuriems, kaip ir dera, čiulbėjo savo giesmę. Taigi jo ūgtelėję vaikai čiulbėjo kaip tolimosios Espanjolos kikiliai, nedarydami savo giesme jokio įspūdžio vietos patelėms. O atklydėlio dukros liko abejingos vietos patinėlių giesmėms, visai nepanašioms į tėvo. Kadangi iš Espanjolos niekas daugiau neatskrido, kikiliams hibridams liko tik kryžmintis tarpusavyje. Po 30 metų saloje gyveno jau kelios dešimtys pirmosios mišrios poros palikuonių, ir niekas iš jų nė karto nesusiporavo su vietos kikiliais. Tiesiog mokslininkų, stebėjusių šią keistą istoriją, akyse atsirado nauja kikilių rūšis - sukurta giesmės.

Žvėries ženklas

Ypač įdomiai bendrauja gyvūnai, gyvenantys grupėmis. Kuprotųjų banginių patinai žiemodami tropiniuose vandenyse dainuoja dainas, girdimas už 30 km. Jose atskiri garsai sujungiami į „frazes", kurios kartojasi daug kartų kaip muzikinės temos (tokių temų dainoje gali būti 4-7). Visi populiacijos patinai dainuoja tą pačią dainą, bet metams bėgant ji tampa sudėtingesnė. O kartą per keletą metų patinas, atplaukęs iš kitos populiacijos, atsineša naują dainą. Vietos patinai pradeda jį mėgdžioti, bet tiksliai pakartoti negali. Taigi vietinė daina pakeičiama supaprastinta „importuotos" versija, bet laikui bėgant ji vis sudėtingėja.

Socialūs gyvūnai garso signalus naudoja ir kaip individualius šaukinius, panašiai kaip mes vardus. Pavyzdžiui, delfinai: „švilpesį-autografą" gali naudoti pats tokio vardo „savininkas", nuklydęs nuo būrio arba atsidūręs už kokios nors kliūties, o jei delfinas nori kreiptis asmeniškai į ką nors iš būrio, jis atkartoja jo šaukinį. Tarp Afrikos dramblių tokia sistema veikia kitaip: garsinį dramblio „asmenvardį" daugiausia naudoja jo gentainiai, kreipdamiesi į jį, pats vardo savininkas jo nenaudoja.

Kai kurie gyvūnai suteikia pavadinimus savo priešams. Beždžionės vervetės Rytų Afrikoje turi net tris pavojaus signalus: „erelis", „leopardas" ir „gyvatė". Jų artimos giminaitės, žaliosios markatos, Vakarų Afrikoje leopardui ir gyvatei apibūdinti naudoja labai panašius signalus. Tačiau signalo „erelis" jos neturi: ten, kur jos gyvena, nėra erelių, medžiojančių beždžiones.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, kad net tokios tikrąja žodžio prasme besmegenės būtybės, kaip bakterijos ir augalai, moka keistis sudėtingais signalais. Iš tiesų nėra nieko natūraliau. Gyvūnijos pasaulyje nėra vietos vienatvei. Vieni kaimynai yra tavo maistas, kiti - patys gali tave suėsti, dar kiti - konkurentai dėl patelės ir maisto. Dar kitiems tu tarsi ir nerūpi, bet jie taip pat kažką keičia.

Visi tie organizmai - tokia pati aplinkos dalis, kaip temperatūra, drėgmė ir oro sudėtis. Natūralioji atranka skatina prisitaikiusius prie savo aplinkos ir negailestingai brokuoja nevykėlius. Tačiau metų laikų kaitos pakeisti neįmanoma, galima tik prie jos prisitaikyti. O štai su gyva būtybe galima „susitarti" - vieną nubaidyti, kitą privilioti, trečią apgauti, o su ketvirtu bendradarbiauti. Neretai tai yra kur kas naudingiau negu išdidžiai į nieką nekreipti dėmesio, ir evoliucija seniai atskleidė šią paprastą tiesą.

Pirmąją dalį skatykite ČIA