Algimantas RUSTEIKA: Ką daryti?

Štai žmogus, užsisakęs lėktuvo bilietus, kuris nebegrįš. Po sunkios darbo dienos atsisėda prie Galvės ežero vienas, su taure vyno. Žiūri į vandenis, valdovų pilį tolumoj. Nutilęs ir nieko nebegalvoja. Tik klykauja žuvėdros ir valstybė tyliai miršta jo širdyje.

Kur atėjom?

Ne tik pasauliui. Mūsų valstybei taip pat atėjo išbandymų metas. Vos ne trečdalis tautos, milijonas aktyviausių, negalinčių pakęsti netiesos ir valdžios melo piliečių iš šalies jau pasitraukė.

Išsivaikštančiai tautai dar sykį kyla grėsmė per keletą kartų išnykti, palikus tik pavadinimą žemėlapiuose, skyrelį istorijos vadovėliuose. Ir išsisklaidžiusią, tapatumą praradusią minią žmonių, nebežinančių nei savo kalbos, nei praeities.

Klounų valdoma teritorija, tampanti butaforiniu Europos pakraščio Briuselio protektoratu ir Ukrainos savivaldybe, artėja prie finišo juostelės. Procesas, geopolitinei krizei ir ES byrėjimui įsibėgėjant, jau prie negrįžtamumo taško.

Pilietinės visuomenės stuburas perlaužtas, likučiai išstumdyti į paraštes ir apspjaudyti. Dar likę gyvieji suskaldyti, įbauginti, papirkti lengvais tarptautinių projektų pinigais ir paversti patyčių objektu. Nei tokia valstybė, bei tokia visuomenė nebeturi jokios ateities.

Kas kaltas?

Politikos Lietuvos tikrovėje nėra, nes nėra politinių partijų, kurios vadovautųsi skirtingomis ideologijomis. Deklaratyvios ir populistinės šių imitacinių darinių programos, juolab reali jų veikla niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria.

Politiniame lauke vyksta tik banali, primityvi kova. Ne dėl idėjų ir ateities projektų. Dėl teisės būti valdžioje ir tenkinti savo grupuočių ir asmeninius interesus.

Klanai, pasivadinę "partijomis", įteisino valstybinį savo pseudoorganizacijų finansavimą. Ir, užgrobę įtaką žiniasklaidai, sukūrė uždarą sistemą, kurios tikslas - bet kokia kaina išsaugoti susikurtą padėtį.

Šie valstybės turto prichvatizacijos ir pseudoelitų karo rezultate susikūrę dariniai paeiliui dalinasi vietas Lietuva laikinai tebevadinamos teritorijos administracijos kabinetuose. Jau yra net dinastijos, partijos perduodamos pagal giminystės ryšį. Ir tai vadinama "demokratiniu politiniu procesu".

Šios "partijos" neturi jokios visuomenės telkimosi iš apačios istorijos ir jokio ryšio su realiu žmonių gyvenimu. Vienintelis jų tikslas einant į valdžią yra ateiti į valdžią, o ją gavus - išlaikyti. Viskas padaryta tam, kad niekas nesikeistų.

Nei valdantieji, nei vadinamoji opozicija Seime nebeturi nei reikšmingų idėjų, nei jas įgyvendinančių asmenybių. Ši sistema - partokratija - kuria vis naujas problemas ir nė vienos jų net nesirengia spręsti.

Tai tapo didžiausia Lietuvos problema ir grėsme valstybingumui. Valdžios nutolimas nuo visuomenės ir susvetimėjimas pasiekė pavojingą ribą.

Apie ką vienytis?

Praėję dešimtmečiai mus atvedė į situaciją, kurios dabar jokia - nei sena, nei nauja - politinė partija ar organizacija viena nebegali pakeisti. Lietuvos išlikimas priklauso nuo to, ar pabus valstybę išsaugoti dar siekiančios visuomenės dalies sveikas protas.

Nepavyks susivienyti nei apie kokį nors vieną asmenį, nei apie vieną organizaciją. Nes neišvengiamai suveiktų institucinio egoizmo ir atstūmimo jėgos, vadovų ambicijos ir asmeniškumai, ką vienareikšmiškai liudija visų praėjusių rinkimų patirtis.

Tuo labiau, kad realių permainų siekiančių jėgų politiniame lauke tiesiog nėra. Visi tie "gelbėtojai" ir pliurpikai yra tik tuščios kaliausės, siekiančios savo kritika užimti vietą prie vairo ir elgtis taip pat. Nejaugi nepakanka iliuzijų po 35 metų saviapgaulės?

Susitelkti visuomenei galima tik apie vieną tikslą, kuris būtų suprantamas, brangus kiekvienam piliečiui. Ir išreikštų bendrą, esminį interesą - susigrąžinti nepriklausomą valstybę, kuri yra kiekvieno žmogaus ir šeimos interesų įgyvenimo būtina sąlyga.

Ar galima tą padaryti bendra, vieninga veikla ir pastangomis? Ar galime užbrėžti raudoną brūkšnį ir pamiršti visas praeities nuoskaudas, nesutarimus, klaidas ir nuodėmes? Ar ši būtinybė visuomenės jau suvokta?

Nežinau. Tik žinau - jei niekas nieko nebando daryti, tai niekas niekada ir nepasikeičia. Jau aiškus kaip dieną valstybės griovėjų tikslas - pirmalaikiai rinkimai. Pabandykime suprasti, ko gyvajai Lietuvai reikia tikroms permainoms.

Ką daryti?

Vis pasigirsta siūlymų priimti naują Konstituciją, vienaip ar kitaip pakaitalioti tekstą ir vienas gražias frazes pakeisti dar gražesnėmis. Tam nepritariu, nes pakeisti Tautos referendumu priimtą Konstituciją pagal galiojančią jos keitimo tvarką yra absoliuti utopija.

Ir kam naujos, jei esanti Konstitucija, parengta geriausių Atgimimo konstitucinės teisės specialistų, yra gera? Blogybė ta, kad mažiausia pusė jos nuostatų giluminės valstybės užvaldytoje sistemoje paprasčiausiai negalioja nei teisinėje, nei politinėje praktikoje.

Todėl reikia ne naujos Konstitucijos, o konkrečių politinių reformų, kurios atimtų valstybę iš oligarchinių politinių grupuočių ir sugrąžintų ją Tautai. Vienintelis įrankis valstybei susigrąžinti yra tiesioginė demokratija.

Būtina viešai paskelbti ir laisvoje diskusijoje aptarti konkrečias svarbiausių ir būtinų valstybės atgimimo reformų gaires. Sutelkti visą dar gyvą visuomenę, tikruosius visuomenės lyderius, piliečius. Ir rinkimuose reikalauti visų politinių jėgų ar jų koalicijos šių esminių permainų.

Konkrečiai

1. Nedelsiant paskelbti visus iki vieno KGB ir kitų SSSR represinių okupacinių struktūrų bendradarbių sąrašus.

2. Panaikinti proporcinę Seimo ir savivaldos rinkimų sistemą pagal partijų sąrašus.

3. Panaikinti partijų finansavimą iš biudžeto. Politinių organizacijų veikla gali būti finansuojama tik iš savo narių mokesčio ir gyventojų laisvanoriškai skiriamos savo pajamų mokesčio dalies.

4. Politinių partijų finansavimui iki šiol skirtas biudžeto lėšas panaudoti rinkimų lygiateisiškumui užtikrinti ir skirti ne partijų veiklai, o kiekvienam politinės kampanijos dalyviui po lygiai rinkiminei kampanijai finansuoti. Demokratiniuose rinkimuose turi konkuruoti ne pinigai, o idėjos. Kitas lėšas naudojančius šalinti iš rinkimų.

5. Įstatymu įtvirtinti politinių partijų ir politikų atsakomybę už valstybės valdymą ir atstovavimą piliečių interesams. Nustatyto apygardos rinkėjų skaičiaus pageidavimu turi būti rengiamas balsavimas dėl Seimo, savivaldybės tarybos nario ar mero atšaukimo prieš terminą. Tapęs Premjeru ar Vyriausybės nariu Seimo narys privalo netekti Seimo nario mandato.

6. Seniūnai ir seniūnijų tarybų nariai turi būti renkami tiesioginiuose rinkimuose. Seniūnijos turi turėti savo reikmėms skirtus finansinius išteklius, juos naudoti ir sprendimus priimti savarankiškai.

7. Pirmalaikiai Seimo rinkimai turi būti rengiami, to piliečiams pareikalavus referendume.

8. Tiesiogine įstatymų leidybos teise galinčių pasinaudoti piliečių skaičius turi būti mažinamas iki 20 000. Referendumo iniciatyvos teise galinčių pasinaudoti piliečių skaičius turi būti mažinamas iki 100 000.

9. Turi būti realiai užtikrinta piliečių teisė kontroliuoti teismų veiklą. Ne mažiau kaip 2/3 visų lygių teisėjų ir prokurorų etikos ir drausmės priežiūros komisijų narių turi sudaryti tiesiogiai piliečių renkami asmenys.

10. Apylinkių teisėjai ir apylinkių prokuratūrų, teritorinių policijos komisariatų vadovai turi būti renkami tiesioginiu piliečių balsavimu iš teisininko išsilavinimą ir praktiką turinčių kandidatų. Įvedamas teismo tarėjų institutas. Ypatingai svarbias bylas turi spręsti prisiekusiųjų teismas.

11. Konstitucinis Teismas, tapęs šališku politinių galios žaidimų dalyviu ir neteisėtai prisiėmęs įstatymų leidybos normines funkcijas, turi būti panaikinamas, perduodant Konstitucijos priežiūrą Aukščiausiajam Teismui.

12. Turi būti priimtas politinės korupcijos įstatymas. Ekonominiams - korupciniams politikų ir politinių organizacijų nusikaltimams nustatoma 75 metų senatis.

13. Valstybės kontrolierius turi būti renkamas tiesioginiu piliečių balsavimu.

14. Įsteigiama nepriklausoma specialiojo Prokuroro institucija politinės ir ekonominės korupcijos nusikaltimams tirti, jos vadovas renkamas tiesioginiuose rinkimuose.

15. Ištiriami visi masinio piliečių sekimo ir pasiklausymo atvejai, kalti pareigūnai patraukiami atsakomybėn, o sekimo ir pasiklausymo duomenys sunaikinami.

16. Realiai užtikrinamas LRT politinis nešališkumas ir visų visuomenės grupių nuomonių lygiateisė raiška. Politinių jėgų ar atskirų politikų protegavimas visuomeninio transliuotojo eteryje pripažįstamas kriminaliniu nusikaltimu - politine korupcija ir prekyba poveikiu.

17. Viešai svarstoma ir priimama Nacionalinė vidurinės klasės atgaivinimo programa. Įstatymais visuotinai remiamas ir skatinamas smulkusis ir vidutinis verslas, įgyvendinamos kompleksinės priemonės kovai su monopolizmu.

Ar taip gali būti?

Ne, kitaip nebegali būti. Vėžinio susirgimo neišgydysi nuskausminamaisiais, klizmomis ir papildais. Valstybės sisteminės krizės neišspręsi divizijomis, propaganda, kosmetinėmis permainomis ir patriotiniais užkalbėjimais.

Pasaulis pajudėjo ir niekada nebebus toks, koks buvo. Ar ne laikas ir mums pasakyti LIETUVA PIRMIAUSIA? Kito būdo ir galimybės sugrąžinti Lietuvą žmonėms nėra. Partokratijos išlikimo modelis - tiesus šalies kelias į bedugnę.