Kodėl ginamas Monikos, o ne Arvydo žodis?

Simboliška, kad prieš kelias dienas tūkstantinei miniai parėkavus apie žodžio laisvę, sužinojome, kad šios knygos pristatymui buvo užtrenktos Vilniaus knygų mugės durys.

Dar labiau ironiška, kad prieš porą metų dėl A.Juozaičio liudijimų buvo užblokuota visa virtuali paroda, skirta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 75-osioms metinėms.

Tada niekam iš šiandieninių protesto organizatorių užgniaužtas žodis neužkliuvo ir jie neragino dėl to laidoti valstybės.

Prieš renginį filosofas, rašytojas dr. Arvydas Juozaitis prisipažino išgyvenęs panašų jaudulį kaip ir prieš 37 metus, prieš viešą paskaitą „Politinė kultūra ir Lietuva" ir vis galvojęs: užkirs renginį ar neužkirs, bet kažkas jį paguodęs: gal prieš metus ir būtų užkirtę, dabar nedrįs...

Nedrįso. Arvydo Juozaičio pirmoji knyga apie Sąjūdį buvo sutikta Mokslų akademijos teritorijoje, turėjusioje šiokį tokį autonomiškumą net tarybiniais laikais ir dėl to, anot autoriaus, čia ir galėjęs gimti Sąjūdis.

Jis paskaičiavo, kad nuo to laiko praėjo 37 metai, penki mėnesiai ir penkios dienos. Toje pačioje salėje, kuri buvo sausakimša, kaip ir tada, ir kurios interjeras nuo tada liko bemaž nepasikeitęs. Deja, jam paprašius pakelti rankas legendinio 1988 metų birželio 3 dienos susirinkimo dalyviams, jau nebepakilo rankų miškas, tik kelios dešimtys.

A.Juozaitis priminė, kad pirmąsyk Sąjūdžio pavadinimas nuskambėjo birželio 2 dieną Verkių rūmuose vykusioje sueigoje, pirmasis ją pagarsino bendražygis Saulius Lapienis.

O pirmąja istorine klaida jis įvardijo faktą, kad iki šiol buvo praleistas pro akis, nutylimas 37-asis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys - šviesaus atminimo istorikas Liudas Truska, išrinktas į ją tą pačią dieną su kitais asmenimis.

A.Juozaitis pasidalijo neišdildomų dienų prisiminimais, pademonstravo Sąjūdžio mitingo, pirmojo Katedros aikštėje, vaizdo įrašą.

Tuomet pirmą kartą akistaton su tauta buvo iškviesti LKP CK atstovai, buvo matyti, kad jie jaučiasi gan nepatogiai ir kaip jaudinančiai iš žmonių tankynės išplaukia Trispalvė, viena, kita... Jei neklystu, šį mitingą bus išprovokavęs aktyvusis Sąjūdžio jaunimo penketukas: be A. Juozaičio, Gintaras Songaila, Alvydas Medalinskas, Artūras Skučas, Zigmas Vaišvila.

A.Medalinskas šiuo metu yra Ukrainoje ir dėl to knygos pristatyme jo nebuvo. Jis pasveikino bendražygį savo socialinėje paskyroje.

„Džiugu, - be kita ko, rašė jis, - kad daug sąjūdininkų Lietuvos įvairiuose miestuose ir rajonuose yra aprašę savo patirtis, kaip gimė Sąjūdis jų mieste ir rajone; apgailestauju, kad visa tai yra išblaškyta, o ne surinkta į vieną vietą, kaip visuma Sąjūdžio istorijos, kad iki šiol, praėjus 37 metams po Sąjūdžio gimimo, neturime Lietuvoje Sąjūdžio muziejaus Vilniuje, Gedimino 1 trečiame aukšte su garsiuoju Sąjūdžio balkonu.

Kaip žinai, mano užrašai (trys sąsiuviniai) iš Sąjūdžio metų, kur rašiau apie viską, kas vyko tada, dingo, kad ir kaip būtų keista, iš Sąjūdžio būstinės. Dar labiau keista, kad jau nepriklausomos Lietuvos metais buvo, atrodo, sunaikinta autentiška medžiaga, liudijanti Sąjūdžio veiklos svarbiausius momentus: sovietų valdžios įrašyti ir specialiuose kiekvieną dieną parengtuose biuleteniuose iššifruoti tekstai, kas buvo kalbėta užsienio balsų lietuvių kalba laidose ,,Amerikos balse" ir ,, Laisvosios Europos" radijuje.

Dar prieš 20 metų varčiau tuos biuletenius, kurie buvo saugomi Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kaip prisimeni, Arvydai, ten yra daug mudviejų pasisakymų, kai dar ne visi Sąjūdžio bendražygiai drįso ten kalbėti, pasisakyti."

„Obuolio" leidyklos išleistoje Sąjūdžio istorijos pirmojoje knygoje Arvydas Juozaitis apžvelgia jo ištakas ir įdirbį nuo1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitingo iki 1988 metų rugpjūčio „Roko maršo".

Paklaustas, kiek laiko užtruko knygos rašymas, A.Juozaitis sakė: „Kadangi tai nėra autobiografinis veikalas, o Sąjūdžio istorija, negalėjau remtis vien savo atsiminimais bei dienoraščiais, - tyrinėjau to meto spaudą, kalbėjausi su dešimtimis Sąjūdžio veikėjų, rinkau įvairiausius liudijimus, laiškus, siuntinėjau paklausimus daugeliui sąjūdiečių... Konkretus rašymas truko gerus metus.

Baigiau rašyti ir atidaviau leidyklai rugsėjo pabaigoje. Išėjo 668 puslapių knyga, ji galėjo sutilpti ir į 400 puslapių, jei būtų pasirinktas smulkesnis šriftas ir didesnis formatas, bet man patinka, kad išleidžiama skaitymui patogesnė knyga."

Sąjūdžio tema yra išleista nemažai knygų, tarp jų įsiterpia ir Algimanto Čekuolio „Medinė kaukė" (2023 m.) kurią jis vadina „tikrąja" istorija. A.Juozaitis savo pasakojimą vadina „tikra" istorija. Kodėl ne tikrąja?

„Tai jau būtų pretenzija į gigantomaniją, - sakė jis, - nes aprėpti visko neįmanoma. Rašai tik tai, ką tikrai žinai, nieko neiškraipai. Galima būtų pavadinti „Paprastoji Sąjūdžio istorija", bet ji juk nėra paprastoji."

A.Juozaitis buvo sutiktas ir palydėtais plojimais, sveikinimais ir pagyromis. Andainykščio demokratinio partinio sparno atstovas Justas Vincas Paleckis sakė, kad knyga turi viską, kas leidžia tikėti jos sėkme: joje yra ir dokumentikos, ir dienoraščių autentikos, ir filosofijos, ir naujų faktų.

Dar pacituosiu A.Medalinsko žodį Arvydui: „Tavo knyga, tikiuosi, bus ypatinga. Autentiška. Autoriaus, kaip vieno iš Sąjūdžio kūrėjų. Ir tikiuosi, kaip tam tikras ledlaužis, skrodžiantis tą stipriai iki šiol netiesos ir mitų ledais sukaustytą jūrą. Sąjūdžio ir Nepriklausomybės istorijos jūrą."