Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie pavasario sesiją

Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės.

Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,

Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto."

Tuo pačiu metu, kai „putodams sniegs visur į nieką pavirto", politinio cirko duris plačiai atvėrė ir nauja Lietuvos Respublikos Seimo pavasario sesija.

Oficialiai tai turėtų būti dar vieno įstatymų leidybos sezono pradžia, tačiau realiai tai bus eilinis politinio išbandymo laikotarpis - valdžiai, opozicijai ir visiems tiems projektams, kurie vieniems atrodo „Gerovės valstybės" modernizacija, o kitiems - dar viena gerai suorganizuota politinės korupcijos operacija.

Konstitucija šiuo klausimu kalba labai aiškiai. „Valdžios galias riboja Konstitucija", skelbia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnis. Tai viena iš tų frazių, kurių politinė reikšmė paprastai išryškėja tik tuomet, kai prasideda ginčai dėl konkrečių įstatymų. O šios pavasario sesijos pradžia rodo, kad ginčų bus daugiau nei įprastai.

Seimo darbotvarkėje atsidūrė keli projektai, kurie jau dabar turi potencialą tapti politiniais konfliktų epicentrais. Pirmasis - nacionalinio transliuotojo reforma.

Diskusijos apie LRT finansavimą, valdymą ir atsakomybę vyksta ne vienerius metus, tačiau dabar jos įgijo naują intensyvumą. Reformos šalininkai teigia, kad būtina modernizuoti instituciją, sustiprinti jos atskaitomybę ir aiškiau reglamentuoti finansavimo mechanizmą.

Kritikai atsako paprastesniu argumentu: kiekviena valdžia, kuri pradeda kalbėti apie LRT reformą, iš tikrųjų kalba apie įtaką.

Būsimo projekto naudai kalba tai, kad jį labai kritiškai įvertino dabartinė ilgam į kėdes įsibetonavusi LRT vadovybė, besislepianti po neįvardintais autoriais: „Seimo vadybos sudarytai darbo grupei baigus darbą ir įregistravus Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimus, LRT žurnalistai atkreipia dėmesį į įstatymo pataisymus, kurie gali pabloginti visuomeninio transliuotojo padėtį ir pakenkti darbo kokybei", rašoma LRT žurnalistų ir darbuotojų pranešime spaudai. 

Čia slypi senas lietuviškos politikos paradoksas. Nacionalinis transliuotojas vienu metu laikomas ir valstybės institucija, ir žiniasklaidos organizacija. Vieni jį mato kaip demokratijos garantą, kiti - kaip politinio balanso lauką.

Todėl kiekvienas bandymas keisti jo valdymą iš karto sukelia įtarimą, kad reformos tikslas gali būti ne tik skaidrumas, bet ir kontrolė.

Antroji konfliktinė tema - karinių poligonų plėtra. Po Rusijos ir Ukrainos karo Lietuvos saugumo politika tapo ne tik strategine, bet ir labai konkrečia teritorine problema.

Nauji mokymo poligonai, infrastruktūros plėtra ir NATO pajėgų dislokavimo galimybės reikalauja sprendimų, kurie neišvengiamai paliečia vietos bendruomenes, tik jų nuomonė nelabai rūpi valdžiai.

Šiame kontekste pastaruoju metu ypač dažnai minimas Kapčiamiesčio poligonas ir kiti planuojami ar plečiami kariniai objektai. Krašto apsaugos ministerija argumentuoja, kad infrastruktūra yra būtina sąjungininkų pajėgoms ir kariuomenės pasirengimui.

Tačiau vietos gyventojai, nekreipdami dėmesio į iki gyvo kaulo įgrįsusius gąsdinimus kelia visai kitus klausimus: žemės paėmimas, triukšmas, aplinkos poveikis ir regionų ateitis.

Neabejoju, kad ir šį kartą valdžios volas pervažiuos visuomenės nuomonę, tuo labiau, kad net nelaukdamas Seimo sesijos ir politikų sprendimo dar vasario 17 dieną prezidentūros klerkas Deividas Matulionis spjovė į visuomenės nuomonę: „Nesirengiame daryti kažkokių kompromisų dėl Kapčiamiesčio poligono steigimo."

Paradoksalu, bet saugumo politika čia susiduria su klasikine demokratijos dilema. Valstybė turi teisę stiprinti savo gynybą, tačiau tuo pačiu privalo paisyti piliečių interesų.

Ir būtent šioje vietoje prasideda politinė įtampa, kurią Seimas turės spręsti ne deklaracijomis, o konkrečiais įstatymų pakeitimais.

Akivaizdu, kad spaudimas poligono priešininkams tik daugės, o tam bus naudojamos visos įmanomos priemonės, o ypač ta pati LRT su visais jakilaičiais ir miliūtinėmis.

Trečiasis diskusijų blokas susijęs su įvairiomis viešojo valdymo reformomis ir institucijų atsakomybe. Tai mažiau matoma ir dramatiška, bet politiškai labai jautri sritis.

Kiekvienas bandymas keisti institucijų finansavimą ar kontrolės mechanizmus Lietuvoje dažnai interpretuojamas per politinės įtakos prizmę. Todėl net techniniai projektai kartais virsta ideologinėmis kovomis.

Vienas iš galimų konfliktinių klausimų artėjančioje Seimo sesijoje gali būti susijęs su parlamentinės kontrolės stiprinimu specialiųjų tarnybų atžvilgiu.

Seimo komitetuose jau kurį laiką diskutuojama apie galimybę tikslinti kontrolės mechanizmus, kuriais parlamentas prižiūri žvalgybos institucijas.

Formali tokių svarstymų logika yra gana techninė: kalbama apie atsiskaitymo procedūras, informacijos teikimo tvarką ir komitetų teisę gauti daugiau analitinės medžiagos.

Tačiau net ir tokio pobūdžio pataisos gali greitai tapti politinio konflikto objektu. Valdantieji gali argumentuoti, kad stipresnė parlamentinė kontrolė yra normali demokratinė praktika, leidžianti užtikrinti institucijų atskaitomybę.

Tuo tarpu opozicija gali kelti klausimą, ar tokie pakeitimai nėra bandymas didinti politinę įtaką žvalgybos institucijoms arba gauti prieigą prie jautrios informacijos.

Negaliu atmesti ir galimybės, kad pavasario sesijoje pro kurį nors langą bus bandoma įbrukti per visas duris jau išmestą „partnerystės įstatymą".

Yra jėgų Lietuvoje ir už jos ribų, kurios nerimsta ir vis bando įpūsti šį beužgęstantį degtuką. Beje, verta priminti, kad apytikriai 60-70 % valstybės gyventojų nepritaria partnerystės įstatymui, kas sudarytų apie 2 milijonus Lietuvos žmonių.

Viso to fone liks dar vienas klausimas - koalicijos stabilumas. Lietuvos politinė sistema turi savybę, kurią politologai vadina struktūriniu trapumu. Koalicijos pastaruoju metu dažnai formuojamos remiantis aritmetika, o ne ideologija. Tai reiškia, kad kiekvienas sudėtingesnis įstatymo projektas gali tapti politinio lojalumo testu.

Būtent tokioje atmosferoje prasideda pavasario sesija. Formaliai koalicija atrodo stabili. Tačiau politinė patirtis rodo, kad stabilumas Lietuvos politikoje dažnai yra laikinas reiškinys.

Pakanka kelių rezonansinių balsavimų, kad frakcijose atsirastų įtampa. Tuo labiau, jog nėra požymių, kad totalinis puolimas prieš elitui nepatogią „Nemuno aušrą" liausis.

Šioje politinėje lygties dalyje išlieka ir viena svarbi figūra - Remigijus Žemaitaitis. Jo politinė trajektorija pastaraisiais metais tapo savotišku politinio paradokso pavyzdžiu.

Viena vertus, konfliktai su politinėmis institucijomis ir vieši skandalai turėjo sumažinti jo įtaką. Kita vertus, būtent konfliktai su koalicijos partneriais esant valdančioje daugumoje jam suteikė naują auditoriją.

Remigijus Žemaitaitis veikia politinėje nišoje, kuri Lietuvoje nuolat atsiranda krizės momentais - protesto politikoje. Tai erdvė, kurioje svarbiausia ne institucijų stabilumas, o nepasitenkinimo mobilizavimas

. Ir kiekvienas politinis ginčas Seime, kurių iki vasaros tikrai netruks šiai retorikai suteikia naujos medžiagos ir jėgos.

Tuo pačiu metu parlamentinė politika Lietuvoje vis dar veikia pagal gana klasikinį modelį. Konstitucija primena pagrindinę Seimo funkciją: „Seimą sudaro Tautos atstovai" (55 straipsnis). Tai reiškia, kad parlamentas turi ne tik priimti įstatymus, bet ir atspindėti visuomenės interesų įvairovę.

Praktikoje tai reiškia, kad Seimo salėje susiduria labai skirtingos politinės logikos. Viena jų - valstybės strategija. Kita - rinkimų matematika. Trečia - politinė komunikacija.

Pavasario sesija yra momentas, kai šios trys logikos susiduria vienoje darbotvarkėje. Gynybos projektai, LRT reformos diskusijos, infrastruktūros plėtra, socialinės politikos klausimai - visa tai tampa ne tik įstatymų leidybos, bet ir politinės reputacijos klausimais.

Ir čia tyliai veiks dar vienas svarbus veikėjas - prezidentūra. Gitanas Nausėda nuo pat pirmosios kampanijos jau anekdotu tapusią kartoja frazę, tapusią jo politinio naratyvo pagrindu: „Gerovės valstybę kursime visi kartu."

Ši formulė turėtų skambėti kaip konsensuso pažadas, tačiau parlamentinė politika ir matematika, kurią dėlioja bestuburis valstybės vadovas retai būna konsensuso teritorija.

Jeigu pažvelgtume į šią pavasario sesiją futuristiškai, galima įsivaizduoti, kaip ji bus vertinama po kelių metų.

Politologai greičiausiai rašys, kad tai buvo laikotarpis, kai Lietuvos politika bandė prisitaikyti prie naujos geopolitinės realybės, isteriškai bus stumiami saugumo klausimai, persipynę su vidaus politikos konfliktais.

Tačiau galimas ir paprastesnis vertinimas. Ši sesija bus dar vienas epizodas ilgoje demokratiją imituojančioje seimų istorijoje, kurioje parlamentas kas pusmetį pradeda naują ciklą: daug projektų, daug kvailų kalbų ir ginčų, daug prognozių ir labai nedaug konkretumo, aiškumo ir tikrumo.

Mus bus teigiama, kad vis dėlto būtent ši nuolatinė politinė dinamika yra demokratijos esmė. Pavasario sesija Seime nėra tik įstatymų priėmimo procedūra.

Tai procesas, kuriame valstybė iš naujo apibrėžia savo prioritetus, interesus ir politines ribas. Ar mūsų išrinktieji klausia mūsų nuomonės? Auditoriją sudrebino galingas juokas.

Galbūt todėl prasidedant naujam politiniam sezonui seimūnams verta būtų prisimint Václavo Havelo mintį: „Politika nėra tik valdžios technologija - ji yra atsakomybė už bendrą gyvenimą."