1 nuotr.Mes esame laukimas. Visas mūsų gyvenimas laukimas, kasdien esame tuo, ko nėra ir kas bus, laukiam susitikimų su tais, kurie brangūs, laukiam, kad būtų geriau ir nepasidarytų blogiau, kad baigtųsi darbų savaitė ir vėl tamsoj žibintai lėktų atgal už lango, kad tyliai grotų muzika ir neužilgo pabūtume su tais, kuriuos mylim.
Laukiam nuvažiavimo kur svajojom ir lauksim, kad mus aplankytų paskutinės ligos patale, kad prasidėtų vasara ir atostogos, ir kiek kartų nesulaukėm ko laukėm, ir kiek kartų tavęs nesulaukė, nors ilgėjosi, tikėjosi tavo skambučio, prisiminimo ar laiško, vėl ir vėl regėjo tave mažą, atbėgantį prisiglausti.
Ir prietemoje, didžiajam kambary į Vytauto gatvę, prieš miegą girdėjo tave čiauškant vėl ir vėl - štai regiu savo ranką, rašančią paskubom sveikinimą, nes jau laukia draugai, daug kartų skaitytą, kurį atrasiu gelzganoj, rankų darbo spintelėje prie lovos, paskutinį kartą tvarkydamas tuščią kambarį po to, kai išėjo brangiausias mano gyvenimo žmogus.
Štai ir vėl laukiu, kaip sugirgždės lieptas per vaikystės upelį ir eisiu žvyruota, kreiva gatve link upės su vyšniomis, kur už papilkėjusių nuo senatvės lentų tvoros šviečia tas langas už seno klevo, štai ir trys laipteliai, rudai dažytos durys ir skambučio juodas mygtukas - tą sapnuoju dažnai ir žinau - raktas tikrai bus po kilimėliu.
Ten nieko neberasiu, tik vaikščiosiu po kambarius ir atidarinėsiu spintas, ir nueisiu miegot vienišas, ir rytą išeisiu į centrinę gatvę, kur nieko nesutiksiu, ir atsibudęs žiūrėsiu dabarties tamson - mes esam laukimas, visą laiką laukiam savęs ir pasimatymo su savim, kada nutolstam į laiko tuštumas, kada kažkur lekiam, atviromis akimis miegodami.
Lekiam titanikų kajutėse per tamsius nevilties ir beprotystės vandenis, būnam pikti, uždarę širdis ir užsirakinę akis, bet net apmirę kasdienybėje juntame tą tikrumą, kaip dabar vėją ir lašus už lango, tą laukimą pilnatvės, kuri vis neateina - buvome, esame ir visada būsim gyvenimu, ar tikim, ar netikim, šiomis dienomis vėl prasideda laukimas.
Šviesos, kuri gali ateiti, ir sugrįšim į tėvo namus, kur blausiai švyti televizorius sąsiuvinio lapo dydžio ekranu, štai šalia senos sofos, ant kurios su broliuku miegodavai, eglė, papuošta tikromis žvakutėmis ir baltos vatos sniego gumuliukais, po kuria maišelis saldainių su tavo vardu, ir mama tokia susikaupusi šalia tavęs šaltoj bažnyčioj - nereikia suprasti nieko, nereikia galvoti ir stengtis - viskas staiga atsiranda ir šviesa ateina. Mes esame laukimas.
