Rasa ČEPAITIENĖ: Tarp kaltės ir baimės

Pirma, nė nežinojau, kad pranešėjai ten yra pristatomi, nes ne iki galo skaičiau organizatorių siunčiamus laiškus, kurių pabaigoje buvo nuoroda į tą tinklapį. Antra, nesupratau jos nepasitenkinimo atkakliai skundžiantis net kelis kartus - pamanyk, pamiršo, parašysi ir įtrauks (ką jie ir padarė). Bet tada kilo kita problema - draugei nepatiko jos nuotrauka, ir ji vėl rašė organizatoriams, prašydama įdėti gražesnę.

Kadangi anksčiau nebuvau pastebėjus, kad draugė būtų kokia pliuškė, toks didelis susirūpinimas dalykais, kurie man atrodė neturintys jokios reikšmės, ir suerzino, ir sudomino. Tada prisiminiau antropologijoje egzistuojantį skirstymą į gėdos ir kaltės kultūras ir giliau tuo pasidomėjau.

Mano nuojauta pasitvirtino. Kaukazo valstybės priskiriamos gėdos kultūroms, kur tikras ar tariamas pagarbos neparodymas priimamas kaip įžeidimas ir šaukiamasi keršto prarastai garbei atstatyti (todėl azerbaidžaniečiai ir armėnai niekad nesusitaikys, nes kiekvienas bet kokias nuolaidas priimtų kaip pažeminimą, o ne kompromisą...).

Į mano klausimą, kodėl jai tai taip svarbu, draugė atsakė, kad turės pateikti ataskaitą savo valdžiai su dalyvavimo konferencijoje foto ir video įrodymais, taigi, tai labai labai reikšminga. Vis ta garbė!

Japonija, pavyzdžiui, irgi priklauso gėdos kultūrai. Ta proga prisiminiau kitą atvejį, kai viename tarptautiniame forume į sceną žengusi japonė netyčia parkrito, tuo sukeldama salės juoką, ir iš gėdos beveik nesugebėjo nieko išlementi - tokia baisi tragedija ir sukrėtimas jai tai buvo...

Tuo tarpu Lietuva, kaip ir visas krikščioniškas Vakarų pasaulis, priklauso kaltės kultūrai. Tačiau jeigu anksčiau kaltę buvo galima atpirkti išpažintimi ir atgaila, tai šiandien sekuliarizuotame pasaulyje likusi tik pirma proceso dalis. Pakito ir kaltintojas. Ne pats žmogus save apkaltina, ne, jis kaltina ir teisia kitus, pats būdamas jų teisiamas ir kaltinamas. Ir taip pasaka be galo - susiformuoja uždaras ratas, kurį ypač suka ir pakursto smerkimo bacila užsikrėtę propaganda, žiniasklaida ir socialiniai tinklai.

O kokios plačios manipuliavimo kalte pievos atsiveria! Čia ir prigimtinė lietuvių žydšaudystė, ir nemažiau numylėta vaikmušystė, antrinama gyvuliųskriaudystės. Ir visokie netoleruotini polinkiai į kultūrinį atsilikimą, antiprogresizmą ir netikėjimą mokslu ar Partija, vatnikizmą ar... (įrašykite patys). Kalti, kalti, tūkstantį kartų kalti!

Pas mus tai jau pasiekė kraštutinę stadiją - nebereikia net to, kad kaltinimas būtų kuo nors pagrįstas, pakanka įtarimo, ar kad tiesiog taip kam nors „susišviestų". Bet niekas kaltu neprisipažįsta, nė per nago juodymą! Visi labai teisūs (šiuo atveju tai kitas puikybės veidas).

Visa tai veda prie antropologijoje irgi aprašytos baimės kultūros. Jei apkaltintas gali būti bet kas bet kuo ir nuo šių kaltinimų neįmanoma niekaip išsivaduoti (kaip kad buvo raganų medžioklės laikais arba prie Stalino), tada belieka pulti į apmaudą, pyktį, paranojišką įtarumą ir nepasitikėjimą, galiausiai visų aplinkui bijojimą. Nes jeigu pikti kenkėjai iš tundros persikėlė čia, nebėra kitos išeities - tik nuo jų gintis visomis turimomis priemonėmis, įskaitant jų naikinimą.

Ar tik nebus taip, kad vidaus priešų išgalvojimas, kaip nesąžiningos politinės konkurencijos priemonė, galiausiai atveda prie įtikėjimo, kad jie iš tikrųjų egzistuoja, dar daugiau - jų skaičius auga geometrine progresija, tad belieka čiupti šautuvą ar lazdą ir ateiti su vyrais gintis...

Pavojingas tai žaidimas. Panašu, kad sumaniai pakurstomas ir reguliuojamas, nukreipiant dėmesį nuo tikrųjų vidaus priešų, ardančių ir silpninančių šią valstybę savanaudiškais ar slaptai kenkėjiškais tikslais.