Kai kam karas niekada nesibaigs

Lenkija jau paskelbė, kad remia pabėgėlius paskutinius metus, Vokietija mažina išmokas, Šveicarija siūlo pinigus grįžtantiems savanoriškai ir t.t.

Apie tai, su kokiomis psichologinėmis problemomis galėjo ir gali susidurti šie žmonės ir kokios būtų pasekmės, „Respublika" kalbėjosi su Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktoriumi Martynu MARCINKEVIČIUMI.

- Emigracija, ypač - karo akivaizdoje, jau yra stresas. Kokias pasekmes tokie procesai palieka žmogaus psichikoje?

- Neigiamas ir ilgai išliekančias. Mūsų ligoninėje trečius metus veikia psichotraumatologijos centras, skirtas pabėgėliams iš Ukrainos ir Baltarusijos, ir, deja, bet pacientų skaičius nemažėja.

Nors ir be karo emigrantai visame pasaulyje priskiriami didesnei rizikos grupei dėl psichikos problemų. Paprastai jie skirstomi į dvi dideles kategorijas - ekonominiai migrantai ir pabėgėliai iš karo bei neramumų zonų.

Net ekonominiai migrantai susiduria su tam tikrais praradimais, kadangi nutrūksta ryšiai su artima aplinka, įvyksta kultūriniai, kalbiniai, religiniai pasikeitimai. Karo pabėgėliai turi dar daugiau psichologinių pergyvenimų sluoksnių. Juk jie ne tik patys keliauja į nežinią, bet ir nežinioje palieka savo turtą bei artimuosius.

Dėl pastarųjų, kariautų jie ar ne, tenka ypač nerimauti, kadangi, kaip rodo tiek Ukrainos, tiek kitų pastarojo meto karinių konfliktų pavyzdžiai, vis dažniau apšaudymų aukomis tampa paprasti civiliai gyventojai, kas tik didina jau esančią įtampą.

Ukrainos pavyzdžiu dažnai dar turime ir šeimų išsiskyrimą, nes vyrų neišleidžia, tad jie arba kariauja, arba dirba, o emigruoja moterys su vaikais. Dauguma jų nėra ekonominiai migrantai, todėl papildomai susiduria su socialinėmis ir ekonominės problemomis, nes neturi sukaupę pinigų, negali išsivežti užgyventų turtų.

Žmonės, namuose dirbę kvalifikuotą darbą, buvę įmonių vadovai ar panašiai, turi tenkintis nekvalifikuotu, mažai apmokamu darbu, nes atsidūrę kitoje šalyje jie, greičiausiai, nemoka kalbos ir neturi reikiamų licencijų. Kažkam pasiseka - juos priglaudžia, tačiau kitiems tenka galvoti ne tik kaip prasimaitinti, bet ir kur gyventi. Visa tai lemia, kad bėgančiųjų nuo karo psichika būna stipriai paveikta.

- Pabėgėliai kažkaip susitvarkė, įsikūrė naujuose namuose, bet požiūris į juos Europoje ima keistis, todėl daliai gali tekti grįžti namo. Bet jau aišku, kad ne visi turės kur grįžti - namai gali būti sugriauti arba okupuoti. Kaip žmogų gali paveikti šis nuolatinis nepastovumas?

- Asmeniškai aš nematau perspektyvos, kad karas baigsis. Galime kalbėti apie paliaubas, nes tokios derybos, kokios vyksta šiuo metu, nėra karo užbaigimas. Kalbant pavyzdžiais, mūsų ligoninėje dirba gydytoja iš Mariupolio. Jeigu ir bus kažkas sutarta, jei karas baigsis, ar Maskva atsiprašys, išves karius iš jos gimtinės, atstatys jos sugriautus namus ir jai leis grįžti? Akivaizdu, kad ne.

Beje, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas aiškiai pasakė, kad jeigu paliaubos ir bus pasirašytos, jis savo tikslų neatsisakys, todėl jokia sutartis negarantuos žmonėms ramybės. Apie taiką būtų galima kalbėti tik tuomet, jeigu Rusija atsitrauktų iš visų užimtų teritorijų, sumokėtų kompensaciją ir būtų nuginkluota, bet tai nėra realu.

Taip pat bus esminis skirtumas - pabėgėliai bus išprašomi jėga ar valdžios tiesiog skatins juos grįžti į sąlyginai saugią aplinką naikindamos lengvatas, rėmimo programas ir išmokas. Visgi manau, kad tie, kurie dirbs juos priglaudusiose šalyse, mokės jose mokesčius, leis vaikus į mokyklas ir pan., varomi nebus. Optimaliausia būtų, jeigu žmonės norėtų grįžti namo patys, bet ir čia reikia suprasti, kad situacija bus skirtinga.

Vienaip sugrįžimas atrodys tiems, kurių namai išliko, o artimieji vyrai - tėvai, broliai - nežuvę ir nesužeisti. Jiems bus lengviau adaptuotis ir grįžti į įprastą gyvenimą, nors ir jų lauks iššūkiai, kadangi šalį, kaip ir jos ekonomiką, teks kelti iš griuvėsių.

Visai kitas atvejis, jeigu asmens, kaip mano minėtos darbuotojos, namai atsidūrė okupuotoje zonoje, tarkim, žuvo jos artimieji arba jie buvo sužeisti ir dabar sėdi neįgaliųjų vežimėliuose. Tokiems grįžimas neabejotinai taps rimtu išbandymu. Bet tiek vieniems, tiek kitiems sugrįžus į gyvenimą teks jį kurti iš naujo, kas yra dar vienas naujas stresas.

Atskira ypatinga kategorija bus paaugliai, kadangi paauglystės metai yra ypač svarbūs. Tarkim, dalis jų atvyko į Lietuvą 11-12 metų. Pradėjo čia lankyti mokyklą, susirado draugų, subrendo, apsiprato, o karo veiksmams nurimus turės grįžti namo. Bet tai jau nebus 12-metis vaikas, tai bus beveik suaugęs 16-17 metų žmogus, kurį vėl išplėš iš jam įprasta tapusios aplinkos ir kuriam teks visko mokytis iš naujo, nes tiek kultūriškai, tiek gyvenimiška patirtimi jis skirsis nuo tų bendraamžių, kurie liko namuose ir karą matė savo akimis. Aišku, kad jiems tas bus labai sudėtinga.

- Apibendrinant, kaip tokie procesai gali paveikti žmones, ir ar yra būdų jiems padėti?

- Rusijos režimas su savo ambicijomis žmonių gyvenimus sugadino dešimtmečiams į priekį. Remiantis Antrojo pasaulinio karo patirtimis, kad visiškai išgytų karo žaizdos, turi užaugti dvi naujos kartos. Tai yra, išmirti tie, kurie kariavo, išmirti jų vaikai ir ateiti karta, kuri net iš senelių pasakojimų nežino, kas yra karas.

Pagal vieną iš teorijų, karai kartojasi kas 50-60 metų, nes pamirštama, kaip karas atrodo iš arti. Tai galima taikyti ir šiam, Rusijos pradėtam karui - Antras pasaulinis baigėsi XX a. viduryje, praėjo maždaug 60 metų, ir Rusija 2014 m. įsiveržė į Krymą bei pradėjo kovas Donbase.

Beje, šio karo pasekmes ilgus metus teks srėbti ir pačiai Rusijai. Tos šeimos, kurių tėvai, vyrai, broliai žuvo, ar tie, kurie gyvena apšaudomuose regionuose, tikrai turės psichologinių problemų. Jau nekalbant apie tuos, kurie, ką rodo visų karų patirtis, grįš iš fronto su pažeista psichika. Rusijos laukia rimta ne tik ekonominė, bet ir psichologinė „reabilitacija".

Būtent todėl į vieną iš JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) plano variantų buvo įtrauktas punktas apie amnestiją visiems, prisidėjusiems prie karo, nes Kremlius labai bijo antro Niurnbergo, kuriame, priminsiu, teisiami buvo ne eiliniai kareivukai, o vadai.

Ir, aišku, mažiausiai keliasdešimt metų karo pasekmes jaus ne tik Ukraina, bet ir visa Rytų Europa, įskaitant Lietuvą. Būtent todėl, kaip minėjau, turime psichoneurologijos centrą, kurį kitais metais planuojama plėsti, nes žmonių, kuriems reikia pagalbos, skaičius auga. Taip pat veikia daug įvairių programų, dirba psichologai ir visi stengiasi padėti tiems, kuriems pagalba yra būtina.

Vasarą teko lankytis pačių ukrainiečių psichosocialinės reabilitacijos centruose. Tiesa, šiuo metu ten daugiausia dirbama su kariais arba žuvusių bei sužeistųjų šeimomis, tačiau jeigu karo veiksmai bus nutraukti, manau, kad tokių centrų specialistai savo sukauptą patirtį panaudos darbui su grįžtančiais asmenimis.

Tik dar kartą priminsiu, kad visų pabėgėlių - bėgo jie nuo karo Ukrainoje, Sirijoje ar Palestinoje - situacija yra skirtinga. Jeigu asmuo turi kur grįžti, jeigu jo artimieji gyvi sveiki, jam prisitaikyti bus lengviau, o tų, kurie grįš į niekur, laukia nauji rimti išbandymai.

Jeigu ir grįš, tai tik vienas kitas

Kadaise Kijeve gyvenusi Svetlana neslėpė, kad palikti gimtuosius namus (visais aspektais) buvo ypač sudėtinga ir skaudu. „Labiausiai gniuždė tai, kad su mažais vaikais vykome į visišką nežinią", - prisiminė jauna moteris.

Visgi per keltą metų jie apsiprato Zelandijoje (Nyderlandų provincija, esanti šalies pietvakarinėje dalyje, šalia Šiaurės jūros), ir, pasak Svetlanos, namo grįžti nebeplanuoja.

„Taip, ten gimtinė, bet kur grįžti ir kam? Darbo ten nėra ir artimiausiu metu, manau, nebus. Draugai - kas išvyko, kas žuvo. Namas, kuriame gyvenome, iš dalies apgriautas. Kijeve liko vyras, bet man vaikų saugumas ir ateitis yra svarbiau. Todėl, kadangi pasaulio, kuriame aš užaugau ir gyvenau, nebėra, nebeturiu kur ir dėl ko grįžti. Be to, Zelandijoje vaikų laukia gerokai šviesesnė ateitis negu namuose", - apibendrino ji.

Chersone gyvenantis ir „Respublikos" skaitytojams jau pažįstamas Aleksandras, paklaustas apie pabėgėlius, taip pat optimizmu netryško. Pasak jo, jeigu ir grįš, tai tikrai ne visi, nes į miestą kasdien atlekia po 200-300 sviedinių, todėl kasdien griūva vis daugiau pastatų ir toliau naikinama miesto infrastruktūra. Darbo, pasak vyro, nėra ir mažai tikėtina, jog pafrontės miestas, net ir kovoms pasibaigus, taps patrauklus investuotojams. Greičiausiai, Aleksandro nuomone, bus kaip XX a. pradžioje, kuomet nuo bolševikų į Vakarus pabėgę žmonės ten ir pasiliko.

„Kiek pabendrauju su išvykusiais pažįstamais, tie, kurie kalba apie grįžimą, dažniausiai gyvena iliuzijose. Jie miestą prisimena tokį, koks jis buvo iki karo, tačiau šiandien čia viskas pasikeitę, tad jeigu jie ir grįš, tikėtina, pamatę griuvėsius, vėl išvyks. Nebent nuomonės šeimoje radikaliai išsiskirs ir vienas sutuoktinis liks, o kitas iškeliaus, - garsiai svarstė Aleksandras. - Arba šalių, kuriuose jie prisiglaudė gyventojai „paprašys" ukrainiečių grįžti namo.

Kaip jau esu sakęs karo pradžioje, pirmiausiai pabėgo tie, kurie nenori dirbti, nemoka kurti, nelinkę įsilieti į juos priėmusias visuomenes ir nori gyventi iš pašalpų arba iš „šešėlio". Tai kenkia toms visuomenėms, kurios juos priėmė.

Be to, abejoju ar jie pasikeitė per tuos metus, todėl jiems ir toliau svarbiausia bus jo namas, žmona ir karvė, o jeigu kaimyną ištiks nelaimė, ką parodė ir mano pavyzdys, pagalbos rankos nė vienas neišties. Jeigu kažkurie vakariečiai to dar nepastebėjo, tai tikrai pastebės ir tuomet patys savęs paklaus - ar tikrai man reikalingas toks kaimynas, kurį dar ir reikia išlaikyti už savo pinigus?"