Demokratijos lygiu nusileidžiame kaimynams

Seimo kanceliarijos Tyrimų skyrius daugiausiai dėmesio skyrė leidinio „The Economist" demokratijos indeksui, tačiau rėmėsi ir nevyriausybinės organizacijos „Freedom House", instituto „International IDEA" bei Geteborgo ir Noterdamo universitetų vykdomo projekto „Demokratijų įvairovės" demokratijos indeksais.

Išvada: Lietuvoje demokratija yra stabili - iki šiol atlikti tarptautiniai tyrimai nerodo valstybės svirimo į autokratijos pusę ar dar tvirtesnio demokratizavimosi, tačiau galima pastebėti, kad tarptautiniuose demokratijos indeksuose atsiliekame nuo Estijos, o kai kuriuose ir nuo Latvijos.

Remiantis „The Economist" pasauliniu demokratijos indeksu, kurio paskutiniai vertinimai buvo paskelbti 2025 m. balandį, Lietuva užėmė 36 poziciją (iš maždaug 160 valstybių) ir nuo 2023 m. indekso savo poziciją pagerino 3 vietomis.

Lietuvos įvertinimas 10 balų skalėje siekia 7,59 (2023 m. siekė 7,31). Iš visų mūsų šalies kriterijų geriausiai vertinamas Lietuvos rinkimų procesas ir pliuralizmas (10 balų).

Vyriausybės veikimas vertinamas 7,14 balo, politinis dalyvavimas - 6,67 balo, politinė kultūra - 5,63 balo, o pilietinės laisvės - 8,53 balo.

Tiesa, su šiais rezultatais Lietuva papuola į trūkumų turinčių demokratijų kategoriją.

Panašų įvertinimą yra pelnę ir Latvija (7,66 balo; 33 pozicija), Lenkija (7,4 balo; 39 pozicija). Iš regiono valstybių geriausiai vertinama Estija (8,13 balo; 21 pozicija). Ši šalis vertinama kaip gerai veikianti demokratija.

Politologas prof. Algis KRUPAVIČIUS „Vakaro žinioms" sakė, kad indeksais, net ir pačiu garsiausiu - „The Economist" - pernelyg pasitikėti negalima, nes juos sudarinėja ekspertai, kurie net nėra lankęsi tam tikrose vertinamose valstybėse.

Tiesa, pasak jo, indeksai tam tikras tendencijas parodo ir atitinka realybę. Nes, pavyzdžiui, įvardijama, kad pilnos demokratijos valstybės yra tokios, kaip Norvegija ar Islandija, Turkijoje - hibridinis režimas, Rusijoje ar Šiaurės Korėjoje - autoritariniai režimai ir pan.

„Iš tikrųjų pas mus su demokratija, kaip ir rodo indeksai, ne visiškai viskas tvarkoje.

Taip, rinkimai yra laisvi, bet per juos būna įvairių incidentų. Pavyzdžiui, kai prezidento rinkimų antrame rate 1997 m. rungėsi Valdas Adamkus su Artūru Paulausku ar 2004 m., kai V.Adamkus rungėsi su Kazimiera Prunskiene, neva sugedo Vyriausiosios rinkimų komisijos kompiuteriai ir staiga rezultatai labai pasikeitė.

Tokių incidentų būna tikrai dažnai.

Bet ne vien dėl šių incidentų mūsų demokratijos būklė reikalauja pokyčių. Viena svarbiausių problemų - teisinės valstybės, įstatymų viršenybės būklė. Šiuo požiūriu Lietuva šlubuoja abiem kojomis ir dėl to turime daugybę viešų skandalų. Tiesa, galima pritarti „The Economist" įžvalgoms, kad pliuralizmas per rinkimus veikia.

Trečias dalykas - nepasitikėjimas valdžia yra didžiulis ir tuo išsiskiriame iš kitų valstybių. Ir nepasitiki valdžia ne tie, kurie nebalsavo, nes jie nuo politikos yra nusišalinę visais aspektais, bet tie, kurie balsavo", - konstatavo profesorius.

Anot politologo, dėl to kalti patys politikai.

„Tai - politinės tvarkos ir politinės sistemos problema. Jei pusė visuomenės nusišalina nuo politikos, tai situacija yra absoliučiai nenormali.

Tačiau ir nenusišalinę reiškia nepasitenkinimą valdžia. Kodėl? Valdžios ir visuomenės susvetimėjimas atsiranda ne dėl visuomenės, o dėl valdžios veiksmų. Kai politiniai lyderiai atsakydami į kritiką pareiškia, kad po ketverių metų išsirinksite tuos, kurie patinka... Tokio laipsnio arogancijos kitose šalyse reikėtų labai paieškoti.

Demokratinių šalių lyderiai taip nesielgia", - teigė A.Krupavičius.

Pasak jo, tikrosiose demokratinėse valstybėse politikai atsižvelgia į visuomenės nuomonę - jei dėl kokio nors skandalo kyla jos nepasitenkinimas, politikai traukiasi iš postų.

„Lietuvoje turime priešingą paveikslą. Politikai dažnai yra arogantiški, manoma, kad su visuomenės požiūriu galima nesiskaityti. Tas pats Kapčiamiesčio poligono atvejis rodo, kad su visuomene nesiskaitoma, su ja pradėta bendrauti tik kilus pasipiktinimui, kad su žmonėmis niekas nekalba", - pateikė pavyzdį profesorius.

Politologas atkreipė dėmesį, kad indeksai rodo, jog demokratijos lygis po 2024 m. Seimo rinkimų Lietuvoje pagerėjo. Juose sėkmingai pasirodė sisteminių partijų kritikuojama „Nemuno Aušra" (balsavo 14 proc. rinkėjų), bet bandoma įteigti, kad už šią partiją balsavo neišmanėliai, o jos į kultūros ministrus deleguotas atstovas imtas plakti net šiam nepradėjus dirbti.

„Pas mus tam tikros politinės jėgos yra marginalizuojamos, joms klijuojamos išankstinės etiketės be jokių argumentų. Argumentų kalbos Lietuvos politikoje yra labai mažai ir tai neprisideda prie demokratijos.

Mokantys manipuliuoti masių nuomone ir yra valdančioji galia. Lietuvos problema yra tame, kad alternatyvių nuomonių yra per mažai, nes jos yra marginalizuojamos, atmetamos, interpretuojamos kaip kraštutinės.

„Aušriečių" pasiūlyto kandidato į kultūros ministrus (jam net neleista nekritikuojamam padirbti 100 dienų) pavyzdys parodė, kad pas mus yra nepasitikėjimo prezumpcija, ypač jei žmogus dėl vienų ar kitų priežasčių netinka sistemai", - reziumavo prof. A.Krupavičius.