Socialiniai tinklai žaidžia vaikų psichika

Skaitmeninės etikos centro bendrakūrėjė Rasa JAUNIŠKIENĖ sako, jog jų atliktos paauglių apklausos rodo, kad vaikai supranta besaikio interneto be kontrolės žalą. Tačiau suprasti ir atsisakyti - ne tas pats. Taigi, aiškinomės, ką daryti.

Papasakokite, kas Jus paskatino įkurti Skaitmeninės etikos centrą?

- Centrą įkūrėme su kolege Renata Gaudinskaite, norėdamos spręsti situaciją, kurią stebėjome ilgiau nei penkerius metus.

Esu baigusi psichologijos studijas ir bendramoksliai, pradėję dirbti šioje srityje, pasidalydavo įvairiais nutikimais, kurie priversdavo susimąstyti.

Pavyzdžiui, į ligoninę pateko vaikas, kurio gyvenimą sutrikdė kompiuteriniai žaidimai. Tai buvo prieš porą dešimtmečių, ir smalsu buvo suprasti technologijų poveikį, kuris primena priklausomybę. Kaip ji pasireiškia? Kaip ji gydoma? Kilo labai daug klausimų.

Tuo metu pasaulyje informacijos tokia tema tik pradėjo rastis, ieškojau jos įvairiomis kalbomis, kartais straipsnių antraštės buvo kontroversiškos, tai skatino gilintis dar atidžiau.

Supratome, kad pokytį galime padaryti įkūrę organizaciją.

Mes bendradarbiaujame su mokslo įstaigomis, tyrėjais, universitetais, padedame vystyti tyrimus, analizuojančius probleminį interneto naudojimą. Savo centro svetainėje https://e-etika.lt/ skelbiame medžiagą, skirtą ir švietimo, ir visuomenės sveikatos specialistams, kad jie žinotų, kaip elgtis tam tikrose situacijose, kaip atpažinti ir pripažinti problemą.

Labai didžiuojuosi, kad trys Lietuvos universitetai validavo ir Lietuvos populiacijai pritaikė klausimynus, kad galėtume kiekvienas labai lengvai įsivertinti, ar galime tapti priklausomi nuo ekranų.

Mūsų svetainėje yra mygtukas „Pasitikrinkite". Vaikai nuo 8 metų gali užpildyti klausimynus ir pasitikrinti, kokia yra rizika naudotis internetu problemiškai. Jeigu rizika didelė, rekomenduojame tėvams nieko nelaukti, o kreiptis į specialistus.

Ekranai mus supa iš visų pusių. Šioje aplinkoje kyla iššūkių, kaip išlikti atspariems ir sveikiems, juk čia daugybė rizikų - per ilgas ekranų naudojimas, priklausomybę skatinantys algoritmai, turinio dalykai, socialinis lyginimasis, dezinformacijos poveikis ir pan.

Taigi mūsų centro tikslas - kad žmogus turėtų pakankamai žinių apie rizikas ir priemonių, įrankių jas įveikti.

- Tėvams visada rūpi, kaip jaučiasi jų vaikas. Kai jis turi telefoną, tėvams tiesiog ramiau, nes gali susisiekti.

- Tikriausiai nerimas gali paskatinti vaiką aprūpinti priemonėmis, leidžiančiomis susisiekti bet kur ir bet kada. Tačiau tam puikiai tinka ir mygtukinis telefonas, ne išmanusis.

Būna, reklama kviečia: ateik ir nusipirk prieš rugsėjį vieną telefoną, antrą gausi dovanų, tai kodėl gi nepaimti vaikui dar vieno telefono ir kodėl gi neišleisti jo į mokyklą su nauju išmaniuoju? Ir švietimo sistema sako: vaikai, nusifotografuokite šias namų darbų užduotis.

Mano ketvirtokui buvo sudėtinga nusifotografuoti namų darbų užduotis su mygtukine „Nokia". Aplinka tarsi sako: jeigu tu neturi išmanaus, tai kažkur atsiliksi, kažko netekai, kažkas tavimi nepasirūpino.

Mano sūnus sakydavo, mama, tu tikriausiai nori, kad iš manęs tyčiotųsi mokykloje. Man gėda padėti savo mygtukinį telefoną į dėžutę, nes iš karto komentarai...

2024 metais mūsų centras užsakė visuomenės apklausą, ją atliko „Spinter tyrimai", klausėme, kokio amžiaus vaikui jau galima leisti turėti išmanųjį telefoną.

Tuomet 69,5 proc. žmonių atsakė pasirinkdami amžių iki 10 metų imtinai. 2025 metais taip manančių žmonių dar padaugėjo - 76 proc.

Tai kelia klausimų, ypač girdint vis daugiau žinių apie žalojantį technologijų poveikį vaikams ir šalių siekį juos labiau apsaugoti.

Štai, pavyzdžiui, Prancūzijoje nuo 2018 metų galioja draudimas asmeninius telefonus naudoti mokyklose dėl milžiniškos skaitmeninės blaškos, dėmesio koncentracijos problemų, prarandamo bendruomeniškumo jausmo.

Yra prancūzų, kurie sako, kad normalu išmanųjį gauti 8-oje klasėje. Daug šalių - Ispanija, Čekija, Slovėnija, Vokietija, Jungtinė Karalystė - pareiškė, kad iki 15 ar 16 metų reikėtų drausti prieigą prie socialinių tinklų, Australija tai jau padarė pirmoji pasaulyje.

Mes, Lietuvoje, labai tolerantiški telefonams mažamečių rankose. Tai rodo, kad nesuprantame rizikos arba ją nuvertiname, arba manome, kad „mano vaikui nieko blogo nenutiks".

Žinoma, turime pripažinti, kad internetas, išmanieji telefonai yra pozityvių patirčių ir galimybių šaltinis, bet neturėtume nureikšminti rizikų. Jos, regis, platformų kūrėjų neskubamos spręsti.

Gal net priešingai. Dabar viešinami „Meta" vidiniai tyrimai. Sausį Los Andžele prasidėjo socialinės medijos platformų teismas siekiant nustatyti, ar jos nėra kuriamos taip, kad keltų priklausomybę.

Prieš keletą metų iš „Facebook" išėjo jo darbuotoja Frances Haugen, kurios paviešinti vidiniai įmonės dokumentai rodo, kad platforma žino apie neigiamą poveikį, kurį daro vartotojams - nerimo, depresijos sutrikimų daugėja. Žinoma, kad tas vyksta, bet negirdėjome, kad būtų dedamos didelės pastangos tai užkardyti.

Įsivaizduokime, jei pramogų parke būtų atrakcionas, kuriame pabuvus daliai žmonių pasidaro bloga, arba jie gali iškristi dėl nepakankamo diržų saugumo, gal jau kažkam lūžo koja, ranka. Net jeigu kiti liko sveiki, ar toks atrakcionas tęstų veiklą?

Ne. Jis būtų uždarytas, kol trūkumai nebus pašalinti. Platformų žalą įrodyti daug sudėtingiau. Ir jeigu kitoje ekrano pusėje sėdi daug specialistų, kurie pasistengs, kad prie ekrano būtum kiek galima ilgiau, tai mes esame nelygioje kovoje.

Todėl turime siekti labiau saugoti save ir ypač pažeidžiamiausius, vaikus.

- Tėvai, globėjai neįvertina problemos, nes nėra ekspertai, objektyviai įvertinantys tikrąją riziką. Ką daryti?

- Kartais ir patys tėvai turi tokių pačių iššūkių. Probleminis interneto naudojimas būdingas ne tik paaugliams. Tik jų amžiaus grupė pažeidžiamesnė, nes jų smegenys, asmenybė dar formuojasi, impulsų kontrolė dar vystosi.

Ekrane gali gauti daug greitų vaizdų iš viso pasaulio, nesibaigiantis tokio turinio srautas labai žalingas smegenims. Trumpų vaizdų žiūrėjimas yra dopamino lavina. Vos baigus žiūrėti ir padėjus telefoną, viskas aplinkui gali atrodyti baisiai nuobodu, pilka ir lėta.

Turime suprasti, kad ir be ekranų galima užgyventi gražių ir praturtinančių patirčių.

- Kai vedate paskaitas mokyklose, ko dažniausiai patys mokiniai klausia, kokie jų pastebėjimai?

- Neseniai Seime vienas iš žurnalistų išjungus kameras paklausė, kaip jūs nebijote jaunimo pasipriešinimo (jei bus uždrausti socialiniai tinklai iki 16 metų, - aut. past.)? Kasmet mes pabendraujame su keletu tūkstančių jaunuolių, kartais po pamoką, kartais po visą dieną.

Mes renkame jų grįžtamąjį ryšį. 10-okų klausiame, „jei galėtumėte pakeisti vieną dalyką internete, kas tai būtų?".

Tarp atsakymų dažnai skaitome ir tokius, cituoju: „pašalinčiau socialinius tinklus", „padaryčiau amžiaus ribą", „panaikinčiau skrolinimą", „panaikinčiau „TikTok", „kad tik nebebūtų „TikTok", ištrinčiau visas nesaugias platformas", „kad žmonėms iki 18 metų nebūtų leidžiama nieko kelti į socialinius tinklus, ypač su jų veidais".

Jie jaučia grėsmes, bet vis tiek ten visi esame.

Dabar „TikTok" kaltinamas tuo, kad rodo ne tą turinį, kurio vaikai ieško, o tą, nuo kurio jie negali atplėšti akių. Girdime viešinamus atvejus, kai, tarkime, paauglys draugavo, paskui išsiskyrė ir ieško platformoje įkvepiančių kalbų, o ji jam rodo turinį, susijusį su savižudybėmis. Kodėl?

Nuo to turinio jis tikrai negalės atplėšti akių ir sustoti žiūrėti, nors reikėtų padaryti tai - eiti bendrauti su psichologu, daugiau kalbėtis su tėvais, daugiau fizinės veiklos. Kai nelieka tokių vaikų, kuriasi centrai, kurie siekia padėti tokioms šeimoms, taip jų istorijos pasaulyje tampa viešos.

Dar klausiame paauglių, „duokite patarimą jaunesniems už save, kad jų patirtys internete būtų geros". Galiu pavardyti jaunuolių patarimus jaunesniems: „negaukite telefonų iki 15-ikos", „venkite instagramo ir tiktoko, „telefoną naudokite kuo vėliau", „niekada nežiūrėkite tiktoko, nes bus priklausomybė", „pradėkite įrenginiais naudotis kuo vėliau, nes jie gali sugadinti jūsų vaikystę".

Dažnai jaunuoliai žino, ką reiktų daryti, kad būtų saugesni, tačiau jiems sudėtinga, mes, suaugę, turime jiems padėti.

- Vyresnių paauglių patarimai gimsta iš jų pačių patirčių?

- Manau, kad taip, jų pačių, jų draugų. Aš jums čia vardijau iš socialinių tinklų temos, o kiek dar yra patarimų, kaip svarbu blokuoti nepažįstamus arba, ką daryti, kai tave užgaulioja, kad būtinai reikia pasakyti tėvams ir pan. Vaikai tikrai daug ką patyrę.

Mus gana dažnai kviečiasi mokytojai, kad pravestume edukacijas klasėms, kreipiasi ir visuomenės sveikatos specialistai, neretai - ir tėvai. Yra buvę atvejų, kai sužinoję apie situaciją, siūlome išsikviesti į klasę vietos policijos pareigūną.

Tarkime, penktokai, kurie dar neturėtų būti platformoje apskritai, nes ji skirta vaikams nuo 13 metų, jau joje susirašinėja, kažkam iš klasiokų siūlydami nesirodyti mokykloje ir geriau nusižudyti, negu ateiti pirmadienį į mokyklą, tekstas primena kalėjimo žargoną ir tėvams kyla klausimų, ką daryti?

Tai laimė, kad tie vaikai pasidalino su tėvais, kad jiems kažkas taip rašo. Dažnai vaikai nežino, kad jeigu ką parašei internete, viskas lieka ten ilgam laikui, net jeigu savo paskyroje ištrynei, liko serveriuose.