1 nuotr.Mes jau įpratome gyventi dviejose paralelinėse tikrovėse - fizinėje ir skaitmeninėje. Pirmoji - nenuspėjama ir gyva, antroji - valdoma, filtruota ir įpakuota į patogią sąsają. Galima būtų manyti, kad internetinė tikrovė yra kontroliuojama, ir todėl žinome, ko iš jos laukti. Bet yra ne visai taip.
Filosofas prof. I.Mikirtumovas paskelbė straipsnį, kuriame aprašo specifinę šiuolaikinio žmogaus būseną, susijusią su emocijų ir išgyvenimų transformacija. Mokslininkas ją vadina „zombio afektu".
Kai „numarinta" tikrovė atgyja
Šiuolaikinis žmogus, visiškai pasinėręs į virtualųjį skaitmeninį pasaulį, nuolatos jaučia nerimą dėl jo nepatikimumo. Kaip zombiai iš siaubo filmų, kurie staiga atgyja ir persekioja gyvuosius, suskaitmeninta ir, kaip įsivaizduojame, „numarinta" tikrovė staiga gali pasireikšti visiškai nenuspėjamai. Ir tai gąsdina.
„Įsivaizduokite, kad ne vieną mėnesį planavote keliauti į kalnus, žiūrinėjote internete gražius vaizdus, domėjotės turistų atsiliepimais, - rašo I.Mikirtumovas žurnale „Galactica Media". - O atvykstate į vietą - ir prasideda pūga, visi planai eina perniek. Nusivylimas būna gerokai stipresnis negu galėtų būti tiesiog dėl blogo oro.
Kodėl? Todėl, kad susidūrėte ne su gamtos staigmenomis, o su detaliai susidėlioto skaitmeninio tikrovės paveikslo žlugimu. Jūs iš anksto gavote preparuotą, paruoštą svetimą patirtį, ir ji buvo tokia, kokios reikia. O kai gamta staiga ima elgtis ne taip, kaip tikėjomės, remdamiesi jos skaitmeniniu paveikslu, kyla specifinis nerimas".
Patiktukas sielos negydo
„Zombio afektas" - gilesnio poslinkio simptomas: vyksta itin svarbus pasikeitimas pačiame emocijų išgyvenimo mechanizme.
Klasikinė kultūra, nuo graikų tragedijos iki didžiųjų romanų žmogų vedė į katarsį - apsivalymą per gilią užuojautą herojams ir stiprių jausmų išgyvenimą.
O interneto skaitmeninė erdvė siūlo iš esmės kitokį mechanizmą. Jam filosofas taip pat sugalvojo pavadinimą - „kauteriazmas" (iš graik. kauterion - prideginimas). Ką tai reiškia?
Kai mes, pavyzdžiui, skaitome kieno nors įrašą socialiniame tinkle, sukeliantį sudėtingus jausmus (pyktį, piktdžiugą arba susižavėjimą), internetas suteikia galimybę jo giliai neišgyventi, o akimirksniu imtis kokio nors veiksmo: spausti patiktuką, jaustuką, atsakyti, komentuoti. T.y. „prideginti" - ir pamiršti.
„Emocija virsta ženklu, simboliu, ji nukenksminama ir tampa dekoratyvia, bet vidinis konfliktas iš tiesų neišsprendžiamas. Simbolika ima dominuoti, užgoždama aktualiją", tvirtina mokslininkas.
Kodėl mums patinka tęsiniai ir perdirbiniai
Tuo pačiu mechanizmu galima paaiškinti ir visiems žinomą „internetinės vienatvės" paradoksą: mums atrodo, kad bendravimas tapo nuolatinis ir visuotinis (bet kuris interneto draugas yra už poros klavišo paspaudimų nuo jūsų, nors fiziškai galbūt gyvena kitame pasaulio krašte), bet kartu jis yra paviršutiniškas, be tikrojo artumo ir empatijos.
Dalinamės ne pergyvenimais, o jų surogatais ir gauname bendravimą be nuoširdumo.
Iš čia kyla ir visuotinis tęsinių, priešistorių ir perdirbinių pomėgis (tiek kine, tiek kompiuteriniuose žaidimuose), kurie tapo šiuolaikinės masinės kultūros tendencija.
Pažįstami „Marvel visatos", „Žvaigždžių karų" arba naujo grafinio dizaino seno vaizdo žaidimo herojai suteikia tą pačią kontrolės iliuziją ir išvaduoja iš pasąmoningos naujovių baimės.
Nors pagrindinės profesoriaus idėjos atrodo niūrios ir skamba tarsi šiuolaikinės žmonijos diagnozė, „zombio afekte" jis randa ir kai ką pozityvaus.
„Saikingas skaitmeninis nerimas žmogui yra reikalingas, jam tenka svarbus signalinis vaidmuo, primenantis apie virtualių konstrukcijų nepatikimumą. Stiprus nerimas suteiktų daug diskomforto, o visai be jo negalime apsieiti, nes dalis mūsų gyvenimo visiškai priklauso nuo sąsajų, platformų ir internetinių paslaugų tiekėjų. Ir visada egzistuoja pavojus, kad visa tai gali sugriūti. Bet taip mes išliekame žmonėmis", apibendrina I.Mikirtumovas.
