Stiprybė glūdi bendruomenėje

Net apie nūdienos kaimo skaudulius D.Nekrošienė kalba su šypsena, o ji, regis, pajėgi įveikti bet kokias problemas. Pozityvumas yra šios Kėdainių rajono Paaluonio kaime užaugusios moters gyvenimo variklis, suteikiantis šarmo pilkai kasdienybei ir padedantis įžvelgti kūrybinį potencialą net ten, kur plika akimi jo nematyti.

- Kaip kaimo žmogui nepaskęsti tamsoje, kai valdžia vieną po kito uždarinėja kultūros židinius provincijoje? - pasiteiravo „Respublika“ Danguolės NEKROŠIENĖS.

- Jeigu nebūtų stiprių bendruomenių, kurios pajėgios suvienyti kaimo žmones, padėtis provincijoje būtų liūdna. Nei Paaluonyje, nei artimiausiose apylinkėse nėra Kultūros namų, bet kultūra gyva veiklių paaluoniškių širdyse. Kaimo žmonės po darbų nori susitikti, pabendrauti, užsiimti mėgstama veikla, o ne leisti laiką užburtame rate namai - gyvuliai - namai. O ir gyvulius šiandien retas kuris kaimo gyventojas dar laiko.

- Kodėl kaimas pamažu lieka be vieno iš kertinių savo atributų?

- Kaimo žmogui jau nebeapsimoka laikyti gyvulių. Tik tris hektarus žemės turintis žmogus dažniausiai neturi nuosavos žemės ūkio technikos, o žemės įdirbimas ir priežiūra kainuoja brangiai. Be chemijos dabar labai mažai ką galima užauginti - tik daržovių savo stalui. Vienos karvės pieno žmogus pats suvartoti paprasčiausiai nepajėgtų, o pieno supirkimo kainos tokios, kad net neatperka investicijų į produktą. Todėl kaimo žmogui dabar daug paprasčiau nusipirkti pieno parduotuvėje. Seniau prie kiekvienos sodybos žolę rupšnojo karvutė, dabar to nepamatysi.

- ES siekis, kad lietuviai iš gamintojų taptų vartotojais, jau įgyvendintas?

- Nemažai žmonių vietoj žemdirbystės pasirinko ES pasiūlytas kompensacijas, nes patys dėl senyvo amžiaus, prastos sveikatos ar kitų priežasčių dirbti žemės nebūtų įstengę. Manau, kad ES kompensacijos tik iš dalies prisidėjo prie to, kad kaimo žmonės taptų vartotojais. Pagrindinės priežastys, nuvariusios žmones nuo žemės, yra kainų politika. Viskas, ką dedi į žemę, yra brangu, laikas ir tas turi savo vertę, deja, gaunama grąža kelia juoką pro ašaras. Kiekvienas darbas žmogui turi apsimokėti, o laisvalaikį juk galima praleisti ir ne prie gyvulių.

- O kur tą laisvalaikį kaimo žmogui praleisti, jei kaimuose nebelieka kultūros centrų?

- Tačiau čia yra entuziastingos bendruomenės! Paaluonys - nedidelė gyvenvietė, čia gyvena gal kiek daugiau nei 100 žmonių. Šiame prie Aluonos upės prigludusiame kaime veikia buvusios mokyklos pastate įsikūrę Bendruomenės namai, pasirodymus rengia dramos teatro grupė, yra treniruoklių salė. Į dramos teatro grupės ir pačios bendruomenės veiklą Paaluonyje mane įtraukė vietos bendruomenės pirmininkė Bronislava Falentinienė, negailinti nei jėgų, nei laiko, kad kaimas būtų gražesnis. Kartą ji paprašė, kad šventinio renginio metu atlikčiau Kalėdų Senelio vaidmenį. Pirmas blynas neprisvilo, paskui buvau pakviesta būti renginių vedėja. Pasikviesti žinomų atlikėjų bendruomenė neišgali, tačiau išeitį radome ir čia - ėmėme koncertuoti pačios. Perdarydavome žinomų dainų tekstus pritaikydamos juos pagal mūsų kaimo aktualijas. Pamatę pasirodymus kaimo žmonės ir patys noriai įsitraukė į šią veiklą. Taip Paaluonyje susikūrė ir vaikų, ir suaugusiųjų dramos teatro grupės. Norinčių vaidinti vaikų yra tiek daug, kad kartais tenka sukurti jiems papildomą vaidmenį spektaklyje - tegul ir mažytį, suteikiantį galimybę vaikams vaidinti, nesijausti nustumtiems į šalį. Šiemet mūsų mažieji aktoriukai jau surengė du pasirodymus. Vieną - savo bendruomenėje, o kitą - kaimynystėje veikiančioje bendruomenėje.

- Kuo dažniausiai tenka būti jums: režisiere, aktore, dainininke?

- Ir vaidinu, ir tekstus dainoms perrašinėju. Svarbiausia, kad visos dainos gimė dirbant medienos perdirbimo įmonėje su staklėmis. Paskui važiuoju namo ir galvoju: kad tik neužmirščiau, kad tik spėčiau užsirašyti. Paaluonyje ilgą laiką visiems akis badė kultūros namų griuvėsiai. Todėl kilo mintis šią problemą apdainuoti. Taip pagal dainą „Stovi malūnas prie kelio“ buvo sukurta labai graži dainelė apie tuos griuvėsius, beje, stovėjusius taip pat prie kelio. Visi ją girdėję buvo patenkinti. O svarbiausia - apdainuoti griuvėsiai pagaliau išnyko. Įgyvendinant kūrybinius sumanymus man nuolat talkina jaunėlis sūnus Romas. Vienoje šventėje aš vaidinau Karlsoną, o Romas - Mažylį. Vėliau Karlsonas su Mažyliu vedė sporto varžybas kitame kaime. Labai smagu kurti, kai jauti šeimos paramą.

- Kada Paaluonyje vietos aktoriams pasidarė per ankšta?

- Pradėję statyti spektaklius mes nusprendėme juos parodyti ir žmonėms, gyvenantiems kituose kraštuose, - išvažiavome į gastroles po Lietuvą. Vieną spektaklį nuvežėme net į 16 miestelių ir kaimų Kėdainių, Kauno, Jonavos, Raseinių rajonuose. Ir vaikai, ir suaugusieji dalyvavome Čekiškėje vykusiose „Teatro dienose“. Aplankėme Josvainių ir Muniškių senelių namus. Viešnagės senelių namuose tikrai buvo pačios įsimintiniausios iš visų mūsų kelionių. Reikia pamatyti, kaip į mūsų pasirodymą vežimėlyje atvežama močiutė prašo pataisyti jai skarelę, nes ji nori gražiai atrodyti, reikia pamatyti visų ten į salę susirinkusių žmonių akis, kad suprastum, kaip jie mūsų laukė. Tai tikrai buvo nuostabios šventės ne tik jiems, bet ir mums. Muniškių senelių namų gyventojai mums net parodė savo kambarius, pasakojo, kas kuo užsiima: kas mezga, kas gėlytes augina. Dėl tokių akimirkų verta aukoti ir savo laiką, ir lėšas, ir visą save. Ne veltui sakoma, kad gražus pavyzdys yra užkrečiamas: dramos būreliai jau kuriasi ir aplinkiniuose kaimuose. Manau, kol kaime gyvena pomėgių ir sumanymų turintys žmonės, kaimas nenumirs.

- Sakote, kad kaimas nenumirs, tačiau šiandien nyksta ne tik kaimai - Lietuva emigruoja miestais.

- Kaimas tuštėja ir sensta, nes jaunimas čia neranda darbo. Pasilieka nebent stambesnių ūkininkų vaikai, kurie gali išgyventi iš žemės. Važinėti į darbą mieste - ne išeitis, ypač jei kaimas nuo to miesto yra tolokai. O dirbdamas mažame ūkelyje jaunas žmogus tikrai vargiai sugebės išlaikyti šeimą. Žmonės emigruoja ramindami save, kad trumpam, bet dažnai gyvenimas svečioje šalyje užsitęsia: emigrantai paskui save išsiveža vaikus, žmonas, vyrus. Taip Lietuva ir nyksta. Kol žmonės turės dirbti už minimumą, kol neišgalės grąžinti paimtos paskolos, tol šalis nyks ir toliau. Kaip kaime gyventi jaunai šeimai, jei net mokyklos arti nėra? O ką kalbėti apie vaikų darželius.

- Bet juk gera vieta tuščia nebūna - galbūt kaimus užpildys, daržus sės ir ravės mūsų valdžios taip laukiami pabėgėliai iš Sirijos bei kitų karo draskomų regionų?

- Pritariu sakantiesiems, kad svetimas mums religijas išpažįstantys pabėgėliai bus kaip Trojos arklys - juos įsileidę nebebūsime savo žemių šeimininkai. Ačiū Dievui, kad tie pabėgėliai nelabai mūsų Lietuvos ir nori. Jiems netinka gyvenimo sąlygos Lietuvoje, o gal ir negali tikti, nes juk ir patys lietuviai iš čia bėga. Manau, kad mūsų šalyje pasiliks tik tikrieji karo pabėgėliai, nes jie nebegali gyventi savo tėvynėje ir džiaugsis bet kokia ramia erdve. O tie, kurie į Europą atvyko ieškoti geresnio gyvenimo, Lietuvoje neužsibus. Aišku, geriau, kad jų čia nebūtų. Tas kitas tikėjimas nėra gerai - niekada nežinosi, kas slypi po musulmoniškais apdarais, kokie to žmogaus tikslai, kas jo širdyje. Jau matėme, kas buvo Vokietijoje, kuri, atrodo, priėmė tuos pabėgėlius išskėstomis rankomis. Dabar jau net galingos valstybės bando jų atsikratyti. O ar mūsų mažytė Lietuva sugebėtų apginti savo piliečius nuo migrantų? Vargu.

- O kodėl lietuviai bėga iš Lietuvos? Ar ne paprasčiau būtų išsirinkti valdžią, kuriai rūpėtų kiekvienas žmogus, o ne tik giminės ir artimieji?

- Pirmiausia patys žmonės turėtų atsakingiau žiūrėti į rinkimus, būtinai juose pareikšti savo nuomonę, įvertinti renkamo žmogaus nuveiktus darbus. O dabar dažnas numoja ranka: „Ir be manęs išsirinks.“ Ne veltui sakoma, kad valdžia yra tokia, kokią mes ją išsirenkame - kokia tauta, tokia ir valdžia. Aišku, išbandymas valdžia galbūt irgi sugadina žmones, kiti juk į Seimą veržiasi ne padėti Lietuvai, darbo žmogui, o padėti sau, savo giminei, savo verslui. Manau, tarp politikų yra ir norinčiųjų nuveikti Lietuvai gerų darbų, bet jei kitaip mąstančiųjų yra dauguma, tokie politikai vieni patys nieko pakeisti negali. Dabar į valdžią renkami buvę artistai, pramogų verslo atstovai, sportininkai. Žmonės renka, nes juos pažįsta iš veido. Bet ar jie galės ką nors gero padaryti politikoje - neaišku.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“