2 nuotr.Dėl vasario pabaigoje prasidėjusio karo, Iranas - stereotipus laužanti valstybė - vėl sulaukia visuotinio susidomėjimo. Kaip rašo „El Pais", šią šalį geriausiai padeda suprasti trys dalykai: islamas, kariuomenės įtaka ir moterų padėtis.
Ar Iranas iš tiesų toks religingas, kaip teigia valstybinė televizija? O gal daug labiau pasaulietiškas, ką pasakoja emigracijoje gyvenantys iraniečiai? Ar režimą, kurio nesugebėjo nuversti protestai, įveiks karas? Ar šalyje įsitvirtins demokratija? Ir ar moterys galės gyventi be privalomo galvos apdangalo? Bandant atsakyti į šiuos klausimus dažnai tik dar labiau susipainiojama. Štai trys dažniausios klaidos, kurios trukdo suprasti Iraną.
Religijos svarba. Ne visi kiekvieną konfliktą Artimuosiuose Rytuose vadina religiniu karu, tačiau nemažai komentatorių linkę Irano vadovų veiksmus aiškinti islamo įtaka (nors retai analogiškai nagrinėja mesianistinius Izraelio ar JAV lyderių motyvus).
Jie gilinasi į skirtumus tarp šiitų ir sunitų - dviejų pagrindinių islamo krypčių - arba remiasi legendų ir mitų aiškinimais, nors sprendimai iš esmės yra politiniai.
Tyrimai atskleidžia visai kitokį vaizdą: Irano musulmonai yra vieni mažiausiai islamą praktikuojančių regione. Nuo pat 1979 m., kai buvo paskelbta Islamo Respublika, iš viršaus primesta religija paskatino priešingą procesą - visuomenė tapo mažiau religinga, o žmonės vis labiau tolsta nuo oficialaus islamo aiškinimo. Nemažai tikinčiųjų piktinasi religijos naudojimu politiniams tikslams.
Šalyje įsigalės karinis režimas. Pastarosiomis dienomis autoritetingi strategai ir analitikai kartoja: po karo ajatolų režimas taps kariniu režimu, tarsi jis toks dar nebūtų.
Niekam ne paslaptis, kad šalies dvasininkai, kadaise turėję didelę įtaką, seniai ją prarado - dabar toną diktuoja Islamo Revoliucinė gvardija (IRGC), ideologinė kariuomenė, sauganti Islamo Respubliką.
Būtent IRGC rūpinasi saugumu, valdo branduolines ir raketų programas, palaiko ryšius su sąjungininkėmis ginkluotomis grupuotėmis ir formuoja Irano užsienio politiką.
Be to, ji, per įvairias įmones ir fondus, veikiančius nuo energetikos iki farmacijos sričių, kontroliuoja beveik pusę visos šalies ekonomikos.
Įstatymai riboja kariškių dalyvavimą politikoje, bet realybė kitokia: nuo amžiaus pradžios vis daugiau atsargos karininkų užima svarbias pareigas. Net ir be tiesioginio dalyvavimo jų įtaka pagrindinėms valstybės institucijoms jau maždaug dešimtmetį leidžia juos laikyti tikrąja, nors ir nematoma, valdžia.
2022 m. Iranas atsigręžė į feminizmą. Žinos Mahsos Amini (Yina Mahsa Amini), 2022 m. rugsėjį sulaikytos dėl netinkamai dėvėto hidžabo (galvos apdangalo), mirtis policijos nuovadoje tapo akstinu protestams, kurių pagrindinis šūkis buvo „Moteris, gyvenimas, laisvė".
Tuomet daugelis pasaulyje staiga „atrado" Irano feminizmą. Tačiau pačioms iranietėms tai nebuvo naujiena - jos jau daugelį metų kovojo prieš privalomus galvos apdangalus ir, dar svarbiau, prieš diskriminaciją įstatymuose.
„Pirmą kartą į gatves paminėti kovo 8-osios išėjome 2002 m., valdant reformistui Seidui Muhamedui Chatamiui (Seid Mohammad Hatami)", - prisimena aktyvistė Siuzana Tamasebi (Sussan Tahmasebi).
O po ketverių metų, valdant ultrakonservatoriui Mahmudui Ahmadinežadui (Mahmoud Ahmadinejad), policija lazdomis išvaikė apie du šimtus moterų, kurios vėl mėgino surengti eiseną Tarptautinės moters dienos proga. Beje, jas palaikė ir keletas vyrų.
Nobelio premijos laureatės Širinos Ebadi (Shirin Ebadi) 2006 m. inicijuota Milijono parašų kampanija visoje šalyje subūrė tūkstančius savanorių, siekusių lygybės prieš įstatymus.
Tačiau netrukus jos biurai buvo uždaryti. Moterys taip pat aktyviai dalyvavo 2009-ųjų protestuose prieš, daugelio manymu, suklastotus rinkimus.
Tad 2022 m. išsiskyrė ne tuo, kad moterys išėjo į gatves - jos tai darė jau seniai. Esminis pokytis buvo vyrų, ypač jaunimo, parama. Netrukus judėjimas peraugo į platesnius reikalavimus: teokratijos (religinės valdžios) pabaigą, žodžio laisvę ir žmogaus teises, kurios neatsiejamos nuo moterų teisių.
Apibendrinant, Iranas yra sudėtinga, daugialypė valstybė, kurioje jau buvo prasidėję pokyčiai, tačiau šiandieninis karas ne tik užkirto jiems kelią, bet ir dar labiau sustiprino ajatolų bei IRGC valdžią.
