Žiemos žaidynės - kaip viskas prasidėjo

Pirmosios žaidynės, surengtos 1924 m., net nebuvo vadinamos žaidynėmis, šis terminas joms „priklijuotas" vėliau. Dalyvių buvo maždaug 10 kartų mažiau nei dabar.

Prisiminkime, kaip žiemos sportas įsiliejo į olimpinį judėjimą ir kokios buvo 1924 m. Šamoni vietovėje Prancūzijoje vykusios žaidynės.

Dailusis čiuožimas - vasarą

Vasaros olimpinėse žaidynėse prieškario laikais jau buvo atsiradusios šiokios tokios tradicijos, nes pirmosios žaidynės įvyko dar 1896 m. Žiemos sportas, žiūrint iš organizacinės pusės, dar ilgai buvo paliktas nuošalyje.

Nuo 1901 m. būdavo organizuojamos Šiaurės žaidynės Švedijos sostinėje Stokholme. Jos - tarsi žiemos olimpinių žaidynių priešistorė, tačiau geografija buvo siaura, Stokholme varžėsi daugiausiai Skandinavijos šalių sportininkai.

Artėjant 1912 m. vasaros olimpinėms žaidynėms Stokholme, atsirado pasiūlymas ten pat surengti žiemos sporto savaitę, bet švedai atsisakė, siekdami išsaugoti Šiaurės žaidynių identitetą.

Buvo ir bandymų žiemos sporto šakas įtraukti į vasaros žaidynių programą. 1908 m. Londone vyko dailiojo čiuožimo varžybos, 1920 m. Antverpene - jau ne tik dailiojo čiuožimo, bet ir ledo ritulio.

Pirmasis čempionas - amerikietis

1921 m. Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) kongrese nutarta, kad 1924 m. vasaros žaidynių Paryžiuje organizatoriai prancūzai turėtų surengti ir tarptautinę žiemos sporto savaitę.

Tuo metu dar niekas nežinojo, kad ateityje šį renginį vadinsime pirmosiomis žiemos olimpinėmis žaidynėmis. Tokį pavadinimą IOC retrospektyviai patvirtino 1926 m.

Nurodomi šiek tiek skirtingi skaičiai, kiek sportininkų dalyvavo pirmosiose žaidynėse. IOC puslapyje yra duomenys, kad Šamoni susirinko 260 dalyvių, 247 vyrai ir tik 13 moterų. Jie atstovavo 16-ai valstybių ir varžėsi 16-oje rungčių.

Palyginkime, šiemet Milano-Kortinos žaidynėse dalyvauja beveik 2,9 tūkst. sportininkų iš 92 valstybių. Jie išsidalins 116 medalių komplektų.

Šamoni žaidynėse vyko slidinėjimo, greitojo čiuožimo, šiaurės dvikovės, šuolių su slidėmis, dailiojo čiuožimo, ledo ritulio, bobslėjaus, kerlingo ir karinių patrulių varžybos. Pastaroji disciplina - kažkas panašaus į šiuolaikinį biatloną.

Medalių lentelėje dominavo šiaurės šalys. Norvegai iškovojo 17 apdovanojimų, suomiai - 11. Kitų valstybių atstovams atiteko ne daugiau kaip po 4 medalius.

Visgi pirmuoju žiemos olimpiniu čempionu tapo ne norvegas ar suomis, o 24-erių amerikietis Čarlzas Džiutrou (Charles Jewtraw), laimėjęs greitojo čiuožimo 500 m rungtį. JAV sportininko pergalė buvo labai netikėta net jam pačiam.

„Tai buvo tarsi pasaka, aš buvau tik vargšas iš Leik Plesido. Tapau šalies čempionu, bet buvau pasitraukęs iš čuožimo. Išgirdau, kad norima siųsti olimpinę komandą į Prancūziją. Visiškai nesitreniravau ir nenorėjau vykti, bet koledžo dėstytojas įtikino, kad turėčiau. Kertant vandenyną sirgau jūros liga ir meldžiausi, kad laivas nenuskęstų. Lenktynių dieną visiškai nesinervinau. Buvau įsitikinęs, kad negaliu laimėti", - daug vėliau, jau sulaukęs 83-ejų, prisiminė Č.Džiutrou.

Didelė kaina neatbaidė

Ryškiais pasirodymais Šamoni trasose pasižymėjo norvegas Torleifas Haugas (Thorleif Haug) ir Suomijos sportininkas Klasas Tiunbergas (Clas Thunberg), iškovoję po tris aukso medalius.

T.Haugas laimėjo abi slidinėjimo rungtis (18 ir 50 km) ir šiaurės dvikovę. K.Tiunbergas dominavo greitajame čuožime ir prie trijų aukso medalių pridėjo vieną sidabrinį bei vieną bronzinį.

Moterys dalyvavo tik dailiajame čiuožime. Asmenines varžybas laimėjo austrė Herma Šabo (Herma Szabo), o paskutinė - aštunta - liko 11-metė norvegė Sonja Heni (Sonja Henie), vėliau tapusi dailiojo čiuožimo legenda. S.Heni iškovojo auksą 1928, 1932 ir 1936 m. olimpinėse žaidynėse.

Vyrų dailiojo čiuožimo čempionu Šamoni tapo švedas Gilis Grafstriomas (Gillis Grafstrom), anksčiau triumfavęs 1920 m. vasaros žaidynėse. Tokiu būdu jis žiemą apgynė titulą, iškovotą vasarą.

Tą patį padarė ir Kanados ledo ritulio rinktinė, praktiškai neturėjusi konkurencijos. Kanadiečiai laimėjo turnyrą, per šešis mačus įmušę 132 įvarčius ir praleidę tik 3.

Pirmosios žiemos olimpinės žaidynės organizatoriams pridarė finansinių problemų. Jos kainavo 3 mln. frankų, o už bilietus pavyko gauti tik 250 tūkst. Skirtumą padengė Prancūzijos vyriausybė, Aukštosios Savojos departamentas ir Šamoni savivaldybė.

Kita vertus, žaidynes pamatė daugiau nei 10 tūkst. žiūrovų, o tai laikyta sėkme. 1925 m. IOC nusprendė, kad žiemos žaidynes organizuos kas ketverius metus.

Latviai - tarp pionierių

Anksčiausiai iš Baltijos šalių į žiemos olimpinį judėjimą įsitraukė Latvija, kuriai Šamoni žaidynėse atstovavo du sportininkai - slidininkas Robertas Plūmė ir čiuožėjas Albertas Rumba.

R.Plūmė, kuris buvo ir Latvijos vėliavnešys, abiejų slidinėjimo rungčių nebaigė, o A.Rumbai sekėsi kiek geriau. Jis dalyvavo keturiose greitojo čiuožimo rungtyse ir 1500 m nuotolyje užėmė dešimtąją vietą.

Medaliai buvo dalijami ir susumavus keturių rungčių rezultatus. Šioje įskaitoje latviui atiteko aukšta septintoji pozicija.

1928 m. Sankt Morico žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvavo jau visų trijų Baltijos valstybių atstovai ir visi jie startavo greitajame čiuožime. Latvija į Šveicariją išsiuntė tik A.Rumbą, Estija - Kristfridą Burmeisterį (Christfried Burmeister) ir Aleksanderį Mitą (Aleksander Mitt), o pirmuoju žiemos olimpiečiu Lietuvos sporto istorijoje tapo Kęstutis Bulota.

Olimpietis buvo sporto entuziasto, generolo Jono Jurgio Bulotos sūnus. Generolas buvo vienas iš Lietuvos sporto lygos įkūrėjų, daug prisidėjęs prie to, kad mūsų šalies atletai startuotų 1924 m. Paryžiaus vasaros žaidynėse.

K.Bulota 1928 m. Berlyne studijavo inžineriją, jau turėjo tarptautinių varžybų patirties, startavo netgi pasaulio čempionate, vykusiame likus savaitei iki Šamoni žaidynių, ir užėmė 21-ąją vietą.

Prieškario Lietuvos sporte K.Bulota buvo visų galų meistras. Jis dalyvavo pirmosiose krepšinio rungtynėse, 1922 ir 1923 m. tapo futbolo, o 1926, 1931 ir 1934 m. - ledo ritulio Lietuvos čempionu.

Šalies čempiono titulus olimpietis iškovojo ir lengvojoje atletikoje, dviračių sporte.

Tragiškas likimas

Šamoni žaidynėse K.Bulota dalyvavo keturiose rungtyse. 1500 ir 5000 m distancijose jis liko 25-as, 500 m - 28-as. 10 000 m rungtis nebaigta dėl atlydžio, tad galutinė lietuvio vieta joje nebuvo užfiksuota.

Žinoma, K.Bulotos gyvenimas neapsiribojo tik sportu. Jis dirbo Susisiekimo ministerijoje, buvo Kelių ir statybos direkcijos direktorius.

Lietuvą užgrobus sovietams, olimpiečio gyvenimas baigėsi tragiškai. 1941 m. birželio 14 d. jis buvo suimtas ir išsiųstas į lagerį Šiaurės Urale.

Manoma, kad K.Bulota žuvo bandydamas pabėgti, tačiau neaišku, kada tai įvyko, 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje.

Latvija ir Estija žiemos žaidynių tradiciją pratęsė 1936 m. Garmiš Partenkirchene. Latvijos delegacija buvo netgi labai gausi, sudaryta iš 26 sportininkų, o prie to prisidėjo ir dalyvavimas ledo ritulio turnyre.

Lietuva savo sportininkų pasirodymo laukė iki devintojo dešimtmečio. Sugrįžimas buvo šlovingas, 1984 m. Sarajeve biatlonininkas Algimantas Šalna pasipuošė auksu, 1988 m. Kalgaryje slidininkė Vida Vencienė - auksu ir bronza.

Deja, jie buvo ne Lietuvos, o SSRS rinktinės sudėtyje.

O nepriklausomos Lietuvos žiemos sportininkų sugrįžimo teko laukti iki 1992 m. Albervilio žaidynių.