Bent kartą pabūkime sau atviri ir prisipažinkim, kad visų pirštai yra tik į save lenkti: ne patys juos į save užsilenkėme, o Motulė Gamta tokius sukūrė, žinodama, kad vogsime net trilinki - vagiam visi, kas tik galim, ir turtuoliai, ir bedaliai, kaip darbštuolės skruzdėlytės, po šapelį, kruopelytę tempiam kruopščiai mes namolio, nesam juk drėbti iš molio?
Tpfu! Nekenčiu poetų ir eilių, nebent – kai jos būdavo prie džinsų, bet nieko su savim padaryti negaliu. O kad būtų visiems drąsiau, prisipažinsiu: kai dirbau „Šluotoje“ ir Tadą Blindą vaizdavau, irgi po biškį vagiau ir iš redakcijos namo rašomąjį popierių tuntais tempiau! Bet tokiais atvejais save visada guodžiau, kad nešu darbą į namus! (Kad būtų vogti drąsiau.)
Manau, panašiai jautėsi visi „čekiukų" skandalo herojai, ant kurių dabar, kas tik netingi, paloja, jog ir benziną sau pylėsi vardan Lietuvos, kaip ir jie patys - labai varganos, kuria rūpintis reikia be krašto, be galo, važiuojant į darbą ir spaudžiant koja pedalą, net pakeliui aplankant uošvius ar kokią tetą, negi nepasinaudosi proga, kai tavo žmona nemato?!
Panašiai, matyt, jautėsi ir Valinsko sūnelis seime, kai kanceliarinių prekių dėka apsirūpino itin brangia muzikine aparatūra, nes su daina visada linksmiau gyventi, dirbt ir mokytis smagiau, o smagiausiai, aišku, spec. tarnyboms su savo lapinu Tapinu, nes po to kontroliuoti kam nors neįtikusią valdžią būna paprasčiau: tereikia mokėti atsirinkti - ką ir kada?
P.S. Todėl ir aš prieš spec. tarnybų kontrolę nieko blogo neturiu, tik noriu, kad man paaiškintų, kaip galima patekti į „neliečiamųjų sąrašą", nes irgi noriu su jais vogti ne tik rašomąjį popierių ar valdišką benziną, bet ir valdiškus sklypus, viešbučius ar net strateginius fabrikus. (Tikiuosi, man nereiks apsipjaustyti arba tapti pedofilu, nes tokiu atveju aš kategoriškai nesutinku!)