Kulinarinė abėcėlė keturkojams: mitai apie augintinių mitybą, kuriuos būtų laikas peržiūrėti

Paradoksas, bet nežiūrint to, kad veterinarijos klinikų skaičius išaugo, atsirado specializuotų parduotuvių ir prasiplėtė gatavo ėdalo asortimentas, naminių gyvūnų sergamumas neinfekcinėmis ligomis nemažėja.

Pagal statistiką beveik trečdalis tokių ligų - virškinimo organų ligos, o apie 70 proc. atvejų yra susiję su netinkamu racionu.

Kokias klaidas dažniausiai daro naminių gyvūnų šeimininkai?

1 mitas: Su augintiniu galima dalytis maistu nuo stalo

Tai yra viena pagrindinių šeimininkų klaidų - manyti, kad augintiniams galima duoti bet kokio maisto, kurį mėgsta patys. Mylimi augintiniai nuo mūsų skiriasi anatomiškai ir fiziologiškai. Žmogaus organizmas yra prisitaikęs prie įvairių maisto produktų apdorojimo būdų: kepto, rūkyto, saldaus, sūraus ir aštraus maisto. Bet tokie mums įprasti produktai daro didelę žalą gyvūno organizmui:

- Sūdyti, marinuoti, rūkyti produktai kenkia širdžiai ir inkstams.

- Keptas maistas: didelė riebalų ir aliejaus koncentracija gali sukelti įvairius virškinimo sutrikimus, pradedant viduriavimu ir baigiant sunkiais kasos ir kepenų veiklos sutrikimais.

- Produktai su dideliu angliavandenių kiekiu, pavyzdžiui, cukraus ir krakmolo. Šunų ir kačių seilėse nėra fermento amilazės, kuris yra būtinas angliavandeniams skaidyti burnos ertmėje. Šie produktai gyvūnų organizme perdirbami vėliau, patekę į skrandį ir žarnyną. Todėl „žmogiški" saldumynai, kepiniai bei bulvės, kruopos yra papildomas krūvis virškinimo sistemai ir gali sutrikdyti jos veiklą.

Svarbu:

- šunims ir katėms negalima duoti šokolado, kuriame be cukraus yra teobromino. Ši medžiaga gyvūnams yra nuodinga, net nedideliu kiekiu jie gali apsinuodyti.

- reikia vengti ne tik virtų, bet ir žalių bulvių, kadangi jose esantis solaninas yra nuodingas.

- kaulai - regis, tradicinis skanėstas, ypač šunims, kelia realų pavojų gyvūnų sveikatai. Priežastis yra paprasta - kietos ir trapios jų dalys gali suskilti į aštrias nuolaužas, traumuoti gerklę, virškinamąjį traktą, skrandį ir žarnyną. Be to, kaulai, gali skatinti dantų akmenų atsiradimą, pakenkti dantų emaliui ir dantenoms ir sukelti stomatologinių problemų. Ypač pavojingi tuščiaviduriai vištų kaulai bei smulkūs žuvų kaulai, kurie lengvai subyra į smulkias aštrias dalis.

- pienas ir pieno produktai nėra griežtai draudžiami, tačiau suaugusiems šunims ir katėms gali pridaryti nemalonumų. Tai yra susiję su nepakankama fermento laktazės gamyba, kuris reikalingas laktozei, pagrindiniam pieno angliavandeniui, virškinti. Be pakankamo laktazės kiekio pieno produktai ima rūgti žarnyne, o tai sukelia pilvo pūtimą, skausmą ir viduriavimą.

Kai kada palepinti augintinį maistu nuo žmogaus stalo yra leistina, tik svarbu, kad taip būtų retai ir netaptų nuolatiniu įpročiu. Jeigu norite numylėtiniui suteikti malonumo, įsitikinkite, kad vaišės:

- Neįeina į pavojingų produktų sąrašą, išvardytą aukščiau.

- Jose nėra priedų: druskos cukraus, aštrių prieskonių.

Saugūs variantai:

- Nedidelis obuolio gabaliukas be sėklų.

- Keletas gabalėlių šviežios morkos.

- Šiek tiek virtos mėsos arba paukštienos be prieskonių.

Gatavas ėdalas atsirado palyginti neseniai. O kodėl nešerti augintinių taip, kaip tai darė mūsų protėviai? Iki atsirandant pramoniniu būdu pagamintiems pašarams augintiniai ėsdavo likučius nuo žmonių stalo: duoną, kaulus, bulvių lupenas, kopūstus, košes. Bet laikui bėgant žmogaus požiūris į gyvūnus - kaip vien tik į namų sargą arba graužikų medžiotoją - keitėsi, jie jam tapo draugais ir šeimos nariais, o kartu atsirado suvokimas, kad augintinio sveikata yra svarbi ir kad jį šerti reikia visaverčiu, subalansuotu maistu, pritaikytu konkrečiai gyvūnų kategorijai ir parinktu individualiai.

2 mitas: Kuo brangesnis ėdalas, tuo jis geresnis

Didelė ėdalo kaina ne visada atitinka jo kokybę. Kai kurie gamintojai naudoja rinkodaros gudrybes, siūlydami pirkėjams brangius produktus, kurie iš tiesų nėra tiek naudingi ir subalansuoti, kaip teigiama. Ėdalo kokybę lemia sudėtis: natūralūs ingredientai ir dirbtinių konservantų ir dažiklių nebuvimas, atitikimas mitybos standartams ir normoms. Svarbu ištyrinėti sudedamųjų dalių sąrašą ir rinktis patikimų gamintojų produkciją, su natūralios kilmės priedais.

3 mitas: Kartą išrinkus gerą ėdalą, juo augintinį galima šerti visą gyvenimą

Per gyvenimą gyvūno poreikiai keičiasi. Šuniukui reikia vienokių maisto medžiagų, suaugusiam šuniui - kitokių, o senstančiam katinui reikia specialaus raciono, kad geriau dirbtų inkstai, sąnariai ir būtų geresnis regėjimas. Racioną reikia keisti atsižvelgiant į individualius veiksnius kaip svoris, gyvenimo būdas, veislė, klimato sąlygos gyvenamojoje vietoje, reprodukcinė būklė (sterilizacija/kastracija), sveikatos būklė, nėštumas arba sveikimo laikotarpis.

Vienas daugiausiai ginčų keliančių klausimų tiek tarp specialistų, tiek tarp gyvūnų šeimininkų - ar galima derinti įvairius ėdalo tipus: natūralius produktus + pramoninį ėdalą? Iš esmės taip derinti racioną leistina, bet labai svarbu atsižvelgti į kai kuriuos aspektus:

1. Toks ėdalas turi tenkinti gyvūno poreikius, kad jis gautų užtektinai būtinų vitaminų ir mineralinių medžiagų.

2. Mišrus racionas turi būti stabilus, tai yra, jame pramoninių ir natūralių produktų turi būti kasdien.

3. Mišri mityba tiks ne visiems gyvūnams, todėl geriausia pasitarti su specialistu.

4 mitas: Apie šėrimo kiekį ir dažnumą

Klaidingai manoma, kad gyvūnai „patys žino", kiek jiems reikia ėdesio, arba kad galima šerti „iš akies". Iš tiesų ėdalo kiekis turi atitikti gyvūno amžių, svorį ir aktyvumą. Pavyzdžiui, kai kurių veislių šunys (labradorai ir lygiaplaukiai retriveriai) yra linkę persiėsti, nes dėl genetinių ypatumų nelabai jaučia sotumą, todėl jiems gresia nutukimas ir kitos sveikatos bėdos. Ėdalo norma parenkama individualiai, geriausia - pagal lenteles ant ėdalo pakuotės arba specialisto rekomendacijas.

Teiginio, kad šunims ir katėms žolė yra naudinga, negalima vadinti visišku mitu, bet yra svarbių niuansų. Žolės ėdimas - visiškai natūralus naminių gyvūnų elgesys. Žolę jie gali kramtyti dėl įvairių priežasčių, bet tai yra susiję su kai kuriomis rizikomis:

- gali pažeisti virškinimo sistemos gleivines;

- kontakto su nuodais pavojus: žolė, ypač mieste, gali būti užteršta toksiškais junginiais;

- tikimybė užsikrėsti parazitais: ant žolės lapų ir stiebų dažnai būna kirminų kiaušinėlių ir lervučių, kuriais naminis gyvūnas gali užsikrėsti.

Optimalus sprendimas - gyvūnų prekių parduotuvėje įsigyti specialių žalumynų gyvūnams.

Išvados: 5 pagrindiniai šėrimo principai

1. Gyvūno racioną parinkite individualiai, pagal jo organizmo ypatumus, konkrečios veislės poreikius, amžių, aktyvumą ir pan.

2. Laikykitės veterinarų rekomendacijų ir laiku kreipkitės konsultuotis.

3. Įdėmiai tyrinėkite pramoninių ėdalų sudėtį, dėmesingai skaitykite etiketes.

4. Stebėkite gyvūno mitybos įpročius: sistemingai nemaitinkite jo iš rankų arba nuo stalo, kad neįprastų nuolat kaulyti maisto ir galimai nepersiėstų.

5. Vertinkite kritiškai, kad atskirtumėte mitus ir tiesą. Rūpinkitės augintiniu vadovaudamiesi jo ypatumais ir poreikiais, o ne laikydamiesi madingų strategijų arba veikiami stereotipų.

Būkite atsakingi ir tinkamai rūpinkitės keturkoju draugu!