Lietuviai - svetimų valstybių kariuomenėse

Lietuvos pilietybės įstatyme nustatyta, kad Lietuvos pilietybės netenkama, jeigu Lietuvos pilietis tarnauja kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Vyriausybės leidimo. Šįkart dar vienas mūsų valstybės pilietis kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją ir pateikė prašymą leisti jai tarnauti Danijos Karalystės kariuomenėje. Šiai tarnybai atlikti nereikalaujama turėti Danijos Karalystės pilietybės, tačiau reikės duoti priesaiką Danijos Karalystei.

Nuomones dėl leidimo tarnauti pateikė: Policijos departamentas, Užsienio reikalų ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Valstybės saugumo departamentas ir „Sodra". Rekomendacinę išvadą pateikė Vidaus reikalų ministerija. Institucijos nenustatė rizikos veiksnių, pavojų ar grėsmių, dėl kurių minėtam asmeniui negalėtų būti leista tarnauti Danijos Karalystės kariuomenėje.

Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Valdas TUTKUS situaciją vertina dviprasmiškai. Pasak jo, nors Danija formaliai nėra priešiška valstybė, bet vis tiek yra kita valstybė, todėl prisiekti jai neprarandant Lietuvos pilietybės nėra logiška - žmogus negali turėti dviejų žmonų, dviejų šeimų, taip negali būti ištikimas ir dviem šalims. Net jei jos šiuo metu ir yra draugiškos.

Prisimenant vos šimto su trupučiu metų istoriją akivaizdu, kad ir su „draugais" ne visada santykiai yra draugiški: su Lenkija teko kariauti po Vasario 16 akto paskelbimo, net su „braliukais" latviais tąkart teko kovoti dabartinio mūsų pajūrio.

Mat, kai 1919 m. dabartiniame Lietuvos pajūryje įsitvirtinusius bermontininkus išvijo lietuvių kariai, pasirodė latviai, kurie įvedė čia savo valdžią. Nuo 1919 m. pabaigos ruože tarp Palangos ir Būtingės ėmė šeimininkauti Latvijos vyriausybė, buvo atsiųsta kariuomenė. Čia ji išbuvo iki pat 1921 m. kovo pabaigos. Ir tik po ilgų derybų Lietuva gavo 19,5 km priėjimą prie jūros, jai atiteko 183,3 kv. m teritorijos, kai Latvijai - daugiau negu 290 kv. m, nes priėjimas prie jūros buvo labiau vertinamas.

„Tarnauti kitai valstybei yra kiekvieno piliečio apsisprendimo reikalas. Tačiau iš kitos pusės yra moralinis klausimas dėl priesaikos davimo kitai valstybei. Nesvarbu, ar ji yra NATO narė, ar ne. Nes vis tiek yra kita valstybė. Juk yra ir lietuvių, kariaujančių, pavyzdžiui Ukrainoje.

Tačiau svarbiausias dalykas yra priesaikos davimas kitai šaliai. Jei pasirašoma sutartis ir kitai valstybei tarnaujama už pinigus be priesaikos, kaip yra Prancūzijos legiono atveju, manau, yra normalu. Tačiau jei prisiekiama kitai valstybei, reikėtų pasvarstyti, ar tokiu atveju nereikėtų atimti Lietuvos pilietybės. Nes, žiūrint hipotetiškai, jei tarp dviejų valstybių kiltų karinis konfliktas, kurios pusėn stotų Lietuvos pilietis, prisiekes tai kitai valstybei?", - svarstė V.Tutkus.

Yra buvusi iniciatyva (2024 m. Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos), kad ir Lietuvos valstybės tarnyboje dirbti ne tik Lietuvos, bet ir kitų ES bei NATO šalių piliečiai. Tokią iniciatyvą registravo liberalas Andrius Bagdonas, o ją savo parašais parėmė dar 9 jo frakcijos kolegos.

Šiuo metu norint įsidarbinti valstybės tarnyboje privaloma turėti Lietuvos Respublikos pilietybę ir mokėti valstybinę lietuvių kalbą pagal Vyriausybės nustatytas kalbos mokėjimo kategorijas. Tačiau siūlyta reikalavimus sumažinti ir taip pat leisti įsidarbinti ES bei NATO šalių piliečiams, jei jie moka kalbėti lietuviškai.

Prieš tokią iniciatyvą kategoriškai pasisakė buvęs Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Povilas Urbšys. Pasak jo, nuo seno valstybės tarnyba yra susijusi su joje tarnaujančių piliečių lojalumu tai valstybei, jos puoselėjimu bei stiprinimu.

„Galų gale nuo to priklauso šalies tvarumas bei stiprybė. Visada pilietybė buvo pasitikėjimo garantas, leidžiantis dirbti valstybės tarnyboje. Dabar situacija tiek nacionaline, tiek globalia prasme yra labai netvari ir pavojinga. Priešiškos jėgos Lietuvą nori susilpninti būtent per valstybės tarnybą.

Mat jos reikšmė tokiais atvejais yra ypatinga. Todėl nesuprantama, kodėl norima kuo plačiau atverti vartus su Lietuva pilietybe nesusijusiems žmonėms - kad prigužėtų asmenų, kurie su Lietuva nei priesaika nėra susiję, nei nėra aiškūs jų tikslai bei ketinimai.

Pavyzdžiui, Rusija kaip agentus dažniausiai bando verbuoti ne rusus ar baltarusius, o atvykėlius iš Vakarų valstybių. Nes ir Vakaruose yra skirtingų vertinimų dėl agresijos kitos valstybės atžvilgiu. Iš esmės šita iniciatyva menkina valstybės tarnybos prestižą, mažina jos patikimumą ir netgi gali sukelti nenumatytas grėsmes valstybei", - po liberalų registruotos pataisos „Vakaro žinioms" kalbėjo P.Urbšys.

V.Tutkus yra tokios pat nuomonės.

„Čia - taip pat priklauso nuo to, ar pasirašoma sutartis už pinigus. Nemažai valstybės tarnautojų turi teisę dirbti su slapta informacija, todėl pavojinga, jei prie jos prieitų ne Lietuvos piliečiai. Galbūt net užverbuoti Rusijos. Tačiau jei valstybės institucijoje įsidarbintų, pavyzdžiui, valytojai, tai nieko baisaus nematyčiau", - konstatavo V.Tutkus.