1 nuotr.Amžiną atilsį Filomena Taunytė yra pasakiusi apie amžiną atilsį Algirdą Mykolą Brazauską: "Kas gali būti šlykščiau už ištvirkusį senį". Tačiau AMB nebuvo tikrai ištvirkęs senis, o tik vyras, pakeitęs moterį. Kaip ir daugelis, kurie pusę gyvenimo bijojo būti pagautais.
Kitą pusę - bijoję būti pasmerktais. Ir tik link senatvės išdrįsę tą prisipažinti. Ar apsimetėliams, teisingo gyvenimo treneriams, kurie daugelis gyvena taip pat, užtektų kiaušinių tvirtumo taip atvirai, išėjus iš spintos, pasielgti? Dabar - taip, nes dėl parodymo per teliką tėvą močią parduotų.
Iš tikrųjų ištvirkę seniai gali būti visai jauni. Tokie negailestingi ir neteisingi teisėjai, kurie smarkiai smerkia tik tas kitų nuodėmes, kurių patys nesugeba ar neišdrįsta padaryti. Ir kuo labiau slapčia gviešiasi - tuo pikčiau kanda.
O dar aršesni tie, kurie jiems pritaria ir džiaugiasi, kad bepročių pasaulis nugalės. Ekranuose knibždėte knibžda su korupcija kovojančių sukčių, kurių turtai pusbrolių ar švogerių vardais sukrauti iš nusuktų mokesčių ir mokesčių nusukinėtojų dovanėlių.
O kaip smarkiai jais piktinasi neturintys galimybės mokesčių nusukinėti ar dovanėlių gauti! Juk laimi tie, kurių nepagavo, ar ne? O kas gi garsiausiai piktinasi populizmu ir gelbėtojais, jei ne patriotizmo profesionalai ir geriau patyrę gelbėtojai?
Tie, kurie visą gyvenimą užsiima protų dulkinimu ir žada kalnus kilnoti. Ir vardan tos vis ateina mūsų gelbėti! Jie labai bijo, kad kiti gelbėtojai neišgelbėtų mūsų nuo jų gelbėjimo, nes laisvoje gelbėtojų rinkoje konkurencija didžiulė!
Kalbi, kas žmonėms skauda? Teisingieji gelbėtojai nuo gelbėtojų tave vainikuos gelbėtojo erškėčiu ir užspjaudys negyvai! Dvigubos moralės ir keturgubų standartų fariziejai turi savo pačių pasirašytas gelbėjimo licenzijas.
Net vaikai viską pamato ir greit pagauna, kas čia per žaidimėlis: smerkiam priemones ir garbiname jomis pasiektus rezultatus. Ir nebetiki savo tėvais. Kada vieną sėkmės istoriją atstoja tonos nesėkmių ir tūkstančiai beviltiškumų, kurių nereikia matyti - taip išmokstama gyventi.
Svarbu, kad nepagautų. Juk nugalėtojų niekas neteisia ir jie rašo istoriją. Juk laimingi ir laimi tie, kurių nepagavo! Svarbiausia ne būti, o atrodyti! Ir kad visi pamatytų, koks tu geras! Tik pažvelkit, kaip gražu! - ministras skausmingu veidu gulasi ant uždaužyto vaiko kapelio ar pirmoji ponia įpila sriubytės vargšui!
O tas senatvės dėmėmis išmėtytom rankom nešasi ir skaniai sau šliurpsi iš plastmasinio bliūdelio. Ir viskas taip šlykštu, ir daroma tokiais baisiai rimtais veidais, kuriais daromos visos kvailystės ir išdavystės.
O štai dar baltarankis, piktas, sutrikusios psichikos tešliukas, kuris su mumis kalba kaip su pacientais - labas, Laurynai, kaip laikais? Pripirks brangių tankų visiems, ir savo riebų užpakalį, šeimyną ir tėvynę išgelbės savo miela psichoze.
Ir teisingai, o miniai duokim blizgaus pozityvo! Ir tegul žiūri godžių žvaigždučių konkursus ir debiliškus šou! Vis tiek nieko nesugeba - painkš, pastovės su plakatais ir išsiskirstys. Pasityčiosim per Panoramą Vremia arba visai nerodysim.
O ko Ekranas nesako - to ir nėra. Nes nieko nėra, ko jums nepasakys gerai apmokami ir apsukrūs menkystos, kuriais šviesuomenės jaunikliai šitaip žavisi ir nori būti. Nes ir jūsų šiame cirko pasaulyje nėra, jums tik vaidenasi, kad esat.
Ir bukuomenės išrinkti klounai briuseliuose dar kartelį išsityčios iš savo šalies. Dideliam biomasės džiaugsmui. Nes kvėpuojat kreivų veidrodžių karalystėj ir matot tik tai, ką norim. Tikrovė už stiklo paketų, kur niekas niekada jūsų neįleis.
Štai ir vėl laukiam pavasario, vėl Valentino diena ir vasario 16-ji - tarp jų tik dviejų nemeilės naktų skirtumas. Galvosit ir kalbėsit, miegosit ir auklėsit vaikus, galvosit, sapnuosit, svajosit ir maitinsitės kaip pasakysim. Ir vaikščiosit tik ten, kur nurodyta.
Net jūsų pasipiktinimai suplanuoti. Sekmadienis, ir vėl žiūriu į auštantį dangų pro langą. Šviesos ir tikrumo aplinkui kiek tik nori - tik paslėpta, nematoma, susitvenkusi už stiklų. Ten gyvena meilė ir šiluma, ten ateitis ir praeitis susitinka, ten mūsų akys ir širdys dar neužrakintos.
Tik kas iš to, sekmadienis liks už nugaros ir vėl būsim laukimas. Gyvenime, kur pasaulis už durų kasryt atsikelia miegoti ir negyvena. Tuoj į lovą atneš kavos ir skaniai, su krauju iškeptą kasdieną.
Gražiai padėtą ant lėkštės, paserviruotą pagal tikrai ištvirkusių senių taisykles.
Taip, jaučiam tą patį, kol dar nereikia keltis. Gera, kai nereikia keltis. Tik maža skylutė užtvankoj iki dangaus - ir bus viltis. Tas, kas prasideda, yra tik silpnas želmenėlis, kaip kiekvienas išdygęs ąžuolas. Bet kas gyvas bus gyvas, užaugs iki dangaus ir nugalės.
