Naujas nuostabus pasaulis

„Meta" užregistravo patentą sistemai, kuri leis jūsų „Facebook" paskyrai veikti po jūsų mirties. Ne kaip archyvui, o kaip aktyviam profiliui, kuris toliau rašys, komentuos ir bendraus jūsų vardu.

Tai ne futuristų fantazijos ar gandas iš technologijų forumų. Tai oficialus dokumentas tarptautinėje patentų duomenų bazėje.

O patentas reiškia vieną dalyką - kažkas investavo pinigus, laiką ir teisininkų darbą, kad ši idėja taptų nuosavybe. Taip elgiamasi tik su dalykais, kuriuos ketinama įgyvendinti. Vadinasi, klausimas - nebe „ar tai įmanoma", o „kada tai įvyks".

Sistema analizuotų viską, ką kada nors padarėte socialiniame tinkle. Kiekvieną įrašą. Kiekvieną komentarą. Kiekvieną nuotrauką. Kiekvieną reakciją, žinutę, pasidalinimą. Jūsų rašymo stilių - ar vartojate jaustukus, ar rašote ilgais sakiniais, ar trumpais, ar jūsų tonas mandagus, ar agresyvus.

Kokiu paros metu būdavote aktyvus. Į kokias temas reaguodavote, kokios jūsų politinės pažiūros. Su kuo dažniausiai bendraudavote. Iš šių duomenų dirbtinis intelektas sukurtų jūsų „skaitmeninį dvynį" - algoritmą, kuris elgtųsi taip, kaip tikėtina, kad elgtumėtės jūs.

Po žmogaus mirties ši sistema galėtų automatiškai perimti paskyrą. Jūsų profilis toliau spaustų „patinka" po draugų įrašais. Atsakytų į gimtadienio sveikinimus. Komentuotų naujienas.

Rašytų atsakymus į žinutes - galbūt net balsu, nes dirbtinis intelektas jau sugeba imituoti žmogaus balsą iš kelių minučių įrašo.

Jūsų vaikai galėtų „pasikalbėti" su jumis praėjus dešimtmečiams po jūsų laidotuvių. Jūsų proanūkiai galėtų gauti žinutę nuo prosenelio, kurio niekada nepažinojo gyvo.

Dar daugiau - sistema galėtų generuoti naują turinį. Nuomones apie įvykius, kurie vyko jau po jūsų mirties. Komentarus apie filmus, kurių niekada nematėte.

Reakcijas į politines naujienas, kurių jums gyvam esant dar nebuvo. Jūsų „skaitmeninis aš" gyventų savo gyvenimą, esamuoju laiku su jumis nebeturintį nieko bendra, išskyrus vardą, veidą ir jūsų gyvenimo istoriją.

Civilizacija iki šiol turėjo aiškią ribą: mirtis. Ji skaudi, bet galutinė. Gedulas - procesas, leidžiantis artimiesiems atsisveikinti. Priimti, susitaikyti ir eiti toliau.

O kas nutinka, jei atsisveikinimo nėra? Jei profilis po laidotuvių paspaudžia „patinka" po nauja jūsų atostogų nuotrauka? Jei atsako į gimtadienio sveikinimą? Jei parašo: „Ačiū, kad prisimeni"? Tai simuliacija. Ir simuliacija, kuri sukuria alternatyvų pasaulį.

Psichologai įspėja, kad tokie dalykai stabdo natūralų netekties ir gedulo procesą. Žmogus gali įstrigti tarp realybės ir imitacijos. Jei „jis" vis dar kalba - gal jis iš tikrųjų neišėjo? Pradėsime gyventi nebe su prisiminimu, o su dirbtine asmenybės projekcija, kuri niekada neleis ramiai palaidoti artimo žmogaus.

Socialinių tinklų verslo modelis grindžiamas aktyvumu. Kuo daugiau sąveikos - tuo daugiau reklamos pajamų. Jei mirusio žmogaus paskyra lieka aktyvi, generuoja turinį, palaiko auditorijos įsitraukimą - platformai tai dar vienas vartotojas. Tik šis vartotojas nebeserga, nepavargsta, nekelia pretenzijų ir nereikalauja privatumo. Idealus klientas.

Įsivaizduokite prenumeruojamą „skaitmeninio tęstinumo" paslaugą. Šeima moka mėnesinį mokestį, kad artimojo avataras liktų aktyvus. „Gyvenimas po mirties" tampa komercine kategorija. Duomenys dirba toliau. Žmogaus seniai nebėra, bet jo „profilis" generuoja pajamas.

O jūs gaunate pasiūlymą ir turite alternatyvą: nuolat mokėti mėnesinį ar metinį mokestį už tai, kad jūsų tėvų ir senelių profiliai būtų palaikomi, ar mokėjimus nutraukti ir leisti profilius išjungti.

Kam priklauso žmogaus „aš" po mirties? Šeimai? Socialinių tinklų platformai? Valstybei? Niekas dar neatsakė į šį klausimą, bet „Meta" jau registruoja patentus.

Jei algoritmas generuoja naujus tekstus, atsakymus, nuomones - tai jau ne archyvas. Tai aktyvi sistema. Ar tokia konstrukcija gali būti naudojama politiniais tikslais? Žinoma. Ar gali būti manipuliuojama?

Be abejonės. Ar gali tapti informacinio karo įrankiu? Tam ji tikrai tinka.

Įsivaizduokite žinomą visuomenės veikėją, kuris mirė. O jo profilis toliau skelbia politinius pareiškimus ir komentuoja įvykius valstybėje.

Žmonės reaguoja į vardą, į veidą, į balso tembrą. Kokios nors partijos „garbės pirmininkas" toliau telkia rėmėjus ir renka partijai balsus. Galbūt jis net išliktų ir faktiniu partijos vadovu.

Informacinės manipuliacijos jau dabar vyksta naudojant netikras paskyras. O kas bus, kai atsiras „skaitmeniniai mirusieji" - paskyrų armija, kurią sudaro žmonės, kurių seniai nebėra?

Istoriškai žmogus tikėjo pomirtiniu gyvenimu kaip dvasine kategorija. Siela keliauja kitur. Kūnas lieka žemėje. Tai buvo tikėjimas, kurį kiekviena civilizacija įprasmino savaip - per religiją, per ritualus, per atmintį.

Skaitmeninis amžius siūlo naują versiją - algoritmų teikiamą nemirtingumą. Ar serveris - rojus, ar pragaras, ar skaistykla sielai? Ar tai būtų sekuliari technologinė religija?

Per dešimt-dvidešimt metų galime atsidurti pasaulyje, kuriame bus trys sluoksniai: gyvi pilnaverčiai žmonės, „pusiau gyvieji" - mirę žmonės su aktyviais dirbtinio intelekto dubleriais ir „senamadiški" mirusieji tik su antkapiais kapinėse.

Kaip atskirsime, su kuo kalbamės? Juk daugelio savo feisbuko draugų net asmeniškai nepažįstame, tikėtina, negausime žinios apie jų fizinio kūno mirtį, apie laidotuves. Ar komentaras parašytas žmogaus? Ar jo skaitmeninio avataro?

Ateis laikas, kai istorikams teks tikrinti, ar konkretus įrašas buvo parašytas gyvo žmogaus, ar sugeneruotas algoritmo jau po jo mirties. Reikės kažkokių skaitmeninių autentiškumo sertifikatų, nes mirusieji galės „pakeisti nuomonę".

Viešuose pasisakymuose „Meta" vadovai yra minėję, kad dirbtinis intelektas galėtų padėti išsaugoti artimųjų atminimą ir suteikti emocinį komfortą. Gražūs žodžiai. Bet net ir jie pripažįsta psichologinę riziką.

Šiandien tai dar nėra masinė praktika. Tai patentas, idėja ir galimybė.

Bet riba jau peržengta suvokimo bei mąstymo lygmenyje. O istorija rodo paprastą taisyklę - jei technologija fiziškai įmanoma ir ekonomiškai naudinga, anksčiau ar vėliau ji bus panaudota. Visada.

Lieka esminis klausimas: ar žmogus yra kažkas daugiau, nei jo duomenys? Jei taip - jokia imitacija negali jo pakeisti ir mirtis yra pabaiga.

Jei ne - mes jau žengiame į pasaulį, kuriame asmenybė yra pakankamai didelio duomenų rinkinio funkcija. Tada fizinio kūno mirtis nebėra pabaiga. Tiesiog po jos asmenybė pereina į kitą būseną.

Nemirtingumas feisbuke jau nebėra metafora. Tai technologijų kryptis. Šiandien patentas. Rytoj bandomoji funkcija. Poryt - norma. Ir tuomet galėsime gyventi amžinai. Ne danguje, ne kitų žmonių atmintyje, o serveryje.