Klimato pokyčiai. Ar galima pristabdyti?

Žmonės vis garsiau kalba apie ekstremalius klimato pokyčius, tačiau su „Respublika" bendravęs Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas, mokslų daktaras Gintautas STANKŪNAVIČIUS situacijos nelinkęs dramatizuoti.

Pasak jo, žmonija tiesiog „pjauna, ką pasėjo", tačiau, laiku atsitokėjus, didžiausių kataklizmų dar gali pavykti išvengti.

Remiantis Tarptautinės nelaimių duomenų bazės (EM-DAT), kurią išanalizavo leidinys „Mongaby", duomenimis, 2025 m. pasaulyje buvo užregistruota daugiau nei 200 su klimatu susijusių stichinių nelaimių. Iš viso šie įvykiai paveikė mažiausiai 87,8 mln. žmonių.

Tokioms nelaimėms priskiriami staigūs potvyniai, nuošliaužos, stiprios audros, miškų gaisrai ir sausros.

Daugiausia aukų pareikalavo sausros ir nestabilus aprūpinimas maistu.

Ramiojo vandenyno regione suintensyvėjo taifūnai ir ciklonai. Kai kurie iš jų pasiekė aukščiausias intensyvumo kategorijas, naikindami pakrančių miestus, uostus ir elektros energijos tiekimo sistemas.

2025 m. lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje sutapus dvejiems atogrąžų ciklonams ir taifūnui, sugriovimų ir žmonių aukų neišvengė kai kurios Azijos šalys.

EM-DAT duomenimis, šie orai tapo mirtiniausia atogrąžų audrų sistema praėjusiais metais. Indonezijoje buvo užregistruoti 1109 žuvusieji, Šri Lankoje - 826, Pakistane ir Tailande - dar keli šimtai aukų.

Dėl potvynių Kinijoje, Brazilijoje, Pietryčių Azijoje ir Rytų Afrikoje šimtai tūkstančių žmonių buvo priversti palikti savo namus.Vienur kylant potvyniams, kitur daugelis regionų susidūrė su precedento neturinčiomis sausromis. Didelio masto pasėlių sunaikinimai buvo užfiksuoti Afrikoje, Australijoje ir Pietų Amerikoje.

JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, apie 280 mln. žmonių pasaulyje patiria didelį maisto trūkumą, o klimato nestabilumas, tampantis nebe išimtimi, bet norma, vaidina vis svarbesnį vaidmenį.

Europoje ir Pietų Azijoje karščio bangos pareikalavo tūkstančių gyvybių, nurodo tyrimų centrai. Indijoje ir Pakistane temperatūra kai kuriose vietovėse kelias savaites buvo aukštesnė nei +44 - 46 °C.

Miškų gaisrai Šiaurės Amerikoje, Pietų Europoje ir Australijoje apėmė milijonus hektarų. Tik Kanadoje išdegusių miškų plotas kelis kartus viršijo dešimtmečio vidurkį.

Iš viso 2025 m. dėl klimato sukeltų nelaimių žuvo daugiau nei 8000 žmonių, tačiau tyrėjai pažymi, kad dėl duomenų trūkumo, tikrasis mirčių skaičius gali būti didesnis.

Nors 2025 m. buvo vėsesni nei 2024 m., jie vis tiek tapo trečiais šilčiausiais metais nuo stebėjimų pradžios.

Ekspertai pabrėžia, kad klimato krizė yra ne tik aplinkos, bet ir socialinė-politinė grėsmė. Ekstremalios oro sąlygos didina migraciją, skurdą ir konfliktus dėl išteklių. Pasaulio banko duomenimis, iki 2050 m. klimato kaita gali priversti daugiau nei 200 mln. žmonių palikti savo namus.

Mokslininkai pažymi, kad net jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas šiandien pradės mažėti, susikaupusios pasekmės bus jaučiamos dešimtmečius. Ledas Arktyje tirpsta greičiau nei prognozuota, pasaulio vandenynų lygis ir toliau auga, o ekstremalūs įvykiai tampa vis dažnesni bei intensyvesni.

Nepaisant niūrių prognozių, ekspertai sutinka, kad galimybių dar yra. Jos apimtų spartesnį perėjimą prie atsinaujinančios energijos, iškastinio kuro naudojimo mažinimą, miškų apsaugą ir maisto sistemos reformą.

Pasak Tarptautinės energetikos agentūros, iki 2030 m. būtina sumažinti pasaulinį išmetamųjų teršalų kiekį beveik 45 proc., palyginti su 2010 m. lygiu, ir iki amžiaus vidurio pasiekti anglies dioksido neutralumą.

2025-ieji ir 2026-ieji pasauliui yra tarsi skambutis. Klimato nestabilumas nebėra ateities prognozė - jis tapo dabartimi. Karščio, potvynių, gaisrų ir net neįprastai šaltų žiemų bangos kai kuriuose regionuose yra šios krizės apraiškos.

Interviu su doc. dr. Gintautu Stankūnavičiumi:

- Kalbant apie gamtą, tai, kas vyko praėjusiais metais ir kas prognozuojama šiemet, kažkas paranormalaus ar įprastas gamtos ciklas?

- Bet kuris gamtininkas pasakys, kad tai, kas vyksta, yra natūralus gamtos ciklas, tačiau jaunesni šalies gyventojai tokių ilgų, šaltų žiemų gali ir neprisiminti. Tai suprantama, nes jos buvo fiksuojamos praėjusio amžiaus 7-8 dešimtmečiais ir kartodavosi 2-3 kartus per dešimt metų.

Kadangi pastarąjį kartą tai buvo senokai, šiandienos situacija ne vienam atrodo ekstremali, bet šalčių Lietuvoje būta ir stipresnių.

- Jeigu dabartiniai orai yra norma, ar galima prognozuoti kokie jie bus ateinančiais metais?

- Kas tikrai aišku, tai, kad tokių žiemų tikimybė mažės. Tai signalizuoja vandenyno paviršiaus temperatūros nuokrypis nuo normos.

Vis mažiau lieka akvatorijų, kuriose temperatūra būtų mažesnė negu daugiamatė norma, ir daugėja tokių, kur ji šiltesnė. Vandenynas, skirtingai nuo sausumos, įšilęs greitai šilumos neatiduoda, tai ir lemia šiltesnes žiemas.

Nepaisant to, mes priklausome Eurazijos kontinentui, kur kasmet spalį orai atšąla ir šalti išlieka iki balandžio, o viduržiemy dar „pradžiugina" speigais.

Tad apie visiškai šiltas žiemas galime pamiršti. O jeigu dar sulaukiame oro pernašos nuo Arkties, tuomet turime ilgus atšalimo laikotarpius, kuriuos kai kas šiandien įvardina ekstremaliomis temperatūromis. Bet, kaip minėjau, gali būti ir šalčiau, nes, tarkim, 1956 m. vasarį Utenoje buvo užfiksuotas beveik - 43°C šaltis.

Jeigu susidarytų išskirtinės sąlygos, šį rekordą būtų įmanoma „pagerinti", bet tenka konstatuoti, jog net ekstremalios temperatūros šiltėja. 1963 m. ar 2010 m. žiemą sausio mėnesio oro temperatūra buvo žemesnė negu šįmet, o sąlygos formuotis šalčiams buvo panašios.

- Kiek realiai vykstantiems pokyčiams įtakos turi žmonija ir žmonių veikla?

- Labai daug. Žmonių veikla gali tiesiogiai konkuruoti su šiltnamio efektą skatinančių kuro rūšių deginimu. Neseniai žiūrėjau filmą apie nykstančią Aralo jūrą. Ji ne tik daro įtaką to regiono orams, bet ir yra neūkiškumo bei nesusikalbėjimo tarp valstybių pavyzdys.

Kol buvo SSSR, respublikos kažkaip savo veiksmus derino, bet kai šis blokas subyrėjo, visos ėmė naudoti vandenį be jokių stabdžių, ištekliai išseko ir šiandien, kur kadaise plytėjo Aralo jūra, turime druskingą stepę.

Negalima pamiršti ir plynų kirtimų. Taigos miškai vasaros metu, o visžaliai Amazonijos ar Indonezijos miškai ištisus metus daro didelę įtaką sugeriant CO 2, tačiau jie yra negailestingai naikinami. Indonezijos miškai verčiami palmių aliejaus plantacijomis.

Žmonės patys naikina „Žemės plaučius", kurie galėtų sugerti didžiulius kiekius CO2 ir valyti orą, kuriuo kvėpuojame.

Tas, beje, aktualu ir Lietuvai. Teoriškai turime 33 proc. miškų, bet nuotraukos rodo, kad kai kurie mažesni negu metro aukščio, todėl neatlieka savo „oro valymo" funkcijų, o sunkioji miškų technika taip suniokojusi miškų paklotę, kad jai atsistatyti reikės mažiausiai 10 metų.

Atskira tema - regionai, kur vykdoma ekstensyvi žemdirbystė. Bene geriausias pavyzdys - Sahelis, teritorija į pietus nuo Sacharos. Savanos nuganomos, nespėja atsikurti ir dykuma plečiasi.

Kartu kinta vandens balansas, sutrinka vandens apytakos ratas, persikirsto kritulių zonos, kas ypač blogai tiems, kurių gerovė priklauso nuo žemės ūkio produkcijos.

Panašūs dalykai vyksta ir mūsų kraštuose. Lietuvoje didieji žemvaldžiai augina monokultūras, už kurias gauna geras išmokas, todėl jiems nerūpi, kad kraštovaizdis vis labiau primena stepę.

Panašius vaizdus savo laiku stebėjau Chersone (Ukraina) - didžiuliai dirbami laukai ir jokio medelio. Tai ne tik gadina kraštovaizdį, bet ir pažeidžia vandens balansą. Be to, tokie laukai gausiai tręšiami, trąšos patenka į melioracinius kanalus, o tada - į upes ir ežerus.

Maži ūkiai geriau tvarkosi ir su sausromis, ir su potvyniais, nes savo dirbamus sklypus atskiria žaliosiomis juostomis. Jos leidžia optimaliau veikti esant sausroms ar potvyniams, todėl maži ūkiai efektyviau kovoja su gamtinėmis anomalijomis.

- Kokias matytumėte ilgalaikes vykstančių pokyčių pasekmes?

- Klimato kaitos ataskaitoje pabrėžiama, kad klimato ekstremalumas stiprėja - vasarą sulaukiame dažnesnių karščio bangų. Šalčiai niekur nedingo, bet šiltėjančio klimato sąlygomis vis dažniau suvokiami kaip ekstremalūs. Greičiau nutirpus sniegui stipriau augalus veikia ankstyvos šalnos.

Užsitęsia sausros arba sausi laikotarpiai, kurie kenkia ne tik žemės ūkiui, bet ir vandens ištekliams. Dėl to ne tik Lietuvoje, bet ir Vidurio Europoje masiškai džiūsta eglės, o kirsdami jas miškininkai iškerta dar didesnius plotus, todėl problemos gilėja.

Gali sustiprėti arba dažniau pasireikšti žiemos audros. Šiemet šaltas laikotarpis buvo palyginti ramus, bet tai nereiškia, kad kitąmet nesulauksime kokio grėsmingo „Anatolijaus".

Šiltesniu metu galime sulaukti ekstremalių kritulių, tokių kaip stambi kruša, arba stiprių viesulų (tornadų). Atmosfera šyla, įgauna daugiau energijos, tai gali lemti stipresnį sukūringumą, kas turi tiesioginės įtakos viesulų stiprumui.

Galutinis akcentas - besiplečiantys miestai su dirbtinėmis gatvių dangomis, stogais, akmeninėmis aikštėmis ir t.t. Žalieji plotai naikinami, todėl per liūtis miesto kanalizacijos nebesusitvarko su vandens pertekliumi, o ramiomis dienomis oras stipriau įkaista.

Kai kas teigia, kad žaliųjų plotų miestuose daugėja, bet dažniausiai - dėl prijungtų žalesnių apylinkių, nes pačiuose miestuose medžių mažėja, todėl jų centrai, kur formuojasi šilumos salos, lieka neatsparūs klimato ir orų anomalijoms.

- Ar galima kažką pakeisti?

- Gyvename lozungų epochoje. Žadame mažinti dujų išmetimą, diegti elektromobilius ir t.t., bet nepagalvojame, kad užtektų miestų centruose didinti žaliuosius plotus ir šilumos salos imtų trauktis. Tai pat tikslinga didinti miškų plotus, ten kur formuojasi stepės, bet abejoju ar didieji žemvaldžiai geranoriškai sutiktų sumažinti savo dirbamus laukus.

Reikėtų atkurti senąsias upių vagas. Anksčiau jos susisiekdavo ir maitindavo viena kitą, o dabar visos yra tiek ištiesintos, kad per sausras aukštupiai išdžiūsta, nes į juos niekas nebeįteka.

Naudingos yra ir pelkės. Turime kelis rezervatus, bet to, galvojant apie balansą gamtoje, yra mažai. Pelkėms galima panaudoti nederlingas žemes, bet niekas nenori tuo užsiimti.

Be to, dalykai, kurie gerina klimatą, turėtų būti pasiskirstę tolygiai, o dabar turime vieną Lietuvos dalį, kur vykdoma intensyvi žemdirbystė, ir kitą, kuri ne tokia derlinga, bet miškinga. Tiksliau buvo, nes dabar ir miškams kyla pavojus.

Beje, skandinavai giriasi, kad mažai išskiria teršalų į atmosferą bei saugo savo miškus, tik nutyli, jog jų įmonės dirba Pietryčių Azijoje, kur gaunami pelnai iš tropinių miškų kirtimo ir perdirbimo. Panašiems tikslams, kiek matosi, naudojami ir Lietuvos miškai, tad gal laikas būtų situaciją pakeisti?

- Kokių pokyčių, jeigu viskas tekės ta pačia vaga, galima laukti gyvojoje gamtoje?

- Kaip minėjau, turime Eurazijos kontinentą, kuris net šiltėjančio klimato sąlygomis atšąla, tad labai šilto klimato neturėsime. Gal kažkiek primins Pietinius Karpatus, bet šalčių mes neišvengsime, tropiniai medžiai ar vaisiai neaugs, nors yra teigiančių, kad jau galima auginti abrikosus ir jie vasaromis subręsta.

Bet tikrai stiprės ekstremalumas ir daugės žalą darančių įvykių - potvynių, ilgų sausrų, stiprių šalnų, netikėtų šaltų laikotarpių po žiemos mėnesių. Problemų turės ir tie, kurie atsipalaiduos - įpratę prie šiltų žiemų, komunikacijas paliks paviršiuje, statys lengvus namus, kaip šiltuose kraštuose ar pan. Mūsų klimatas tam nėra ir nebus tinkamas.