Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie žodžio laisvę

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visa šalis diskutuoja apie vieną konkretų klausimą - ar LRT vadovė turėtų trauktis po to, kai Valstybės kontrolė paviešino išvadą apie gausybę pažeidimų viešojo transliuotojo valdyme ir finansuose.

Tačiau tikrovėje matome kur kas platesnį reiškinį. Tai - testas, ar Lietuva supranta, kad žodžio laisvė nėra institucijų skydas nuo atsakomybės, o demokratija - ne ritualinė mantra, vartojama tik tada, kai patogu.

Valstybės kontrolės auditas buvo tikslus, aiškus ir nepaliekantis vietos interpretacijoms. Jis nurodė ne politines fantazijas ar oponentų sugalvotas intrigas, o dokumentuotas problemas.

Ataskaitoje konstatuojama, kad LRT veikloje „neužtikrinta pakankama viešųjų lėšų valdymo kontrolė", kad „LRT vidaus procedūros neužtikrina skaidrumo ir atskaitomybės", o viešųjų pirkimų organizavimas „kelia riziką veiklos skaidrumui".

Tai ne nuomonės, o faktai, patvirtinti aukščiausio lygio valstybės auditorių - institucijos, tyrinėjančios, kaip naudojami mūsų visų pinigai.

Ir vis dėlto LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, paklausta apie galimą pasitraukimą, tarė jau simboline tapusią frazę: „Audito išvados nėra tokios, kurios keltų klausimą dėl mano tinkamumo eiti pareigas."

Ši citata galėtų būti dėstoma viešojo valdymo kursuose kaip iliustracija, ką reiškia institucinė neliečiamybė, kurią Lietuvoje garantuoja ilgametis įtakingos politinės stogo konstrukcijos pavėsis.

Toks požiūris išduoda ne tik neadekvatų savęs vertinimą, bet ir institucinio mąstymo deformaciją - įsitikinimą, kad viešasis transliuotojas yra tarsi autonomiška respublika, kurios kritika neva savaime kenkia žodžio laisvei.

Tačiau žodžio laisvė nėra buhalterinės tvarkos pakaitalas ir ne argumentas, kuriuo galima pridengti akis badančias valdymo spragas.

Visuomenė mato, kad į auditorių išvadas reaguojama emocingai, net isteriškai, o teisingos žiniasklaidos kanalas transliuoja paprastą žinutę: „kritikuojate LRT - vadinasi, puolate demokratiją".

Tokia logika sumenkina pačią žodžio laisvės idėją ir paverčia ją manipuliaciniu įrankiu. Jei kiekviena kritika žiniasklaidos institucijai bus deklaruojama kaip ataka prieš demokratiją, tuomet Lietuvoje pavojingiausi valstybės veikėjai netikėtai tampa auditoriai.

Ironiška, kad LRT krizė sutapo su procesu, apie kurį ta pati žodžio laisvės sergėtoja žiniasklaida kalba kur kas tyliau, nors jis - nepalyginamai pavojingesnis.

Seimo narė, buvusi žurnalistė ir ištikima Dalios Grybauskaitės dvaro freilina Daiva Ulbinaitė pateikė pataisą, numatančią galimybę riboti žiniasklaidos turinį, jei jis, cituoju, „kelia riziką valstybės interesams, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai".

Formuluotė iš pirmo žvilgsnio civilizuota, bet tai - klasikinė guminė sąvoka, galinti išsitempti iki bet kokios valdžiai naudingos interpretacijos.

Nepriklausomi ekspertai jau perspėjo: tokios pataisos yra tiesiogiai pavojingos žiniasklaidos laisvei. Žurnalistų bendruomenė neoficialiai šnabžda, kad tai - rimčiausias bandymas įvesti cenzūrinį instrumentą per pastarąjį dešimtmetį.

Ir visgi LRT vadovybė dėl šios realios grėsmės nekelia nė dešimtadalio to triukšmo, kurį kelia dėl kritikos savo vidaus procesams. Kur spaudos konferencijos? Kur pareiškimai? Kur kreipimasis į tarptautines organizacijas? Tyla.

Jei žodžio laisvė iš tiesų yra principas, kodėl ji ginama selektyviai? Kodėl institucija tampa itin jautri auditorių išvadoms, bet faktiškai nereaguoja į politikės siūlymą įvesti teisines cenzūros žirkles?

Paradoksas paprastas: kritika LRT traktuojama kaip grėsmė laisvei, tačiau tikroji, įstatymu numatoma grėsmė kažkodėl nematoma.

Tarsi patogiau būtų kovoti ne dėl visuotinio principo, o dėl vienos direktorės pareigų; ne dėl žodžio laisvės, o dėl institucinio komforto zonos, kurioje maitinamasi iš biudžeto ir tikimasi neliečiamybės.

Toks selektyvumas leidžia daryti vieną išvadą: šioje istorijoje susiduria ne „laisvė" ir „cenzūra", o biudžetinės įstaigos nenoras prisiimti atsakomybę ir politinės partijos troškimas toliau reguliuoti nacionalinio transliuotojo turinį. O tarp šių dviejų malūnų pakliuvusi žodžio laisvė tampa dekoracija - šūkiu, bet ne principu.

Ulbinaitės pataisų logika atveria duris scenarijui, kuriame bet kuri kritika gali būti paversta „grėsme valstybės interesams".

Ką tai reiškia praktiškai? Kad valdžia, gavusi įstatyminį turinio ribojimo instrumentą, galės juo naudotis taip, kaip diktuoja politinė valia. Kas užtikrins, kad rytoj tyrimas apie korupciją nebus įvardytas kaip „rizika viešajai tvarkai"? Kas apsaugos žurnalistus nuo interpretacijų, kad kritinė analizė „kenkia valstybės reputacijai"?

Juk visi pamename kovidmečio cenzūrinį entuziazmą, kai valdžios kišeniniai ekspertai dalijo leidimus ir draudimus kalbėti.

Šiame kontekste LRT drama nacionalinėje smėlio dėžėje tėra simptomas, maskuojantis esmę. Didžioji kova vyksta ne dėl vadovės likimo, o dėl principų: kas valdys LRT tribūną?

Ar Lietuva nori būti valstybe, kurioje institucijos atsako už savo veiklą ir laikosi skaidrumo reikalavimų? Ar valstybe, kurioje žodžio laisvę riboja politinė valia, o kritika institucijoms laikoma ataka prieš demokratiją?

Galiausiai lieka vienas labai paprastas klausimas: kas iš tiesų kelia grėsmę žodžio laisvei? Auditoriai, pateikę faktines išvadas? Žurnalistai, keliantys nepatogius klausimus?

Piliečiai, reikalaujantys skaidrumo? Ar tie, kurie bando įteisinti turinio ribojimus?

Tai ne retoriniai klausimai - tai realybė, su kuria Lietuva susiduria dabar. Kol institucijos ginasi nuo kontrolės, o politikai siūlo įteisinti cenzūrą, tol žodžio laisvė liks beprasmis šūkis, mojuojamas tik tada, kai naudinga.

Ją po truputį išstums ideologija, kurioje finansinė ir administracinė atsakomybė traktuojama kaip grėsmė laisvei, o skaidrumas - kaip politinių konkurentų provokacija.

Ir pabaigai - Čerčilio žodžiai, šiandien skambantys ypač aktualiai:

„Laisvė žydėti gali tik ten, kur leidžiama laisvai kalbėti."