Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie kremą

Tai buvo keista valstybė, kurioje įvykiai niekada nebūdavo svarbūs tiek, kiek jų aprašymas ar atvaizdavimas.

O klausimai joje, kaip žinia, atsirasdavo greičiau, nei triušiai veisiasi pavasarį, ypač jei būdavo neįtikėtinai kvaili, garsūs ir tinkami antraštei.

Virš visų kitų klausimų, kaip niekaip nevystantis tulpių (ne, ne paštas) darželis, žydėjo vienas, pats svarbiausias klausimas Medijoje.

Šis klausimas Medijoje buvo užduodamas taip dažnai, tarsi nuo jo šalyje priklausytų saulės tekėjimas, barščių rūgštumas ir tai, ar savaitgalį lis.

Jį užduodavo rytiniuose pašnekesiuose, vakaro laidose, savaitgalio prieduose, portaluose, tinklalaidėse ir netgi kulinarijos skiltyse, kur tarp silkės pataluose ir kefyro marinato staiga įsiterpdavo gerai apmokamas politologas, kurio veidas bylojo, kad jis ir vėl buvo pažadintas vien tam, kad atsakytų į klausimą, į kurį žmonija jau atsakė tiek daug kartų, jog nuo to skaičiaus net akmenys būtų pradėję vartyti akis.

Medijos sostinėje stovėjo didžiuliai Rūmai, vadinami Objektyvumo ministerija, nors visi žinojo, kad ten gyveno ne objektyvumas, o jo pusseserė, vardu Manipuliacija.

Rūmų menėse vaikščiojo vedėjai aksominiais balsais ir paklusniais liežuviais, pinigams lojalūs redaktoriai su amžinai pakeltais antakiais ir visada tie patys ekspertai, kurie už tam tikrą honorarą galėdavo išreikšti „teisingą poziciją" net apie bulvės metafizinį statusą įvairiose jos augimo stadijose.

Tų rūmų centre kabėjo stebuklingas Veidrodis. Jis buvo nepaprastas. Veidrodis ne rodė tiesą, o atspindėjo tai, kas sulaukia daugiausia patiktukų. Kas rytą rūmų karalienė Eurobanknotė prieidavo prie jo ir, kaip anoje pasakoje, klausdavo:

- Veidrodėli, veidrodėli, kas šiandien labiausiai tinka žmonių skaldymui ir supriešinimui?

Ir Veidrodis, truputį pagalvojęs, labai tvarkingai atsakydavo:

- Valdove, infliacija įdomi, karas svarbus, korupcija pavojinga, tačiau niekas taip neprikelia komentarų skilties kaip senas ir niekada nepavedęs klausimas: „Kieno kremas?"

Karalienė patenkinta šyptelėdavo.

- Puiku. Kvieskite tris dvaro politologus, vieną buvusį diplomatą, vieną jokiame kare nebuvusį generolą, patikrintą žmogų iš socialinių tinklų, kuris save vadina „nepriklausomu mąstytoju", ir, dėl pusiausvyros, žmogų, kuris vakar rašė apie NSO virš Kėdainių.

Ir prasidėdavo jau daug metų Medijoje vykstantis ritualas.

Iš tolimų kraštų pro rūmų vartus atvykdavo iki skausmo visiems pažįstami ekspertai. Vienas kalbėdavo taip, lyg kiekvieną sakinį būtų iš anksto palaiminusi Europos Vadovų Taryba.

Kitas viską pradėdavo žodžiais „čia nėra taip paprasta". Trečias, pats pavojingiausias, išdidžiai tardavo: „Aš čia užduosiu nepatogų klausimą."

Tai Medijoje buvo ženklas, kad netrukus bus ištarta kas nors įprastai banalaus, bet su tokia savimeile, lyg ką tik būtų atrastas naujas gravitacijos dėsnis.

- Tad pasakykite, - iškilmingai pradėdavo svarbiausias, laiko patikrintas ir niekada nenuvylęs svarbiausias laidos Vedėjas, pasiremdamas ant stiklinio stalo, - kieno kremas?

Ir studijoje stodavo tokia tyla, tarsi visata pati būtų sulaikiusi kvėpavimą, nors iš tiesų visi jau žinojo, kad tuoj bus malamas tas pats tešlos gabalas, iš kurio jau seniai neišeina nei duona, nei bandelės, tik medijų makaronai.

Vienas ekspertas atsikosėdavo:

- Tarptautinės teisės požiūriu...

Kitas jį pertraukdavo:

- Bet jeigu pažiūrėsime retrospektyviai ir istoriškai...

Trečias iškeldavo pirštą:

- O aš siūlau pažvelgti iš paprasto žmogaus perspektyvos...

Ketvirtas, nesupratęs nei klausimo, nei žinantis atsakymą, saugiai pridurdavo:

- Tiesa, mieli ekspertai, kaip visada, yra kažkur per vidurį.

Ir čia net studijos pelės imdavo nervingai krizenti. Nes kas gali būti „per vidurį" tarp pavogta ir įsisavinta? Tarp okupacijos ir nepriklausomybės? Tarp nepatogaus teisės profesoriaus ir ilgakojės televizijos panelės?

Tarp sveiko proto ir laidos, kurioje keturi kostiumuoti žmonės apsimeta, kad šių dienų geopolitinė realybė vis dar priklauso nuo jų nuomonės?

Šitaip bėgo metai. Klausimas „Kieno kremas?" Medijoje buvo užduodamas taip dažnai, kad seniai tapo nebe klausimu, o savotišku profesiniu kokybės ir kompetencijos pažymėjimu.

Jauni žurnalistai Medijoje būdavo atsakingai mokomi svarbaus amato. Jiems viską žinantys kolegos kantriai aiškindavo:

- Sūnūs ir dukros, prisiminkite tris dalykus. Pirma: visada pradėkite nuo „visuomenėje kyla klausimų ir ji turi teisę žinoti". Antra: jei trūksta temos, sugalvokite naujieną. Trečia: jei visai jums darbe klostosi blogai, visada liks amžinasis „Kieno kremas?"

Vienas praktikantas, dar neišmokęs ciniškai šypsotis, paklausė:

- Bet jei atsakymas seniai visiems aiškus?

Patyręs Redaktorius nusišypsojo tuo pavargusiu, jo profesijai privalomu šypsniu, kurį įgyja žmogus, ne vieną dešimtmetį gyvenęs iš aukščiau stovinčios valdžios malonės neapibrėžtumo.

- Jaunuoli, aiškus atsakymas visada yra turinio pabaiga. O neaiškumas - mūsų gaminamo turinio motina maitintoja.

Kartą į Medijos sostinę atvyko senas Archyvaras. Jis gyveno tolimame bokšte tarp dulkinų tomų. Senolis dar prisiminė laikus, kai žodžiai turėjo prasmę ir stuburą.

Jis pasiklausė vienos laidos, antros, trečios ir galiausiai neištvėrė. Atsistojo miesto aikštėje ant apverstos obuolių dėžės ir sušuko:

- Žmonės, ar jums tai primena Anderseno pasaką apie nuogą karalių?

Minia sustojo.

- Kaip tai? - paklausė vienas pilietis, laikydamas rankoje telefoną ir jame skaitydamas tekstą „Penkios priežastys, kodėl nesutaria ekspertai".

- Ogi taip, - tarė Archyvaras. - Visi vaikšto aplink šitą svarbiausią valstybės klausimą, tarsi jis būtų gudrus, drąsus ir vertas intelektualaus atsakymo. Bet jis juk nuogas, kaip ir tas pasakos karalius! Jame nėra jokios minties, jokios gelmės. Jis skirtas ne tam, kad jūs atsakytumėte, o tam, kad žinotumėte, kas yra geriečiai, o kas - blogiečiai.

- Bet pas mus cituojami įvairūs balsai, - atsainiai leptelėjo viena reporterė.

- Po dešimties okupacijos metų, po visų rezoliucijų, žudynių ir represijų - tai ne klausimas, o kvailumo pavyzdys, - neatlyžo Archyvaras.

Aikštėje pasigirdo šurmulys. Kai kas paplojo. Kai kas įsižeidė. O kai kas tuoj pat puolė daryti reportažą, kurio tema: „Visuomenę apėmė nerimas: ar jau nebegalima klausti, kieno kremas?"

Tą vakarą karalienė Eurobanknotė surengė neeilinį posėdį. Susirinko visi: vedėjai, komentatoriai, klikų alchemikai, buvo pakviesta net rūmų astrologė, kuri paprastai aiškindavo reitingus taip, kaip reikia ir rėmėsi Merkurijaus retrogradu.

- Tai ką dabar darysime? - paklausė Eurobanknotė. - Jei žmonės pagaliau supras, kad klausimas idiotiškas, mums teks ieškoti kitų.

Salėje stojo nejauki tyla. Tai buvo tikra katastrofa. Nes kvailas klausimas, kartojamas taip ilgai, žiniasklaidoje tampa nebe klaida, o pajuokos objektu.

Tuomet į priekį išėjo rūmų Juokdarys. Jis buvo vienintelis, kuriam buvo leista kalbėti tiesą, nes visi manė, kad jis juokauja.

- Jūsų Didenybe, - nusilenkė jis, - o gal metas pradėti klausti ne „kieno kremas", o „kodėl mes vis dar apsimetame, kad nežinome?" Gal klausimas ne apie kremo priklausomybę, o apie mūsų pačių kvailumą?

Karalienė suraukė antakius.

- Per daug filosofiška. Nesuprantama plačiajai auditorijai.

- Gerai, - tarė Juokdarys. - Tada paprasčiau: kiek metų dar melšime vieną ir tą patį ir kokią naudą tai duoda valstybei?

Kai kurie rūmų žmonės sukrizeno. Bet tik tie, kurie mintyse jau buvo parašę atsistatydinimo laiškus.

Ryte visa Medija pabudo keistai blaivi. Nebebuvo Veidrodžio, kuris pasakytų, kas tinka teisingiems debatams.

Nuolankūs laidų vedėjai sutriko. Lojalieji redaktoriai akivaizdžiai paniuro. Ekspertai liko be žado, supratę, kad lengvi pinigai už perkamą nuomonę baigėsi.

Tada į rūmų salę įėjo vaikas. Ne tas iš pasakos apie nuogą karalių, o tikras vaikas iš gatvės, atvestas į edukacinę ekskursiją „Kaip gimsta naujienos".

Jis pažiūrėjo į studijos dekoracijas, į suakmenėjusius ekspertus, į antraštę ekrane su svarbiausiu valstybės klausimu ir garsiai paklausė:

- O jūs čia rimtai vis dar šito klausiat?

Niekas neatsakė.

- Bet juk visi žino, - pratęsė vaikas. - Čia tas pats, kaip klausti, kieno yra kaimyno dviratis, kai matai, kad jį vagis jau nuvarė ir nuvažiuodamas dar skambina varpeliu.

Ir štai tada pasaka baigėsi. Bet ne vestuvėmis, o viešu pažeminimu tų, kurie jo nusipelnė. Nuo tos dienos Medijoje klausimas „Kieno kremas" nebebuvo laikomas kokybine dilema.

Jis buvo perkeltas ten, kur jo vieta: į muziejų prie kitų istorinių nesusipratimų - tarp eksponatų „Ar Žemė plokščia?" ir „Ar vaikus atneša gandrai?"

O prie muziejaus durų gyventojai pakabino lentelę su užrašu:

„Yra klausimų, kurie ieško tiesos. Ir yra klausimų, kurie ieško kvailio. Jei metų metus kartoji tą patį, atsargiai: vieną dieną gali paaiškėti, kad radai save."

Štai ir visa pasaka su fantastikos padažu. Nors, tiesą sakant, tai ne pasaka. Greičiau dokumentika, kuri taip ilgai kūrė intrigą, kad galų gale tapo anekdotu.

O jei kurie nors personažai šioje istorijoje jums ką nors primena, reiškia, jūs turite pavojingai lakią fantaziją.