Neseniai perverčiau papildytą Vainausko autobiografijos leidimą ir pastebėjau, kad 413-os puslapių knyga išaugo net iki 590-ies puslapių, kas reiškia, jog prasidėjus senatvinei demencijai atmintis beveik ant 150-ies puslapių pagerėjo. Nemanau, kad ir turinys nuo to pagerėjo, bet knyga kokiu 1 kg tikrai pasunkėjo.
Visa knygos esmė yra 88-ajame puslapyje. Cituoju: „Kai nusiplūkėme, jis pasiūlė išsimaudyti jūroje. Sutikau nedvejodamas. Nustebau tik dėl vieno - jis panoro persirengti vienoje kabinoje su manimi. Kai likau nuogas, jis įsistebeilijo į mano penį, net perbraukė ranka..." (Toliau necituosiu, bo sarmata.)
Buvau kiek šokiruotas, kai mano amžinas konkurentas Vainauskas viešai prisipažino, kad jaunystėje kažkoks nepažįstamas dėdė Palangos persirengimo būdelėje jam lietė ir glostė... penį. Ir net pagyrė koks jis didelis ir gražus. Tai, ko gero, vienintelis tikras faktas, kurio negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, o visa kita autobiografinėje knygoje yra savigyra, melas ir fantazijos. (Net ne erotinės.)
P.S. Gal kada, jei kur nors nepasigriebs AIDS, Gedvydas prisipažins ir kiek susigriebė iš USAID, kad padėtų ne tik teisėtai išrinktą Prezidentą Paksą nuversti, bet ir daugybę jo rėmėjų apdergti? O pabaigai pastebėsiu, kad jei su laikraščiu galima ne tik musę užmušti, bet ir žmogų, tai su vainauskiška knyga, sveriančia beveik porą kg, 20-30 herojų galima pritrenkti iškart - kas ir buvo padaryta! (Tad ir toliau skaitykite L.rytą...)