1 nuotr.Čia pat balandžio vidurys, taip pat - pavasario pusė, bet mes gyvename kitais rūpesčiais ir džiaugsmais: mūsų pasaulyje Velykos, didžiausia pavasario šventė, savo grožiu paneigianti visas žemiškąsias blogybes, o labai trumpai akimirkai - net viruso pandemijos siaubą. Taigi šiemet Velykas švęsime kitaip, neisime į bažnyčią, nesirinksim prie vieno didelio stalo. Tačiau viskas bus kaip buvę - ir žalios pražydintos šakelės ant stalo, ir margučiai. Ar be jų gali būti Velykos?
Visi sutinkame, kad tokios didžiosios pavasario šventės, ko gero, nesame matę ir patyrę. Jų buvę visokių - žydinčių ir snieguotų, vėsių, šaltų ir šiluma plyštančių. Pamenu vienas vaikystės Velykas - iš bažnyčios grįžome autobusu, paskui per baltą užsnigtą lauką žingsniavome namo. Plieskė saulė, pūga sniego paviršiumi skraidino nakties snaigių sūkurius. Sustojom lauko vidury, gręžiojomės į šalis ir rodėme vieni kitiems kartodami: prisiminkite, tai Velykos! Ar dar kada matysime tokias? Tokių Velykų daugiau nemačiau. Būtų gerai, kad niekada nepasikartotų ir šių metų šventės situacija...
Kadangi Velykos išaušta kasmet vis skirtingu laiku, tikėtina, kad ankstyva ši šventė gali būti snieguota. Tačiau šiltųjų žiemų ciklas įsismarkavo, gali būti, kad sniegą regėsime vis rečiau. Na, o paskui, kai jis vėl sugrįš...
Velykos - šventė mūsų sieloms. Po jų daug kas „atrakinama“, mes pradedame gyventi visai kitaip. Matyt, po jų bus „atrakintas“ ir tikrasis pavasaris - visą savaitę gamta dovanojo mums puikius orus, tad ko dabar galime laukti - tik jų tęsinio. Todėl tikėkimės sujudimo, nes jis gamtoje vyksta seniai, įžanga buvo, pasiruošta „iš peties“. Nieko čia keista, taip nutinka kasmet - kol mes spoksome į „lyg ir nejudantį pavasarį“, jis kuria, dirba, o kai pamatome, ką jis iš tikro sukūrė, mus apima savotiška neviltis: taigi pražiūrėjome visą gražiausią metą... Taigi...
Šiemet kaip retą pavasarį paukščiai pasirūpino kiaušiniais. Prieš 150 metų tokį pavasarį Velykų stalui ir dideliam vaikų džiaugsmui jau būtų parinkta pempių kiaušinių, o iš pakrūmių surankioti didžiųjų ančių kiaušiniai taptų suaugusiųjų džiaugsmu. Jos ir dabar jau deda ir net peri. Žinoma, lizdus turi juodieji strazdai, krankliai, varnos. Jų kiaušiniais niekas nesusiviliodavo, tačiau mums svarbu ir kai kas kita: žinia, kad pavasaris yra tokioje savo fazėje, kai paukščiai skuba perėti. Nes tai iš tikrųjų yra džiugiausi jų gyvenimų reikalai. Antra vertus, gali būti, kad mes kažkaip nepamatėme dar didesnio jų namų džiaugsmo - tuoktuvių, porų kūrimo...
Velykoms skiriamos bent trys dienos. Taigi, šiandien ruošiamės. Kadangi paskutines savaites vis daugiau laiko praleisdavome namuose, juos tvarkyti lyg ir nereikia. Patiekalai, skanėstai... didelės šeimos ir giminė nesusirinks, daug kas šventes švęs vieni, vadinasi, nieko ypatingo mums šventei nereikės. Štai beržo sulos turėti reikėtų, nes ji - iš pavasario. Ką nors su dilgėlių daigais, su meškinio česnako (jei jį auginame savo sode) lapais, su garšvomis - būtinai. Dar, žinoma, margučių, kuriems marginti taip pat nebūtina jokia chemija, dažai, nes tam puikiai tinka įvairūs svogūnų lukštai, ąžuolo, juodalksnio žievė. O visa kita - saulė, bendravimas telefonu, virtualus margučių ridinėjimas.
Smagių mums visiems Velykų!
