Smogta ne Karakasui, o tarptautinei teisei ir normoms

Šią žinią pasaulis sutiko dvejopai - vieni tokiu amerikiečių poelgiu džiaugėsi, kiti jį smerkė, kaip atveriantį kelią naujiems panašiems išpuoliams.

Apie tai, kas vyko Karakase ir kokios gali būti ilgalaikės suverenios šalies prezidento pagrobimo pasekmės, „Respublika" kalbėjosi su buvusiu užsienio reikalų ministru Povilu GYLIU.

- Jūsų vertinimu, kas įvyko Venesueloje?

- Tokias situacijas stengiuosi vertinti akademiškai ir politiškai-partietiškai neutraliai, bet kadangi esu Lietuvos valstybės patriotas, o šis atvejis gali turėti įtakos ir mums, darausi kiek šališkas.

Kalbant apie pačią operaciją, kurios JAV valdžia nevadina karu, todėl neskubėjo derinti su Kongresu, ji buvo efektinga ir efektyvi. Tam tikra prasme unikali ir palyginama nebent su buvusio Panamos diktatoriaus Manuelio Antonijaus Norjegos (Manuel Antonio Noriega) istorija.

Per JAV karinę invaziją į Panamą 1990 sausį jis buvo suimtas, nuskraidintas į JAV, 1992 nuteistas 40 metų kalėti, o vėliau perduotas Prancūzijai ir grąžintas Panamai. Jis, be kitų kaltinimų, buvo kaltinamas ir narkotikų verslo globa.

Tačiau yra ir kita medalio pusė.

- Kalbate apie tarptautines teisės ir politikos normas?

- Taip, nes tarptautinės teisės požiūriu tai yra JTO chartijos laužymas, sukuriant labai pavojingą precedentą. Iki šio įvykio tiek juridiškai, tiek ir pagal paprotinę teisę buvo tabu taip elgtis.

Išimtis buvo daroma tik vienu atveju - kai JTO saugumo taryba priimdavo atitinkamą sprendimą. Jeigu pasaulinė bendruomenė per Saugumo tarybą nusprendžia, kad kažkokia išskirtinė operacija galima, veiksmas įgyja teisėtumo požymius.

Pavyzdžiui, kaip dėl Afganistano, arba tiksliau „Al Kaidos", 2001 m. rugsėjo 11 d. surengto išpuolio JAV. Išpuolio organizatoriai juo džiaugėsi, bet tarptautinė bendruomenė priėmė atitinkamą sprendimą ir JAV veiksmai naikinant teroristus buvo įteisinti.

- Internete plinta vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuoti ramiai virš šalies sostinės skrendantys JAV sraigtasparniai, į kuriuos nebuvo paleistas nė vienas šūvis. Venesuelos kariškiai išsigando ar gavo įsakymą nešaudyti?

- Yra du logiški tokios situacijos paaiškinimai. Pirmas - N.Maduro aplinkoje buvo žmonių, kurie dirbo kartu su JAV žvalgyba arba jai, todėl teikė visą aktualią informaciją. Manau, kad tai turėjo būti pakankamai artimi žmonės, tačiau konkretizuoti negaliu, nes neturiu tam reikiamos informacijos.

Antras - amerikiečiams savo atakos metu, panaudojus radioelektronines slopinimo priemones, pavyko blokuoti Venesuelos priešlėktuvinės gynybos sistemas.

Beje, prieš šią operaciją Venesuela džiaugėsi savo turima priešlėktuvinės gynybos sistemų gausa, tad kodėl jos reikiamu momentu nesuveikė, kol kas lieka paslaptis. Bet, manau, ji anksčiau ar vėliau išaiškės.

Dar vienas svarbus momentas - kelis mėnesius iki operacijos pradžios JAV aiškiai siuntė signalus, kad jie gali atakuoti. Nebuvo aišku tik kokia tai būtų operacija - sausumos kariuomenės puolimas, desanto išlaipinimas ar dar kažkas. N.Madurui turėjo būti aišku, kad reikia ruoštis nemalonumams.

Gal jis net ir ruošėsi, todėl pradėjo JAV siūlyti kompromisus, bet, kaip matome, to buvo maža. O juk galėjo saugiai išvykti į mūsų kaimynę Baltarusiją, kurios vadovas Aliaksandras Lukašenka siūlė ir tokį variantą.

Po to, kas įvyko, kartais palyginu Venesuelą ir Kubą. Kubos lyderį Fidelį Kastro JAV daugybę kartų mėgino pašalinti, bet jiems to padaryti nepavyko. Matyt, F.Kastro buvo įžvalgesnis nei N.Maduras, realiau suvokė kylančius pavojus ir savo asmeniniam bei sistemos saugumui skyrė daugiau dėmesio, nes net vieno, tačiau pagrindinio žmogaus iš saugumo grandinės pašalinimas gali tapti lemtingas.

- Daug kalbama apie narkotikus, bet kokios, jūsų vertinimu, yra realios atakos priežastys?

- Pretekstai yra trys ir jie susiję. Pirmiausia, visi atkreipia dėmesį į naftą ir jos kiekius. Globalios energetinės korporacijos varvina seilę galvodamos apie didžiausias išžvalgytas naftos atsargas pasaulyje. Kaip ten toliau bus su Saudo Arabija - neaišku, o čia nafta arti, „po ranka" ir jos daug.

Nafta paskutinį šimtmetį geopolitikoje vaidino ypatingą vaidmenį bei gali būti šaliai ir palaiminimas, ir prakeiksmas. Palaiminimas, nes atneša turtus, prakeiksmas, nes sukelia aplinkinių pavydą. Beje, Saudo Arabija vis dar tvarkosi pati, nes yra sutarusi su JAV - viską parduodate už dolerius, o mes garantuojame saugumą.

Antras pretekstas - JAV prezidento Džeimso Monro (James Monroe) 1823 m. doktrina, kurioje aiškiai suformuluota šalies užsienio politikos strategija. Jei trumpai, europiečiams buvo pareikšta - mes nesikišame į jūsų reikalus Afrikoje ir Azijoje, bet Vakarų pusrutulis yra mūsų. Ši doktrina 200 metų buvo realizuojama, bet paskutiniais dešimtmečiais atsirado „svetimi", kurie jos nepaiso - Kinija ir Rusija.

Pastarųjų veikimas jautrus ir geopolitiniu požiūriu. Pradžiai kinai su savo 60 mlrd. JAV dolerių ir rusai su savo 20 mlrd., įkelia koją į Venesuelą ekonomiškai, o vėliau atsiranda karinis placdarmas. Iš pradžių tiekiami ginklai, paskui atvyksta privačios karinės struktūros, tokios kaip „Wagner", ir galiausiai gali įsikurti oficialios karinės bazės. Kinai seniai įleido šaknis Lotynų Amerikoje ir jų įtaka auga. Rusų ekonominė galia mažesnė, bet ir jie turi sąjungininkų - Venesuela, Nikaragva, Kuba.

JAV jautriai žiūri į „svetimųjų" jėgų atsiradimą Vakarų pusrutulyje, todėl, panašiai kaip rusai Ukrainoje, smogė prevencinį smūgį.

Trečias - Venesuela yra pakrypusi į kairę: valdžioje yra kairiosios jėgos ir ideologiškai dalis JAV rinkėjų į tai žiūri jautriai. Jie baiminasi, kad nesulauktų antros Kubos. Juolab, kad kaimyninių Lotynų Amerikos šalių prezidentai irgi yra kairieji, ir tik vienas Argentinos vadovas Chavjeras Milėjus (Javier Milei) draugauja su JAV lyderiu Donaldu Trampu (Donald Trump). Tad tokį išpuolį galėjo paskatinti ir ideologiniai motyvai, bijant kairiųjų stiprėjimo.

- N.Maduro teismas, kaip rašoma, prasidės greičiausiai tik 2027 m. Kam tiek laukti ir ar Venesuelos vadovas jo tikrai sulauks?

- Visko gali būti, bet manau, kad sulauks, o kol kas daroma pauzė. Karinis plataus masto veiksmas mažai tikėtinas ir beveik neįmanomas. Džiunglėse kariauti su partizaninėmis grupėmis JAV nėra pasirengusi, jau patyrė pralaimėjimą Vietname, tad tai būtų problemiška.

Pauzė daroma, visi laukia, kaip reaguos pasaulis. Pirmiausia - pažemintos Kinija ir Rusija. Viešoji opinija jose, pridėjus dar ir pasikėsinimą į Rusijos prezidento Vladimiro Putino rezidenciją, vis labiau linksta į karo pusę, tad Vašingtonas tikrai nenorės kaitinti situacijos. Be to, Iranas, Turkija, Brazilija irgi „svetimųjų" pusėje.

Baisioje padėtyje atsidūrė Europa, nes jos šalių lyderiai nebežino, kaip elgtis.

Taip pat N.Maduras gali būti mainų objektas, nes kinams ir rusams reikia kokios nors satisfakcijos.

Galiausiai, jeigu tikėsime apklausomis, 70 proc. amerikiečių neremia šios operacijos. Tai yra strategiškai blogai D.Trampui, nes jo oponentams demokratams į rankas įduotas stiprus ginklas. Leftistai prisiminė kairiąją ideologiją ir prakalbo apie tautų draugystę.

Toks suaktyvėjimas respublikonams gali kainuoti labai daug, nes demokratai, manau, situacija pasinaudos ir primins, kad D.Trampas su Kongresu nesitarė, tarptautines normas pažeidė, iš Vietnamo pamokų nepasimokė ir t.t. O kadangi JAV, kaip ir visame pasaulyje, žmonės yra susiskaldę, per artėjančius tarpinius rinkimus respublikonams gali būti liūdna.

- Ar toks valstybės vadovo pagrobimas gali sukelti „domino efektą"? Juolab kad D.Trampas jau reiškia nepasitenkinimą Kolumbijos ir Meksikos prezidentais bei prikaišioja narkotikus.

- Narkotikų srautai iš Meksikos į JAV gerokai stipresni negu iš Venesuelos, kur su tuo buvo kovojama, bet aš, būdamas D.Trampo vietoje, į naujus konfliktus nesivelčiau. Ir nebūčiau grobęs svetimos šalies vadovo, nes ilguoju periodu JAV tai nėra naudinga.

Kaip sakiau, operacija buvo efektinga ir efektyvi - žiūrėkite, kaip be savo kariškių nuostolių mes viską sutvarkėme. Bet kitoms Lotynų Amerikos šalims ji suveikė tarsi „skiepas".

Tiek Meksikoje, tiek Kolumboje, tiek Nikaragvoje valdžia sukluso ir peržiūri savo saugumo struktūrą. Tokios antros sėkmingos operacijos nelabai išeina padaryti, nes analogiškas puolimas nebebus netikėtas. O ir pati Meksika yra labai didelė, nemažai meksikietiškų šaknų turinčių asmenų gyvena JAV ir juos vienija civilizacinis solidarumas.

Galiausiai gringai Lotynų Amerikoje dėl savo ekspansinės politikos ar valdžių vertimų nėra mėgstami. Tai ženkliai mažina naujų operacijų tikimybę, o ir JAV galimybės nėra beribės. Be to, kaip sakiau, abejoju, ar JAV tai būtų naudinga.

Negi Vašingtonui tikrai reikia dar labiau priartėti prie branduolinio karo ir pradėti galvoti apie pasaulio tvarkos perkrovimą? Ir tikrai tuo užsiimtų ne švabai ar sorošai, o tie, kurie puikiai suvokia žmonijos interesą išlikti, todėl pradėjo valytis nuo visokių genderistinių-leftistinių propagandų? Norėčiau tuo abejoti.

Kas tikrai akivaizdu - tokiais savo veiksmais Vašingtonas atrišo rankas Maskvai analogiškai elgtis Ukrainoje, tad čia dar visko gali būti.

- Lietuva dar 2019 m. pripažino ir pasiskelbė remianti Chuaną Gvaido (Juan Guaido) kaip Venesuelos laikinąjį prezidentą, bet dabar apie jį niekas nebekalba. Kodėl? Juk jeigu daugiau negu 50 šalių pripažino jį prezidentu, tai užtektų perduoti jam valdžią ir išsispręstų nemažai klausimų.

- Net nežinau, kur šiandien yra tas asmuo, kurį mūsų valdžia kažkodėl pripažino, bet aišku, kad tai buvo dirbtinis projektas. Jis nebuvo tikras prezidentas. Tam reikia laimėti rinkimus. Švarūs, nešvarūs (tokie iš esmės ir vyksta), bet rinkimai legitimizuoja šalių vadovus. Aišku, mes galime ką norime skelbti prezidentais, bet jeigu procesas vyksta ne pagal tarptautinę teisę, juridiškai tokio iš išorės paskelbto asmens negali vadinti vadovu.

Ką matome iš buvusios viceprezidentės, dabartinės laikinosios prezidenės Delsi Rodriges (Delcy Rodriguez) elgesio, ji su visa vadovybe, įskaitant karinę, išliko lojali N.Madurui. Jie perima vadovavimą, derėsis su Vašingtonu, galimai darys nuolaidas, bet liks valdžioje, nes Amerika neturi per ką valdyti Venesuelos.

D.Rodriges lieka buvusio prezidento Hugo Čaveso (Hugo Chavez) ideologinėje tėkmėje ir telkia tas Venesuelos jėgas, kurios liko lojalios valdžiai. Ji neperėjo į kitą pusę, kaip, tarkim, JAV priimtinas dar vienas buvęs kandidatas į prezidentus Edmundas Gonsalesas Urutia (Edmundo Gonzalez Urrutia).

Klausiau D.Rodriges pasisakymą. Pagrindė jos kalbos mintis - ji ruošiasi ginti Venesuelos suverenitetą, save mato kaip laikiną sprendimą ir vieninteliu teisėtu vadovu pripažįsta N.Madurą.

Apibendrinant, D.Trampas surengė dar vieną šou. Viešųjų ryšių požiūriu įspūdis milžiniškas, bet, manau, dabar visi Amerikos priešininkai - Kinija, Rusija, Iranas ir kitos musulmoniškos šalys - konstruoja galios mašiną, kuri veiks prieš Ameriką ir prieš Vakarų civilizaciją. Šiuo metu dar labiau galioja posakis - Vakarai prieš likusius. Nemanau, kad tai laimėjimas. Taip pat ir mums, nes mes priklausome NATO ir ES.

Toks veiksmas atvėrė Pandoros skrynią, nes sukūrė precedentą - pradėti grobti valstybių vadovus. Tad niekas negali garantuoti, kad netrukus kas nors panašaus nenutiks kuriam Europos šalies lyderiui ar aukštas pareigas einančiam asmeniui. Nes jeigu tai galima JAV, kodėl neturėtų būti galima kitiems?