Audrius VALOTKA: Kalbos politika kaip psichologinės pagalbos pakaitalas

Deja, kalba vienija piliečius tol, kol kokia nors pilietė blogai pasijunta dėl savo pavardės galūnės, lekia pas Seimo narę ir reikalauja keisti įstatymus. Seimo narė džiaugsmingai puola vykdyti užsakymą, nes jau seniai yra įsižeidusi ant lietuvių kalbos dėl „Open Beach" istorijos.

Noras įstatymais dažnai reguliuoti kalbos reikalus nėra geras dėl bent kelių priežasčių.

a) Prieš teikdami įstatymų pataisas visų pirma turėtume išnaudoti jau dabar esančias galimybes. Jeigu žmoga dėl lietuvių kalbos taisyklių jaučiasi blogai, derėtų kreiptis į psichologus ir tik psichologui nuleidus rankas ieškoti kitų būdų prigimtinei skriaudai naikinti.

b) Jeigu manote, kad vardas ir pavardė su visa galūne tėra tik jūsų interesas, į kurį valstybė negali kištis, tai ko su šia bėda kreipiatės į valstybės institucijas? Vadinkitės kaip norite, kuo čia dėta valstybė? Vardas tai juk jūsų!

c) Nėra nė vienos pasaulio valstybės, kuri nereglamentuotų asmenvardžių rašybos. Jeigu kas nors jums aiškina priešingai, tegu nurodo tokia valstybę, bet prieš tai nors pavarto Jacque Leclerc interneto puslapį „L'aménagement linguistique dans le monde". O tada pamąsto, ar laikytis kultūringo pasaulio taisyklių, ar „senąjį pasaulį išardyti iki pamatų".

d) Kalba yra sisteminga, nereikia jos dažnai klibinti. Daugybė žmonių iki šiol jaučia traumą dėl to, kad ~1976 metus pasikeitė rašyba PIAUTI --> PJAUTI, SPIAUTI --> SPJAUTI. Stebiuosi išgirsdamas kritiką šios miniatiūrinės reformos adresu iš asmenų, tuo metu nė negimusių. Tai reiškia, kad psichologinė trauma perduodama iš kartos į kartą.

e) Būdama sisteminga kalba turi savo dėsnius. Ištekėjusių moterų pavardė su galūne -ė yra sistemingo kalbos dėsnių taikymo pavyzdys, nes tokios formos kaip Grigo žmona Grigė fiksuotos istoriniuose šaltiniuose. Moteriškų pavardžių su -a, -x, -E=mc2 ir kt. nėra užfiksuota, todėl tai būtų naujadaras, NEMOTYVUOTAI klibinantis natūralią kalbos sistemą.

f) Blogai, jeigu kalbos politikos reikalai būtų palikti tik kalbininkams. Bet dar blogiau, kai prie jos nagus mėgina kišti vienadieniai politikai, kurių veikimo horizontas tik ketveri metai ir kurių pavardes po kitų Seimo rinkimų pamiršime: „Na, kaip ten ta, kuri aiškino, kad rūpintis kalbos reikalais nereikia? Ne, ne ta kalbininkė iš Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro, bet ta Seimo narė... Ai, tiek to!"

Norint išvengti šios demokratinei sistemai būdingos bėdos yra steigiamos kalbos politikos ir kalbos priežiūros institucijos, kurioms deleguoja kalbos priežiūros funkcijas, tarkime, trys kalbos inspekcijos Belgijoje, kalbų komisarai Kanadoje, Velse ir kitur, visokios tarnybos ir komisijos. Taip pat ir mūsų Kalbos komisija, kurios atžvilgiu Konstitucinis teismas yra aiškiai pasisakęs, kad „įstatymų leidėjas <...> turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones" ir kad „VLKK inter alia sprendžia Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus".

g) Todėl iki šiol neįklimpstame į tokias problemas kaip vokiečiai, kurie 1996 metais įvykdė menkutę rašybos reformą ir viskas išvirto į referendumus, aukščiausių valstybės institucijų įsikišimą, problemos stumdymą iš kampo į kampą ir galų gale tarptautinės Vokiečių kalbos ortografijos tarybos (Rat für deutsche Rechtschreibung) įsteigimą.

Tad gal ir mes judėkime demokratiniu keliu. Primenu pirmąjį Vakarų civilizacijoje nuskambėjusį ir iki šiol neišblėsusį demokratijos apibrėžimą: "Mūsų polio santvarka nesivaiko kaimynų įstatymų. Mes patys veikiau kai kam esame pavyzdys, nei kitus mėgdžiojame. KADANGI VISKAS TVARKOMA NE MAŽUMOS, BET DAUGUMOS LABUI, JI VADINASI „DEMOKRATIJA".