Kitapus slenksčio: kodėl vis dar laikomės protėvių priesakų

Kas sieja pirtį, kryžkelę ir kanalizacijos šulinį? Mitologinio mąstymo požiūriu tai yra pavojingi taškai, kuriuose mūsų pasaulis susiduria su anapusiniu.

Kuo toliau nuo namų, tuo keistesnis ir pavojingesnis atrodė pasaulis mūsų protėviams. Kad ir kaip būtų keista, mes iki šiol nesusimąstydami laikomės jų priesakų.

Erdvės, kurioje gyveno mūsų protėviai, metafora - šaudymo taikinys: nedidelis apskritimas centre, pažymėtas dešimtuku, aplink jį kiti apskritimai - kuo toliau nuo centro, tuo apskritimas didesnis.

Apskritimas su dešimtuku - namai, taškas centre - žmogus. Devynetu galima laikyti kiemą, aštuonetu - gatvę ir taip toliau. Centras - saugiausia vieta, kuo toliau nuo jo, tuo pavojingiau. Išėjęs iš namų žmogus peržengia ribas, skiriančias saugesnes erdves nuo pavojingesnių.

Portalai tarp pasaulių

Tokį įsivaizdavimą apie erdvės padalijimą mes išlaikėme iki šiol. Mažą vaiką galime palikti savarankiškai šliaužioti tik namuose. Augant jam atsiveria kitos teritorijos: štai jis jau gali vienas vaikščioti kieme, paskui savo gatvėje...

Tapęs pilnametis, gali išvykti į svetimas žemes. Mes baiminamės tuščių, neapšviestų, apleistų teritorijų, nes ten galima sutikti pavojingą nepažįstamąjį, valkataujantį šunį arba išsisukti koją, bet ištyrinėję savo rajoną sužinome, kokios vietos yra pavojingos ir galime jų vengti.

O mūsų protėviams pavojai buvo susiję ne tik su vieta, bet ir su laiku ir aplinkybėmis.

Tokį skirtumą lemia pasaulėvoka - mitologinė arba mokslinė. Pirmajai yra būdingas pasaulio suvokimas, grindžiamas tikėjimu ir įsitikinimais, antrajai - racionaliais įrodymais. Mūsų protėvių laikais dominavo mitologinis mąstymas, todėl net puikiai pažįstami statiniai savo kieme niekada nebuvo laikomi visiškai saugiais.

Pavyzdžiui, pirtis. Buvo įsivaizduojama, kad pirtis - pavojinga vieta, naktį joje prausiasi piktoji dvasia, jeigu žmogus atsidurs pirtyje tuo pačiu metu su ja, jis gali būti „išpraustas" iki mirties. Kartu pirtis, kurioje žmogaus pasaulis susiduria su anapusiniu pasauliu, būdavo kai kurių ritualų atlikimo vieta: ten prieš vestuves prausiama nuotaka, ten gimsta vaikas, apiplaunamas velionis. Kas jungia šiuos tris įvykius? Kelias, gyvenimo kelionė.

Žmonės įsivaizdavo, kad žmogus į Žemę atkeliauja iš kito pasaulio ir ten grįžta. Buvo manoma, kad tokiomis akimirkomis atsiveria sienos tarp pasaulių. Bet tie „portalai" buvo ne visur, o tik ypatingose erdvėse. Kaip su tuo susijusios vestuvės? Nuotaka taip pat atlieka kelionę, tegu ir simbolinę - iš merginų pasaulio pereina į ištekėjusių moterų pasaulį, iš tėvo giminės - į vyro giminę.

Galima sakyti, pirtyje ji „miršta" ir vėl „atgimsta". O dar pirtis yra susijusi ne tik su simboliniu keliu, bet ir su tikru: joje apsistodavo keliautojai, neradę kur kitur prisiglausti, tai yra, pirtis naktį tapdavo „svetimųjų" valda. Bet tie „svetimieji" pirtyje būdavo įtraukiami į „savą" erdvę: keliautojas, pasiprašęs nakvynės, būtinai pirmiausia pirtyje nusiprausdavo. Tai yra apsivalymo ir įtraukimo į „savą" pasaulį ritualas

Keista, bet nepavojinga erdve negalima vadinti ir paties namo, nes gyvenamąją erdvę supa negyvenama - palėpė ir rūsys. Tos vietos - tarsi pasienis, už kurio plyti kitas pasaulis. Palėpė yra vieta, kur gyvena namų dvasia - naminis. Žmonės tikėjo, kad jį galima pamatyti, užlipus į palėpę su degančia žvake rankoje per Velykas, per Kalėdas arba Didįjį ketvirtadienį.

Blogio jėgų teritorija

Archaiškas pasaulio modelis su saugiu centru ir pavojingais pakraščiais yra žinomas iš įvairių tautų mitų. Ryškus pavyzdys - skandinavų Midgardas ir Utgardas. Tvarkos, įstatymo ir kultūros centrui Midgardui priešpastatomos laukinės, neištirtos ir priešiškos žemės, blogio jėgų teritorija, kur gyvena milžinai, demonai, blogio dvasios. Du pasaulius skiria riba, kurią dievai ir žmonės nuolatos gina.

Karelų ir suomių mitologijoje Kalevalos šalis antagonistė yra Pohjola, atšiauri, niūri žemė, į kurią keliauja herojai. Tos šalies žmonės, kaip ir Utgarde, visaip išbando herojus. Ten viskas ne kaip „namuose", kitos taisyklės, tvarka, įstatymai. O jei žemė svetima, ji a priori yra bloga ir pavojinga.

Šis archaiškas skirstymas į savus ir svetimus, ne tik vietovių, bet ir žmonių, gyvuoja iki šiol. Mes esame linkę nesėkmes nurašyti „kitokiam". Jeigu kaimynystėje gyvena kitos tautos atstovai, dėl dviračio dingimo greičiau bus apkaltinti jie, o ne etniškai savas dėdė Stasys.

Už graikiškos oikumenos, t.y. apgyvendintos žemės, ribų praėjusių amžių istorikai „apgyvendindavo" ir kinokefalus arba žmones su šunų galvomis. Pagal viduramžių žemėlapį, sukurtą Anglijoje, šuniagalviai gyvena Rifo kalnuose, skiriančiuose Europą ir Aziją, o prancūzų kartografas Pjeras Deseljė (Pierre Desceliers) juos „įkurdino" Moskovijos šiaurės rytuose.

Didžiųjų geografinių atradimų metais tikėjimas kinokefalais nedingo, tiesiog jų tariama gyvenamoji vieta buvo nustumta toliau, už apgyvendintų žemių. Nežinomų žemių gyventojams iki šiol priskiriamos kitokios nei mūsų charakteristikos. Tik vietoj šuns galvos dabar gali būti kalbama apie specifinį kvapą, keistus valgymo įpročius, magiškų savybių turėjimą, o svarbiausia - norą mums pakenkti.

Gynybiniai atitvarai ir nelabojo valdos

Su anapusiniu pasauliu buvo siejamos visos ribos tarp namo ir aplinkinės erdvės: durys, slenkstis, krosnies kaminas ir pati krosnis. Kad piktoji dvasia, bėdos, ligos, kerėtojai nepatektų į namą, žmonės įvairiai jį saugojo: ant langų ir durų piešė kryžiukus, virš durų įbesdavo ką nors aštraus, kabindavo pasagą, namuose laikė verbą, aptverdavo kiemą, o tarpuvartėje užkasdavo aštrų daiktą, pavyzdžiui dalgio geležtę.

Buvo stengiamasi apsaugoti ne tik savo namus, bet ir kaimą, ypač iškilus grėsmei bendruomenei. Nuo kaimynystėje siaučiančios epidemijos arba gaištant gyvuliams buvo saugomasi specialiais ritualais. Apsauginę funkciją atlikdavo ir iki šiol atlieka kryžiai, kurie statomi prie įvažiavimo į gyvenvietę.

Už kaimo plytėjo įvairiai apgyvendintos erdvės. Laukas, nors ir dirbamas, taip pat buvo pavojingas, kaip ir miškas arba vandens telkinys: kiekviena gamtos vieta turi šeimininką, nuolatinį arba laikiną.

Susitikimas su miškiniu, vandeniu, laume žmogui retai baigdavosi gerai. Todėl buvimas svetimoje erdvėje būdavo reglamentuojamas. Saugumo taisykles visi žinodavo nuo vaikystės.

Kelio magija

Namams kaip statiškai vietai priešpastatomas kelias - teritorija, kuria einama, ir žmogaus būsena, kai jis yra kelyje. Kaimo ribose pavojingiausiomis buvo laikomos kryžkelės, kurias mėgo piktoji dvasia, čia raganos palikdavo užkerėtų daiktų. Už kaimo ribų tarp daugybės takų buvo svarbiausia nepataikyti į svetimą - miškinio arba naminio. Buvo tikima: jeigu žmogus pasiklydo arba susirgo, vadinasi, perėjo kelią piktajai dvasiai.

Mūsų protėviai išvykdavo į tolimą kelionę už kaimo arba valsčiaus ribų itin retai, ypač moterys. Pats kelias buvo suvokiamas kaip kitas pasaulis, o keliautojas prilyginamas mirusiajam.

Kur galėjo vykti protėviai? Pavyzdžiui, į kariuomenę. Prieš kelionę rekrūtas būdavo laiminamas, namiškiai ruošdavo kelionės maišą: įdėdavo šiltų drabužių, šventintą paveikslėlį ir gimtosios žemės saują - kad nesiilgėtų, tarnaudamas jaustųsi kaip namie.

Kad vaikinas grįžtų, giminaičiai bandydavo apgauti likimą: ant slenksčio sudaužydavo indų, iš namų išvesdavo atbulą, jis specialiai grįždavo užmiršto daikto. Rekrūtui išėjus, tam tikrą laiką buvo draudžiama plauti grindis ir šluoti. Toks draudimas išliko iki mūsų dienų: kam nors išvažiavus grindys neplaunamos, kol žmogus pasiekia kelionės tikslą.

Grindis priimta plauti tik išlydėjus velionį, kad negrįžtų iš mirusiųjų karalystės. Kad ir kokia buvo priežastis, buvo draudžiama leistis į kelionę švenčių dienomis, kad keleivio į svečius nepasikviestų piktasis. Buvo pavojinga pradėti kelionę netrukus po giminaičių mirties.

Protėvių balsas

Įdomu, kad mitologinis mąstymas iki šiol neišnyko, jis perduodamas iš kartos į kartą. Visur galima išgirsti baisių istorijų iš „vienos mano pažįstamos" gyvenimo. Pavyzdžiui, kaip dvi merginos vaikštinėjo po miestą ir jų kelyje pasitaikė kanalizacijos šulinys: viena mergina jį apsuko lankstu, nes vaikščioti per šulinius - blogas ženklas, o antroji ėjo tiesiai per jį, ir netrukus jos gyvenime prasidėjo nemalonumai. Abi merginos bėdas sieja su pažeistu draudimu.

O tokių priesakų, ko dėl neaiškių priežasčių negalima daryti, kiekvienas gali prisiminti daugybę. Pavyzdžiui, vengiame praeiti tarp stulpų, sudarančių trikampį („velnio vartai"), vis dar pasižiūrime į veidrodį, jei prisiėjo grįžti namo, nededame rankinės ant žemės, ir prisėdame prieš laukiančią ilgą kelionę, tarsi mūsų šiuolaikinė erdvė būtų tokia pati pavojinga kaip anksčiau.

Dėl tokio elgesio yra kaltas mitologinis mąstymas, kurio vargu ar atsikratysime, net nepaisydami šiuolaikinio mokslo laimėjimų.

Archaiškas erdvės kaip koncentrinių apskritimų aplink žmogų įsivaizdavimas, kur centro saugumą gina sudėtinga ritualų ir draudimų sistema, įsijungia netikrumo situacijose (kai nepajėgiame racionaliai paaiškinti nemalonių įvykių arba ką nors darome tradiciškai, baimindamiesi savo kailiu patikrinti bloga lemiančių ženklų veiksmingumą) ir kartu primena, kad nepaisant visų technologinių laimėjimų, mums vis dar reikia simbolinių ribų, atskiriančių savą, pažįstamą pasaulį nuo svetimo, nepažįstamo.