Legendiniam Prado muziejui - 200

Prado muziejuje iš viso saugoma 8000 tapybos kūrinių ir daugiau kaip 1000 skulptūrų. Įdomu, kad Prado muziejaus meno kūrinių ir originalių kolekcijų bendra vertė pranoksta prancūzų Luvro turtus. Prado muziejuje yra 121 ekspozicijų salė, kurių bendras plotas sudaro 14 tūkst. kv. m (tai maždaug dvi futbolo aikštės). Kolekcijai nuolat augant jo vadovybė buvo priversta plėsti muziejaus erdvę ir naujojo tūkstantmečio pradžioje pagal architekto Rafaelio Moneo projektą buvo pastatytas priestatas.

Trumpa įkūrimo istorija

XVIII a. antrojoje pusėje visoje Europoje buvo steigiami įvairiausi muziejai. Karolis III panoro savo šalyje atidaryti gamtos istorijos muziejų. Pastatą jam 1775 m. suprojektavo architektas Chuanas de Viljanueva (Juan de Villanueva). 1808 m. Ispanijos karališkoji šeima prarado valdžią, į sostą įžengė Žozefas Bonapartas (Joseph Bonaparte). 1813 m. ispanai išvijo prancūzus okupantus ir karaliumi tapo Ferdinandas VII. Jo žmona portugalė Marija Izabelė paskatino jį pastate įrengti paveikslų galeriją, o ateityje įkurti viešą muziejų. 1819-ieji ir tapo garsiojo muziejaus gimimo metais. Iš pradžių jis buvo vadinamas Karališkuoju, paskui pervadintas Nacionaliniu tapybos ir skulptūros muziejumi, o vėliau - „Prado“, pagal aikštės, kuriame stovi pastatas, pavadinimą (ispaniškai reiškia „pieva“). 10 metų jo kolekcija buvo formuojama iš karališkosios šeimos įsigytų meno kūrinių. Nuo 1829 m. eksponatus pradėjo dovanoti ir privatūs asmenys. 1869 m. Prado muziejus buvo nacionalizuotas.

Vis dėlto per vieną apsilankymą nepavyks apžiūrėti nė nuolatinės ekspozicijos. Kaip nepraleisti garsiausių ir įdomiausių darbų? Kiekvienas lankytojas prie įėjimo gauna malonią dovanėlę - muziejaus planą, kuriame nurodyti garsiausi meno kūriniai. Iš viso ten išvardinta 15 paveikslų.

Diego Velaskeso „Freilinos“

Kitas paveikslo pavadinimas - „Pilypo IV šeima“. Drobė patraukia dėmesį sudėtinga kompozicija ir paslėpta prasme. Žiūrovas regi Ispanijos karaliaus ir jo žmonos portreto tapymo sceną. Procesą stebi jų dukra MargaritaTereza, apsupta freilinų. Valdovų pora lieka „už kadro“, jie pavaizuoti schematiškai, kaip atspindys veidrodyje. O mažoji infantė, priešingai, atsiduria centre ir skleidžia sidabrišką švytėjimą ir šviesą. Paveiksle vaizduojamas ir pats dailininkas. Tais laikais tapyba nebuvo laikoma menu, ji buvo amatas. Bet D.Velaskesui pavyko tapti rūmų dailininku, todėl jo figūra drobėje liudija jo aukštą padėtį. Juolab Santjago ordino kryžių ant Diego krūtinės nutapė pats karalius.

El Greko „Piemenų pagarbinimas“

El Grekas (El Greco) buvo labai religingas žmogus, todėl jo darbuose vyrauja Biblijos siužetai. „Piemenų pagarbinimą“ jis tapė užsakius seniausiam Toledo vienuolynui. Paveikslas yra niūrių tonų, būdingų paskutiniam autoriaus kūrybos etapui. Bet magiška šviesa, gaubianti Kūdikį su Mergele Marija, nušviečia ne tik olą su piemenimis, bet, galima sakyti, ir žiūrovus. Angelai, plevenantys virš naujagimio, yra liūdni. Jų buvimas pabrėžia dieviškąją vaiko misiją, bet jie jau žino jo likimą. Šis paveikslas buvo paskutinis El Greko darbas. Pagal vieną versiją klūpančio piemens figūroje jis įamžino save.

Fransiskas Goja „Karolio IV šeimos portretas“

Madrido Prado muziejaus lankytojus šis paveikslas traukia dėl dviejų priežasčių. Karališkoji šeima yra pasipuošusi prabanga tviskančiais kostiumais, kuriuos, kaip ir meistriškai pavaizduotas regalijas bei brangenybes niekada nepabosta apžiūrinėti. Bet kartu paveiksle aiškiai išryškėja kiekvieno šeimos nario psichologinis portretas ir jų tarpusavio santykiai. Kairėje stovintis arogantiškai žvelgiantis ponas mėlynu kostiumu taps tironu Ferdinandu VII. Jo būsimoji nuotaka nuo jo demonstratyviai nusisuko. Karalienė Marija Luiza vaizduojama centre, o pats karalius stovi nuošaliai. Viskas kaip gyvenime. Karalius nebuvo ambicingas, nuolatos nusišalindavo nuo šalies valdymo, o paskutiniais gyvenimo metais apskritai valdžią perleido žmonos favoritui. Karališkoji šeima, gavusi kūrinį, jokių emocijų neišreiškė ir užsakymų F.Goja iš jos nebesulaukė.

Jeronimas Boschas „Žemiškųjų linksmybių sodas“

Garsusis triptikas dėmesį patraukia daugybe figūrų, neįprastų įrenginių, smulkiausių detalių gausa. Kairėje esančiame paveiksle vaizduojama biblinės žmonijos atsiradimo istorijos pradžia - Adomas ir Ieva nuostabiame rojaus sode. Centrinėje dalyje - žmonių gyvenimo scenos. Dešinioji triptiko dalis nutapyta tamsiomis spalvomis ir simbolizuoja gyvenimo pabaigą. Visą XX a. specialistai diskutavo apie šiame darbe užšifruotą prasmę, bet vieningos nuomonės taip ir nepriėjo. Tiksli kūrinio sukūrimo data yra nežinoma, manoma, kad J.Boschas savo genialųjį paveikslą galėjo nutapyti 1503-1515 m. Įdomu, kad originalus paveikslo pavadinimas taip pat yra nežinomas.

Piteris Paulius Rubensas „Trys gracijos“

Išgirdęs žodį „gracingumas“, kiekvienas žmogus įsivaizduoja kažką lengvo, nesvaraus. Pamatę P.Rubenso (Peter Paul Rubens) kūrinį, daugelis žiūrovų negali nuslėpti nuostabos. Apkūnokos moterys yra gana toli nuo pripažintų grožio standartų. Bet - kieno pripažintų? P.P.Rubenso laikais moterys nebuvo liesos. Dailininkas tapė natūraliai atrodančius žmones, jų nepagražindamas, bet ir nesuvulgarindamas. Žiūrėdami į šokančias deives, lankytojai junta grožį ir meilę. Paslaptis slypi tame, kad viena iš pavaizduotų gracijų - dailininko žmona. Jis buvo ką tik vedęs ir mėgavosi savo laime.

Įdomūs faktai apie Prado muziejų:

Seniausias Prado eksponatas yra Lagašo karaliaus biustas (2124-2119 m. pr.m.e.) iš diorito.

1936 m. rugsėjo 19 d. Ispanijos prezidentas muziejaus direktoriumi paskyrė Pablą Pikasą (Pablo Picasso).

Visus trejus formalaus direktoriavimo metus dailininkas gyveno Prancūzijoje, o Ispanijoje vyko pilietinis karas. Kai kada jis kaip direktorius atstovaudavo muziejui, lydėdamas ištremtų dailininkų parodas Paryžiuje.

„Elčės dama“ yra reikšmingiausias Iberijos meno paminklas ir yra eksponuojama Nacionaliniame archeologijos muziejuje, bet iš tiesų yra Prado muziejaus nuosavybė. Biustas vertinamas 15 mln. eurų.

Garsiausias muziejaus apiplėšimas buvo įvykdytas 1918 m. rugsėjo 20 dieną. Tada dingo keletas daiktų iš Dofino brangenybių kolekcijos - 18 eksponatų. 1961 m. taip pat buvo bandoma apiplėšti muziejų, bet vagis nukrito nuo stogo ir žuvo. Jo kišenėje buvo rastas raštelis su išvardintomis sąlygomis, kokiomis paveikslai būtų grąžinti.

1922 m. gegužės 7 d. muziejuje gimė ispanų aktorius ir režisierius Ignasijus Fernandesas Sančesas, labiau žinomas kaip Tonis Leblanas (Tony Leblanc). Jo tėvas dirbo muziejaus sargu ir su žmona gyveno mažame bute, esančiame galerijos pastate.

Pirmaisiais veiklos metais Prado muziejus lietingomis dienomis lankytojams nebūdavo atveriamas.

Ekspozicijoje yra tiksli „Monos Lizos“ kopija, kurios autorystė priskiriama didžiojo Leonardo mokiniui.

Muziejuje nėra tryliktu numeriu pažymėtos salės.

Mažai kas žino, kad iš beveik 5 tūkstančių dailininkų, kurių drobės ir piešiniai yra Prado kataloguose, tik 32 buvo moterys.

Muziejus vienu metu eksponuoja ne daugiau kaip 7 vieno iš didžiųjų ispanų tapybos meistrų Diego Velaskeso (Diego Velazquez), kurio paminklas stovi priešais paveikslų galerijos pastatą, kūrinius (tai 16 proc. jo kolekcijos). Beje, panašiai „diskriminuojami“ ir kiti dailininkai. Iš 7988 Prado kataloge esančių kūrinių salėse eksponuojami tik 1290, o likusieji yra saugyklose arba keliauja po pasaulį, dalyvaudami įvairiose laikinose parodose. Dažniausiai į tokias „komandiruotes“ siunčiamas Fransisko Gojos (Francisco Goya) „Autoportretas“.