Čempionai gimsta Šiauliuose

Moteris santūriai pasakoja apie net aštuonis pačios iškovotus medalius ir tiesiog atgyja, paklausta apie ugniagesius gelbėtojus, kurių dėka pasaulio čempionate auksu, sidabru ir bronza suskambo Lietuvos vardas.

- Kaip Lietuva sutiko savo čempionus?

- Tokio lygio pasitikimas, koks šiemet mums buvo suorganizuotas Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-ojoje komandoje, buvo tikrai pirmas. Gaisrinės išvarytos, sirenos įjungtos, Kuršėnų meno mokyklos orkestras groja, departamento direktoriaus pavaduotojas Donatas Gurevičius pavardėmis perskaitė visus čempionato dalyvius, šeimos nariai su gėlėmis pasitiko, kolegos, kas galėjo, suvažiavo su mumis pasisveikinti. Galiausiai tortas, ne šiaip iš prekybos centro, o net su logotipu!

- Vyrams sekėsi puikiai, o kaip sekėsi varžytis moterims?

- Lietuvai šiemet atstovavo keturios moterys. Dvi - ugniagesė gelbėtoja Dovilė Gideikaitė ir aš - iš Šiaulių priešgaisrinės. Dovilė dirba 3-iojoje komandoje, kur yra pasiruošimo čempionatams aikštelė.

Visų kolegės, kaip ir kitų mūsų dalyvių, pasiekimų individualiose ir komandinėse rungtyse neišvardysiu, bet žinau, kad jie įvertinti tikrai ne vienu medaliu.

Man, sakyčiau, sekėsi labai gerai ir medalių kiekis iš visų keturių pasaulio čempionatų, kuriuose teko dalyvauti, šiemet didžiausias: keturi aukso medaliai, trys - sidabro ir vienas - bronzos. Nepaisant to, galvoju, kad mano bėgimai galėjo būti geresni. Nors to ir užteko, kad būtų iškovoti medaliai, vis dėlto, sakyčiau, nenubėgau blizgančiai. Galbūt sukliudė trauma, kurią patyriau likus mėnesiui ir vienai savaitei iki čempionato per treniruotę sporto klube.

- Koks yra nugalėtojo skonis?

- Gauti apdovanojimai labai malonūs - būti pirmiems tarp dalyvių iš 25 pasaulio valstybių, labai geras jausmas. Kai kurie net nežinojo, kur ta Lietuva yra, o čia - čempionato laimėtojai! Tiesą sakant, tie, kurie sportuoja, tie mus žino. Ir vien pagal tai, kiek kartų per apdovanojimus ant pakylos lipa lietuviai vyrai, moterys, mišrios komandos, žino, kad mes esame stiprūs.

Kai lipi ant apdovanojimų pakylos, jausmas yra nerealus. Jautiesi pasiekęs kažką ypatingo, net Lietuvos vėliava, atrodo, tampa dar ryškesnė - pasiimi ją ir bėgi. Tokia euforija! Mūsų net aprangos su vėliavėlėmis, marškinėlius pasidarome, kad visi žinotų, kad mes - ugniagesiai iš Lietuvos.

- Kokia jūsų pradžia į čempionatą, kuris, neabejoju, moteriai nėra lengvas tiek fiziškai, tiek psichologiškai?

- Nebuvo taip, kad sporto labai nemėgčiau, bet jis tikrai nebuvo pagrindinis dalykas mano gyvenime. Kai pradėjau dirbti Šiaulių priešgaisrinėje, 2017 m. kolegos pakvietė pasitreniruoti prie ugniagesių treniruotėms naudoto bokšto. Iš smalsumo nuėjau.

Davė apsirengti dydžiu visai ne man pritaikytą kovinę ugniagesio uniformą su visa amunicija, apsimauti gerokai per didelius daugiau negu kilogramą sveriančius batus, kažkuris paskolino vyriškas pirštines, dar uždėjo 20 kilogramų svorį, atseit gaisrinių šlangų ryšulį, ir liepė man užlipti į tą keturių aukštų pastato aukštumo bokštą - žodžiu, viskas taip, kaip į gaisrą eina ugniagesys.

Šiaip taip užropojau. O tada sako: trauk virvę. Nieko neišeina! Pamokė: koja įremk, padaryk su kūnu taip, taip - po truputį eina. Jei išeina, einam tolyn. Liepė 80 kilogramų sveriantį manekeną, neva nukentėjusįjį, pakelti - nekyla, net nuo žemės nepajudinu! Kolegos sako man, gal tu į sporto klubą pavaikščiok.

Aišku, kad aš nuėjau į tą sporto klubą. O paskui man kolegos ir sako, kad jau tuoj tuoj Lietuvos čempionatas, į Vilnių išvažiuojam, kad ir aš turėčiau dalyvauti. Tik pavasarį pradėjau ruoštis, o jau birželį į varžybas! Beje, varžybose minėto manekeno taip ir nepakėliau, tik už pakarpos nutempiau. Prisimenu, prisėdau po rungties ir galvoju, kad ne man tokie sportai.

Bet tais pačiais metais vis tiek išvažiavau į tarptautinį čempionatą Lenkijoje. Net trasą pabaigiau ir netgi medalį gavau - ne dėlto, kad laimėjau, o todėl, kad dalyvavau.

- Dalyvių iš Šiaulių apskrities skaičius tiek šiemet, tiek ankstesniais metais didžiausias. Kas tai nulemia?

- Šiemet į Ameriką dalyvauti čempionate vyko net septyni Šiaulių apskrities priešgaisrinių darbuotojai: penki iš Šiaulių valdybos, vienas iš Akmenės tarnybos ir vienas iš Pakruojo. Paaiškinti tai paprasta - treniruočių bazė yra Šiauliuose.

O bazė kažkada atsirado aktyvių šiauliečių ugniagesių dėka. Tiesiog gaisrinėje įsidarbino žmonės, kurie sportavo nuo mokyklos, na, taip sakant, jiems sportas įaugęs į kraują. Kalbu apie dabar vyriausiąjį specialistą pajėgų valdyme Laimoną Kivilių ir Lietuvos rinktinės kapitoną, 2-osios komandos viršininką Andrių Ašmontą. Tai jie kažkada sužinojo, kad vyksta kažkokios ugniagesių varžybos - susižiūrėjo, sutarė treniruotis ir važiuoti į Lietuvos čempionatą.

Pirmą kartą nuvažiavo per menkai pasiruošę, nusivylė.

Tada pradėjo treniruotis. O treniruotėms reikia bazės. Susirado bokštą su laiptais, kažkokius pagalius pritaisė, kūjį iš „Senukų" nupirko, iš senų žarnų surišo nešulius, virvę iš kažkur įsigijo, net manekeną patys susikonstravo. Taip ir sukūrė a la bazę. Kas tau duos tikrą žarną treniruojantis tampyti, plėšyti, tai užsidėdavo ant pečių padangą ir - bokšto laiptais į viršų.

O paskui - Europos Sąjungos lėšos. Šiaulių priešgaisrinės valdybos vadovai protingi - galvoja, reikia kažką daryti. Reikia nupirkti bokštą tokį, kokio reikia, reikia manekenų, kitos įrangos. Pradėjo mūsų entuziastai Šiauliuose net varžybas organizuoti. Bet kartu atsirado ir galimybė treniruotis, o kuo daugiau treniruojiesi, tuo geresnis rezultatas.

Taip Šiauliuose ir atsirado daugiau stiprių ugniagesių, kurie pajėgūs dalyvauti pasaulinio lygio renginyje. Tiesiog vadovai tuo laiku labai protingai pasielgė.