Varpininkas, Tėvynę mylėjęs labiau negu save

M.Čepas gimė 1866 m. spalio 26 dieną Šiaulių apskrities Žeimelio valsčiuje, Diržių kaime, vidutinių ūkininkų šeimoje. Abu M.Čepo tėvai, nors gimnazijos lygio mokslų ir nebuvo išėję, buvo pakankamai apsišvietę. Tad nestebina, kad jie norėjo išleisti į mokslus ir savo vaikus. Baigęs pradžios mokslą, Čepų Motiejus norėjo toliau mokslo siekti gimnazijoje. To siekė ir jo tėvai. Tad nuo 1878 metų, gerai išlaikęs egzaminus, M.Čepas pradėjo lankyti Šiaulių berniukų gimnaziją.

Nors ten lietuvių vaikams anuomet buvo brukte brukama lenkomanija, tačiau M.Čepas suartėjo su tokiais pat lietuvių vaikais, kurie nesigėdijo save vadinti lietuviais.

Mokydamasis Šiaulių gimnazijoje M.Čepas buvo čia veikusios slaptos mokinių bibliotekėlės bibliotekininkas, iš kurio kiti mokiniai gaudavo pasiskaityti lietuviškų, carinės valdžios draustų, knygų, o nuo 1885 metų jis prenumeravo, skaitė ir platino Prūsų Lietuvoje leidžiamą „Aušrą".

Jau nuo penktos klasės, drovėdamasis mokslui ir pragyvenimui iš tėvų prašyti pinigų, Motiejus, dirbdamas korepetitoriumi, užsidirbdavo pats. 1886 m., baigęs gimnaziją bei norėdamas užsidirbti lėšų studijoms, kurį laiką gyveno Šiauliuose pas advokatą Noreiką ir mokė jo vaikus. Čia M.Čepas susidomėjo teisės mokslais. Dažnai pasitaikydavo atvejų, kai jam tekdavo lankytis ir teisme, pasiklausyti, kaip nagrinėjamos bylos. Tada suprato ir gydytojo-eksperto profesijos reikšmę, visa tai vėlesniais metais padėjo pasirinkti specialybę.

Maskva - Mintauja

1887 m. jis įstojo į Maskvos universiteto medicinos fakultetą. Pirmieji mokslo metai buvo nelengvi - teko sunkiai verstis. „Kurį laiką gyvenau su Kaziu Griniumi ir Stasiu Matulaičiu. Kartu maitinomės ir per Kalėdas pusryčiams teturėjome tik arbatos su duona", - pažymi savo atsiminimuose M.Čepas.

Vėliau, po apsilankymo Lietuvoje, supratęs, kad medicina ne jo pašaukimas, M.Čepas Maskvos universitete ėmė studijuoti teisę. Tuo metu Maskvoje veikė slapta Lietuvių studentų draugija, kurios veikloje dalyvavo ir M.Čepas. Draugijoje vyravo tokia tvarka: kiekvienas šios draugijos narys per metus privalėdavo parašyti ir susirinkime perskaityti bent po vieną referatą, kurie vėlesniais metais būdavo spausdinami „Varpe" ir „Ūkininke".

Prūsų Lietuvoje varpininkams pradėjus leisti „Varpą" ir „Ūkininką", M.Čepas įsitraukė į varpininkų judėjimą, tapo aktyviu jo spaudos platintoju ir bendradarbiu. Per atostogas, jis savo gimtuosiuose Diržiuose įsteigė slaptą bibliotekėlę, kuri veikė iki pat lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Čia skaitytojai kas mėnesį mokėdavo po 10 kapeikų „Varpui" ir „Ūkininkui", o vėliau ir kitiems lietuviškiems leidiniams įsigyti. Spaudą pristatydavo garsusis knygnešys J.Bielinis ir kiti. Ne kartą ir pačiam M.Čepui teko spaudą parsigabenti į Diržius. Kartą, 1889 m. vasarą, Vilkaviškyje gavęs iš veterinarijos gydytojo J.Bulotos iš Prūsų Lietuvos atgabentos draudžiamos spaudos ryšulį, iki Radviliškio traukiniu, o toliau, saugumo sumetimais, visa tai M.Čepas nešėsi pėsčiomis į Diržius.

Baigęs studijas universitete, M.Čepas gavo paskyrimą vykti į Mintaują, kur jo laukė trejiems metams paskirtos teismo kandidato pareigos. Mintaujoje M.Čepas gyveno J.Jablonskio bute, kuriame anuo metu lankydavosi lietuvių inteligentija, ypač dažnai susirinkdavo varpininkai. Apie tai savo atsiminimuose M.Čepas rašė:

„Gyvenau Jablonskių bute su išlaikymu skolon iki geresnių laikų, nes algos negavau. Netrukus Jablonskis parūpino man ir uždarbį - už 15 rb per mėnesį dėstyti aritmetiką privačioje mokykloje. Atsidūriau Mintaujos lietuvybės centre. Dažnai Jablonskių namuose lankydavosi Lozoraičiai,
A.Kriščiukaitis-Aišbė, Davainis-Silvestraitis, atvažiuodavo iš Rygos Mašiotai; dukart iš Užnemunės buvo atvažiavęs V.Kudirka, jau pasiligojęs, kuris ragino J.Jablonskį greičiau rašyti gramatiką, mintaujiškius stipriau organizuotis ir daugiau duoti rašinių „Varpui".

Savo noru - į Sibirą

Sunku anuomet M.Čepui buvo Mintaujoje bei aplinkinėse vietovėse susirasti nuolatinį ir apmokamą profesinį darbą, nes būnant teismo kandidatu, nebuvo įmanoma pragyventi. Kas kita buvo teisėjo vieta, apie kurią M.Čepui buvo galima tik pasvajoti. Tačiau netrukus visa tai virto realybe - 1897-aisiais gavo Teisingumo ministerijos pasiūlymą tarnauti taikos teisėju Sibire ir išvyko į Čitą.

Į Sibirą M.Čepas anuomet išvyko ne vienas - kartu išsivežė ir J.Jablonskio seserį Mariją, kurią brolis buvo pasiėmęs globoti ir leido į mokslus. Nors J.Jablonskis prieš M.Čepą ir nieko neturėjo pikto, jį vertindamas kaip dorą lietuvį, bet labai išgyveno, kad jo globotoji sesuo išvyko į Sibirą, į tą kraštą, kuris nelaisvės namais tapo visiems kovotojams dėl savo Tautos laisvės. Vėlesniais metais paaiškėjo, jog visa tai įvyko su J.Jablonskio žmonos žinia. Užtat J.Jablonskis ant savo žmonos buvo taip supykęs, kad su ja ilgai nekalbėjęs, kam nuo jo viską slėpė. Vos atvykęs į Čitą, 1898 metais per Atvelykį M.Čepas su savo išrinktąja Marija susituokė vietos katalikų bažnytėlėje.

Gyvenant tolimame Sibire, M.Čepui teko susidurti su carinėmis represijomis, tačiau tas susidūrimas baigėsi palyginti laimingai. Mat 1900 m., Lietuvoje prasidėjus garsiai nuskambėjusiai L.Vaineikio, kitų lietuvių tautinio judėjimo dalyvių bylai dėl lietuviškos spaudos platinimo bei susirašinėjimo ir paaiškėjus L.Vaineikio santykiams su kitais lietuvių tautinio judėjimo dalyviais, žandarų rotmistro Vonsiackio įsakymu M.Čepas buvo suimtas ir pargabentas į Tėvynę tardyti. Kodėl ir kaip tai įvyko? M.Čepas savo atsiminimuose rašė:

„Kratydami L.Vaineikį, jo bute rado sąrašą žmonių, kuriems jis siųsdavo spaudą, o per kratą pas Landsbergį-žemkalnį Maskvoje pačiupo mano 100 rublių perlaidą su pastaba perduoti Driskiui (L.Vaineikio slapyvardis). Liepojoj mane nubaudė dvejus metus gyventi policijos priežiūroje, be tarnybos, be uždarbio. Tuos dvejus metus pragyvenau su šeima Rygiškiuose arba Diržiuose, kol vėl atstatė į darbą...

Per 1900-1902 metus Lietuvoj kelis kartus buvau tardomas dėl slapyvardžio Greitakojis „Varpe" ir „Ūkininke", buvau įtariamas dėl Griškabūdžio ir Diržių apylinkėse lipdytų proklamacijų. Per tuos metus daug kur lankiausi. Net Vilniuje svečiuodamasis pas Vileišius, 1902 metų pavasarį kartu su Antano šeima dalyvavau Valakampiuose vykusioje lietuvių gegužinėje..."

Būtina paminėti, jog L.Vaineikio byloje įtariamajam M.Čepui pritrūkus įrodymų, byla buvo nutraukta. Tuomet jis grįžo į Sibirą ir dirbo Čitos apygardos teisme.

Kiek sarkastiškai anuomet nuskambėjo ši istorija, privertusi ne vieną lietuvių tautinio judėjimo dalyvį pajuokauti: carinė valdžia lietuvių tautinio judėjimo dalyvius trėmė į Sibirą, o M.Čepą iš Sibiro ištrėmė į Tėvynę.

Rūpinosi tautiečiais

Visur, kur tik M.Čepui teko gyventi ir dirbti, jis aktyviai darbavosi lietuvybės labui. Lietuvių spaudos draudimo laikotarpiu Čitoje gaudavo „Varpą", siunčiamą jam iš Maskvos užlakuotuose vokuose. O kai Pirmojo pasaulinio karo metais Čitoje atsirado daug lietuvių karo pabėgėlių, M.Čepas savo pastangomis įsteigė lietuvių labdarybės draugiją karo pabėgėliams šelpti. Tuokart jis „Užbaikalės žiniose" paskelbė kvietimą, raginantį lietuvius karo pabėgėlius atvykti į minėtos draugijos steigiamąjį susirinkimą. Susirinko 40 žmonių, išrinko draugijos valdybą, o pirmininku vienbalsiai buvo išrinktas M.Čepas.

Po 1917-ųjų vasario revoliucijos Rusijoje, kai žlugo daugelį dešimtmečių besitęsusi carinė priespauda, lietuviams atsirado realus šansas atkurti savo nepriklausomybę, tad jie pradėjo aktyviau veikti Rusijoje. M.Čepas, kaip Sibiro lietuvių išrinktas atstovas, 1917 metais dalyvavo Petrogrado lietuvių suvažiavime, skirtame Lietuvos Nepriklausomybei atgauti.

1918 m. vasario 16 dieną paskelbus Lietuvai Nepriklausomybę, M.Čepas netrukus buvo paskirtas Tolimųjų Rytų lietuvių reikalų atstovu. Taip pat jis ėjo ir Lietuvių Užbaikalės komiteto tremtiniams Tėvynėn grįžti pirmininko pareigas.

1920-1921 metais M.Čepas ėjo Tolimųjų Rytų demokratinės respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus Čitoje pareigas. Taip pat pusę metų ten išbuvo Lietuvos Respublikos paskirtu įgaliotiniu.

Vėl Tėvynėje

Rusijoje valdžią užgrobus bolševikams, jis su šeima po 20 svetur praleistų metų, 1923-iaisiais grįžo į Tėvynę. Tais pačiais metais buvo paskirtas Vyriausiojo tribunolo teisėju, 1929-aisiais - pirmininko padėjėju, o nuo 1933 metų, po bendražygio ir kolegos A.Kriščiukaičio mirties, - Vyriausiojo tribunolo civilinio skyriaus pirmininku.

Visą savo gyvenimą M.Čepas pasižymėjo nepaprastu tvarkingumu ir tiesumu. Niekada nepriklausė jokiai partijai ir kitus įtikinėjo, kad teisininkas, norintis išlikti nešališkas, turi būti nepartinis. Labiausiai nemėgo tinginių ir apsileidėlių. Pats, Ąžuolyne įsigijęs kuklų, nedidelį, vienaukštį kaimiško stiliaus namelį, laisvalaikiu augino daržoves, gyveno kukliai ir didesnę uždarbio dalį išleisdavo įvairioms pašalpoms bei besimokantiems giminaičiams materialiai remti.

1939 metais M.Čepas išėjo į pensiją, bet be darbo nesėdėjo. Lietuvos mokslų akademijos pasiūlymu, pradėjo ir iki gyvenimo pabaigos rašė atsiminimus. Jie yra labai vertingi lietuvių Tautos kultūros istorijai.

Sunkiai išgyvenęs Lietuvą užgriuvusias negandas, prislėgtas senatvės naštos 1962 m. vasario 20 dieną M.Čepas mirė. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.