Patriotas neturi būti keiksmažodis

“Man kartais ima atrodyti, kad Lietuva grįžo į brežnevinį laikotarpį”, - prisipažįsta Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. Apatija, dvasinė stagnacija, įsitikinimas, kad nieko pakeisti negalima ir žmones apėmęs nihilizmas - štai tokias priežastis istorikas ekspertas įžvelgia analizuodamas, kodėl mumyse mąžta patriotizmo.

- Kalbėdamas istorikų konferencijoje jūs pripažinote, kad Lietuvoje vadintis patriotu jau ne tik neprestižiška, bet netgi gėda. Kas jus verčia daryti tokią liūdną išvadą? - “Respublika” klausė vilniečio istorijos mokytojo S.JURKEVIČIAUS.

- Deja, stebiu tokias tendencijas. Mes nesididžiuojame savo tautybe, savo valstybe, savo valdžia. Visas tas ratas duoda tai, kad daliai visuomenės trūksta pasididžiavimo savimi ir tam tikrais pasiekimais. Tų tendencijų rezultatas akivaizdus - savinieka ir savęs vanojimas kartais pagrįstai ir nepagrįstai. Ar jūs matote lietuvybės deklaravimą viešoje erdvėje kaip pasididžiavimą ar kokią siekiamybę? Tai, galima sakyti, stumiama į pašalį ir akivaizdžiai menkinama. Formuojamas požiūris, kad patriotizmas yra atgyvena, sakysime, kažkokių nevykėlių ar netgi nevisaverčių žmonių kažkokios nostalgijos apraiškos ir taip toliau.

- O kas formuoja tokią poziciją?

- Pavyzdžiui... Ką turėjo galvoje gerbiamas Šliogeris, turbūt pykčio priepuolyje paleidęs frazę “Patriotas - idiotas”? Buvo įvairiausių apraiškų ir noro deklaruoti ir skirstyti tautą pagal meilę Tėvynei, kad vieni ją labiau myli, kiti ne. Tai irgi akivaizdžiai buvo matyti. Tie dalykai smarkiai kirto per pasitikėjimą savimi ir norą deklaruotis. Labai daug saviniekos turi ir pseudointelektualai.

Daug visokių reiškinių, net ir tautinės mokyklos pavyzdys rodo sunkiai įsivaizduojamą panieką. Išgirdę žodžius “tautinė mokykla” dažniau žmogaus pasisakyme pajusite ironišką atspalvį negu rimtesnį susimąstymą ir bandymą susivokti, kodėl mes taip išniekinome tą sąvoką, lyg buvo siūloma kažkas bloga. Tai mes labai greitai nustūmėme į pašalį ir jau nebenorime prisiminti, kad turėjome kažkokią siekiamybę.

- O jūs kaip įsivaizduojate tautinę mokyklą?

- Ji formuotų moksleivijos didžiavimąsi savastimi ir savo istorija, savo pasiekimais. Mokykloje turėjo būti lyg ir dedamas toks akcentas, lyg ir pabrėžiama.

Turėjo būti valstybės politika, akcentuojanti mūsų istoriją, mūsų literatūrą, mūsų pasiekimus. Tai būtų pagrindas atsirasti pasitikėjimui savo jėgomis ir pagarbai savo istorijai ir tautai. Teoriškai tai lyg ir yra, lyg ir sudarytos sąlygos, bet kaip visuma nefunkcionuoja. Aišku, labai neigiamai paveikė aplinka. Visos problemos, kurios šiuo metu kamuoja Lietuvą, nepadeda nei mokiniui, nei mokytojui jaustis tvirtai, kad jis galėtų pasakyti: aš didžiuojuosi. Dažniausiai girdime: pas mus yra vienaip, antraip, trečiaip, o rezultatas - formuojasi nuomonė, kad čia gyvena nevykėliai, kurie nieko negali pasiekti, kad šita valstybė sunkiai tvarkosi, todėl žmonės iš jos bėga. Mes nematome nuoširdžių pastangų, kad valstybė funkcionuotų kuo geriau.

- Gal turėtume kalbėti ne apie per mažas pastangas, o tiesiog apie negebėjimą ką nors daryti?

- Yra ir šito. Tos pastangos dažnai atrodo labai formaliai arba nenuoširdžiai. Jeigu taip yra, tuo kai kas naudojasi, bando pelnytis, krautis kapitalą varijuodami sąvokomis, kurios yra tariamos nenuoširdžiai. Turi būti nuoširdesnės pastangos ir sakant, ir diegiant pasididžiavimą savo kraštu. Ir žingsniai turi būti aiškiai daromi, kad visi matytume, jog judame. O dabar dažniau matome tą negatyvą, kuris neigiamai veikia visą aplinką. Reikia parodyti, kas šiuo metu yra gero Lietuvoje.

- Mes visi prisimename Atgimimą, kai vadintis lietuviu kiekvienam, atrodo, buvo didžiulė garbė. O praėjo tik 20 metų ir matome ką kita. Kuo mes nusivylėme? Kad per lėtai judėjome pirmyn?

- Nesakau, kad mes nusivylėme. Manau, kad visa valstybės tvarkymo politika neįkvėpė mums pasitikėjimo ir pagarbos atliktiems darbams. Kai žmonės nemato akivaizdžių nuoširdžių pastangų, o stebi tam tikras valstybines problemas, natūralu, kad nusivylimas virsta abejingumu.

- O gal išėjus svetimai kariuomenei nebeliko priešo, prieš kurį buvome vieningi?

- Ne, nemanau, kad esmė - priešai. Kiekviena valstybė, kiekvienas žmogus turi kuo nors didžiuotis. O kuo galime didžiuotis? Kad Vilnius buvo Europos kultūros sostinė? Ar galime tuo didžiuotis? Didesnio fiasko turbūt nebuvo įmanoma sugalvoti. Buvo tūkstantmečio minėjimas. Ar mums jį pavyko deramai paminėti? Man, pavyzdžiui, labai patiko, kodėl vokiečiai didžiuojasi savo valstybe. Pirma, todėl, kad jų kanclerė yra Angela Merkel. Antra, “Made ir Germany” (mums tai turbūt irgi daug ką sako). Vokiečiai didžiuojasi, kad pagal darbo našumą jie lenkia kitas valstybes, kad Vokietija yra viena švariausių ir ekologiškiausių pramonės lyderių, didžiuojasi savo sveikatos apsauga, savo keliais, turi daug kultūros centrų. Kiekviena tauta turi kuo nors didžiuotis.

- Betgi mes tikrai turime kuo didžiuotis. Pasižiūrėkime, mūsų medikai atlieka aukščiausio lygio operacijas.

- Lyg ir taip. Turime ir gerų mokyklų, turime ir gražių įmonių, neprastą gamtą. Vokiečiai turi sveikatos apsaugos sistemą. O mes negalime sveikatos apsauga didžiuotis kaip visuma. Kai kuriomis Lietuvos mokyklomis galime didžiuotis, bet ar galime didžiuotis visa švietimo sistema? Mūsų gerosios grandys nesusijungia į vieną stiprią visumą.

Valstybės politika irgi turi būti tvirta. Kažkas dejuoja, kad Gedimino prospektu žygiavo neva ne toks jaunimas. O kas trukdė Lietuvos institucijoms sukviesti ir kitą moksleiviją, studentiją, kad per šventes dalyvautų eisenoje? Anykščių A.Vienuolio mokykla parodė iniciatyvą - pasiuvo didžiulę Trispalvę. Bet tai pavienė iniciatyva, o reikia visuotinio judesio. Tai turi deklaruoti valstybinės institucijos.

Galima sugalvoti daug veiklų, kurios suvienytų jaunimą ir kitas socialines grupes. O mes vis laukiame, kada susiformuos pilietinė visuomenė. Reikia institucijoms dirbti. Juk galima padaryti organizuočiau, pakviesti, pavyzdžiui, Vilniaus miesto mokyklas Kovo 11-ąją arba Vasario 16-ąją su mokyklos vėliavomis dalyvauti šventinėje eisenoje. Reikia pakviesti ir pasižiūrėsime, ar atsiras toks noras. Ir renginiai turi būti kitokie, įkvepiantys tautinės dvasios. Valstybinės šventės neturi būti pažymėtos vien ne darbo diena ir formaliu koncertu Katedros aikštėje.

- Suomijos piliečiai pastaruosiuose rinkimuose balsų negailėjo partijai “Tikrieji suomiai”, reikalaujančiai rūpintis ne ES reikalais, o savo žmonėmis. Ką į savo programą turėtų įrašyti “Tikrųjų lietuvių” partija, jeigu tokia būtų?

- Manau, lietuviai turėtų parodyti dorą ir sąžiningumą. Įrodyti, kad gali mūsų valstybė elgtis dorai, sąžiningai ir parodyti tam tikrą atjautą. Jeigu pasižiūrėsime statistiką, kiek mūsų žmonių gauna minimumą ir apskritai neturi darbo, padėtis atrodo liūdnai. Deklaruojama, kad yra 300 tūkst. bedarbių, kas penktas, turintis darbą, gauna minimalų arba dar mažesnį darbo užmokestį, pridėkime pusę milijono emigravusiųjų.

Kaip atrodo socialiniu požiūriu, kad žmogus išeidamas iš darbo gauna 123 tūkstančių kompensaciją arba iš valstybės prašo rentos? Tos socialinės išmokos, paskirstymai siaubingai nenatūraliai valstybėje atrodo. Ir tai kelia teisėtą žmonių nepasitenkinimą. Kaip valstybė gali sau tokius dalykus leisti, kai mokyklos skursta, kai ligoninėms daug ko reikia. Valytoja mokykloje gauna į rankas 650 litų per mėnesį. Tai kas jai galėtų kelti pasididžiavimą?

Didelei daliai visuomenės svarbiausia gyventi kuo padoriau ir matyti kuo daugiau teisybės. Kažkam pinigai antraeiliai, trečiaeiliai dalykai. Bet vis tiek, sutikite, socialinis teisingumas, socialinis padorumas valstybėje turi būti. Man negaila žmogui išmokamų pinigų, bet kai matai, kad žmogus dirba ir nieko negauna, tos žirklės, tas neatitikimas - baisūs. Juk jis turi vaikų, kai grįžta namo, ką jis gali pasakyti, ką jis mato. Tada nebesinori kalbėti apie Suomiją, o reikėtų į savo kraštą rimčiau pažvelgti ir įvertinti, kas čia darosi. Norint tvarkytis reikia valios.

- Ar premjerui Andriui Kubiliui valios trūksta?

- Negali būti valia iš vienos pusės. Reiktų suprasti, kad būtinas bendras sutarimas. Dabar yra taip: aš esu vienas protingas, o jūs visi esate neišmanėliai. Demokratinėje valstybėje reikėtų bent užsitikrinti daugumos paramą ir reformoms, ir keitimams. O šito nėra. Yra taip - aš taip manau ir taip darysiu, o jūs tik vykdysite. Reikia ieškoti žmonių, kurie nuoširdžiai norėtų daryti gerus darbus.

- Jūsų žodžiuose daug nusivylimo...

- Kai įvardiji tam tikras tiesas, daugeliui atrodo, kad tai yra negatyvus požiūris. Pirmiausia reikia matyti ir įvardyti tai, kas yra. Aš vis tiek dar tikiu, kad mes judėsime į priekį. Mūsų istorija, mūsų praeitis ir mane, ir jus įpareigoja atlikti savo funkciją. Kol kas matome Lietuvą negatyviai, todėl akivaizdžiai pralaimime. Negatyvi informacija viešojoje erdvėje mūsų sąmonėje palieka ne patį optimistiškiausią pėdsaką. Turime pagaliau pradėti rodyti tuos gerus dalykus, kuriuos esame padarę.