Ruoškimės - planuojamas naujas mokestis?

Kad jų ekologinė būklė būtų jei ne labai gera, tai bent gera. Vienas būdų tai greičiau pasiekti - apmokestinti gyventojus kažkokiu mėnesiniu „vandens švaros mokesčiu". Tik neaišku, ar visi gyventojai tam pritartų ir koks turėtų būti to mokesčio dydis.

Lietuva 2024-2033 m. dalyvauja projekte „Integruotas vandens valdymas Lietuvoje" („LIFE SIP Vanduo"). Mat 63 proc. mūsų upių ir 64 proc. ežerų yra užteršti nuotekomis, kenčia nuo žemės ūkio veiklos, o kartais - net ir nuo į vandenį išmestų padangų ar buitinių rakandų.

Vien iš Trakų Galvės ežero kasmet narai ištraukia tonas tokių „gerybių". Kai kuriuose upeliuose trūksta deguonies, vandenyje per didelis azoto, fosforo kiekis. Tad tenka vandenį švarinti, kad jame liktų vietos žuvims.

Projektą finansuoja ES iš savo gamtosauginio projekto LIFE ir mūsų Aplinkos ministerija. Projekto vertė - 19 797 486, 54 Eur. Šalia Lietuvos partnerių dalyvauja ir Varšuvos gyvybės mokslų universitetas. Projektui vadovauja Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) atstovė Ieva Pociūnienė. Pirmiausiai siekiama išvalyti Dovinės upelio baseiną, Simno, Vievio ežerus. Tikimasi pagerinti 20-ies ežerų ekologinę būklę.

Jau atliktas tyrimas, kiek gyventojai sutiktų savo lėšomis prisidėti prie paviršinių vandens telkinių būklės pagerinimo. Kaip pasakojo I.Pociūnienė, tam tikslui kompanija „Norstat" šių metų vasario-kovo mėnesiais internetu apklausė 1500 suaugusiųjų. Buvo klausiama, ar jie sutiktų finansiškai prisidėti prie paviršinių vandenų valymo. O jei sutiktų, tai kiek galėtų skirti kas mėnesį pinigų.

Apklausiamiesiems buvo pateikti ir žemėlapiai, parodantys, koks dabar yra Lietuvos vandens telkinių užterštumas. Pvz., pagal azoto kiekį 2016-2023 m. mažiausiai buvo užteršti Dzūkijos ir Rytų Aukštaitijos vandenys, o didžiausias kiekis rastas vidurio Lietuvoje. Atlikus apklausą, prisidėti finansiškai sutiko ar bent parodė ryžtą sutikti 64 proc. apklaustųjų, o 34 proc. nesutiko. Pastarieji paaiškino nesantys tikri, kad tos surinktos lėšos bus skaidriai naudojamos. Į klausimą, koks galėtų būti tas „vandens švaros mokesčio" dydis skalėje nuo nulio iki 15-os eurų, žmonės pasirinko ne didžiausią sumą, bet 2,45-3,40 Eur.

Anot mokslininkės, Aplinkos apsaugos politikos centro vadovės, daktarės Daivos Semėnienės, tokio dydžio mėnesinis mokestis už paviršinių vandenų būklės gerinimą atneštų didžiulę socialinę naudą, kurios vertė per metus siektų 71-98 milijonus eurų.

Komentuoja Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Ligita GIRSKIENĖ:

Aš tokiam mokesčiui tikrai nepritarčiau, nes mes tikrai sumokame pakankamai daug ir įvairių mokesčių. Todėl papildomas mokestis - net nežinau, kaip jo įvedimą pagrįstų žmonėms.

Aš tikrai negirdėjau kalbų apie tokį mokestį, bet valstybė turi ir fondų, ir galimybių, galų gale - ir prievolę turi iš dabartinių mokesčių, kurie dabar surenkami, valyti vandens telkinius. O papildomo mokesčio net nebūtų galima kažkaip pagrįsti.

Aš suprantu, jeigu būtų mokestis už nuotekų valymą, o dabar tai tikrai nematau jokio pagrindo naujam mokesčiui. Mes ir taip mokame nuo darbo užmokesčio beveik 40 proc. visokiems mokesčiams, kurie patenka į valstybės biudžetą. Todėl aš manau, kad tų pinigų pakanka, kad būtų įgyvendintos visos paviršinių vandenų valymo priemonės.

Įdomu

- Lietuvoje didžiausias valstybinis tvenkinys yra Kauno marios, užimančios 6 350 ha plotą.

- Didžiausias nevalstybinis tvenkinys - Širvenos ežeras Biržų rajone, turintis 345,3 ha.

- Mažiausias valstybinis tvenkinys, esantis Nemenčinėje ir vadinamas Bevardžiu, užima tik 0,1 ha.

- Šalia Bevardžio Nemenčinėje teliūskuoja ir kitas Bevardis. Jis yra pats mažiausias nevalstybinis tvenkinukas. Jo plotas - 0,3 ha.

- Nevalstybinių tvenkinių, įskaitant karjerus, užtvankas, yra apie 600, tačiau iš jų tik apie 70 turi iki 9,5 ha plotą.

- Likę nevalstybiniai tvenkinukai daug mažesni.