Gyvūninės kilmės maisto niekas nepakeis

Maža to, nestabili geopolitinė situacija tik primena, kaip svarbu išsiauginti ir pasigaminti savą produkciją. Kartu ir gyvūnines žaliavas.

Akademikai skambina pavojaus varpais, jaunimas nebenori studijuoti žemės ūkio mokslų, tarp jų ir gyvūnų mokslo, todėl rinkoje jau trūksta šios srities ekspertų.

Nors studijos - perspektyvios ir įdomios, koją kiša įsitikinimai, paremti kad ir neigiama tėvų, senelių patirtimi iš „kolūkių laikų".

„Vakaro žinios" skaitytojams pateikia išskirtinį interviu su LSMU Veterinarijos akademijos Gyvūnų mokslų fakulteto dekane, Gyvūnų auginimo instituto vadove ir vyriausiąja mokslo darbuotoja bei Maisto saugos ir kokybės katedros profesore dr. Elena BARTKIENE.

- Ar pritartumėte minčiai, kad tik kaimo žmonės dažniausiai renkasi studijas, susijusias su gyvūnų mokslu?

- Nelabai. Pati irgi nesu kaimo turėjusi, esu gryna miestietė, užaugau Kaune. Jokio sąlyčio su žemės ūkio gyvūnais ir jų priežiūra nebuvo.

Pastebime, dabar jaunimas nori girdėti apie „dirbtinį intelektą", siekia vaikytis „madingų" specialybių, ir taip buvo visuomet. Bet dirbtinis intelektas paremtas konkrečiomis idėjomis, - tarp jų atsiduria ir žemės ūkis, su gyvūnais susijusių verslų valdymas, gyvūnų gerovės bei kokybiškos ir saugios produkcijos užtikrinimo vartotojams kontrolė. Dirbtinis intelektas naudojamas kokių nors problemų sprendimui, kaip palengvinimas ir gyvulininkystės sektorius nėra išimtis.

Mes nevadiname specialistų tik gyvulininkystės specialistais, nes tai kur kas platesnė sąvoka, apimanti tą patį dirbtinio intelekto taikymą, mikrobiologiją, genetiką, ekonomiką, vadybą, apskaitą ir pan.

- Jaunimas ne visada įsisąmonina, kad gyvūnų mokslai - perspektyvūs?

- Pavyzdžiui, mūsų kolegos Nyderlanduose, reklamuodami gyvūnų mokslo studijų programas, akcentuoja: jei tau patinka žemės ūkis, bet tu nenori dirbti versluose, susijusiuose su gyvūnais, visada yra bioekonomika, vadyba, apskaita, žemės ūkio politikos formavimas. Studijos kur kas platesnės nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Vadinasi, turime prastą komunikaciją, ir ją nuolat girdėdamas jaunas žmogus nebenori rinktis tos srities. Nors realiai ji labai įdomi, kompleksiška. Kodėl nesirenka tų studijų? Ataskaitose yra net oficialus aiškinimas - „dėl srities sudėtingumo". Taigi čia turi ateiti patys geriausi, motyvuočiausi jauni žmonės, nes čia ir genetika, mikrobiologija, chemija, inžinerija. Tik paskui einama prie taikomųjų mokslų - technologijų, agronomijos, veisimo, taikomosios mikrobiologijos, gyvūnų auginimo technologijų ir kt.

Ko gero, per mažai akcentuojama gyvulininkystės svarba Vienos sveikatos koncepcijos kontekste. Gyvūninių produktų mes neeliminuosime. Mes galime juos eliminuoti, bet gali liūdnai baigtis. Kad būtume tvarūs, turime būti sveiki. Tvarumas neapsiriboja vien tuo, ar mes rinksimės auginti karvytę ar paršelį, ar tik augalus.

Dabar yra daug kalbų apie gyvūninių žaliavų vartojimą, tvarumą. Kaip paaiškėja vėliau, nemažai tų kalbų - nepagrįstos. Tiesiog einama į radikaliąją pusę. Susinaikinti galime labai greitai, bet ar paskui atkursime tai? Turėjome nemažai iššūkių pradedant COVID-19, baigiant karais... Kalbame apie politinę ir ekonominę situaciją. Turėdami galimybę išsiauginti augalinę ir gyvūninę produkciją, tą turėtume ir daryti, nes niekas nepagelbės. Tai nacionalinio saugumo užtikrinimo klausimas.

- Ar mokyklose vaikai domisi gyvūnų mokslais?

- Rašiau laiškus mokykloms, kad akademikė, profesorė atvažiuos pas jus ir nemokamai paskaitys paskaitą „Vienos sveikatos koncepcija - žmogus, gyvūnas, aplinka", kurioje bus pateiktas bendras kontekstas, kaip mes esame visi susiję. Suprantant mokytojų užimtumą ir mokinių skaičių klasėse, niekam negalime reikšti pretenzijų. Priėmė kelios mokyklos. Matyt, yra nemažas krūvis, dėl to tampa sudėtinga komunikuoti. Bet kurios priėmė, nustebo, kad ši sritis tokia įdomi ir kviečia pakartotinai apsilankyti.

Kaip tik greitu metu skaitysiu paskaitą mokiniams, kurie atvyks į Gyvūnų mokslų fakultetą, tačiau tai nėra masinė tendencija. Kalbėjomės su Žemės ūkio ministerijos specialistais ir toliau tęsiame dialogą - tikimės, nebus per vėlai - kad reikėtų integruoti vienuoliktokams, dvyliktokams paskaitą, pavyzdžiui, į biologijos dalyką, apie žemės ūkio svarbą. To labai siektume.

Tokią turime istorinę situaciją, kažkada buvo kolūkiai, jie sugriuvo. Tėveliai, dirbę toje sistemoje, nenori, kad jų vaikai eitų šiais keliais... Bet šiandien su gyvūnais susiję verslai kitokie! Baigę pas mus mokslus žmonės gyvena gerai, įdomiai, jie vertinami ekspertai atitinkamose su gyvūnų mokslu susijusiose srityse.

Mes Gyvūnų mokslų fakultete turime dvi skirtingas studijų programas, viena yra „Gyvūnų mokslas", kurios pagrindas - su gyvūnais susijusių verslų valdymas. Rengiami specialistai valdyti žemės ūkio (gyvulininkystės) verslus, kad būtų pagamintas pakankamas kiekis kokybiško saugaus maisto už mūsų vartotojams prieinamą kainą, kad nereikėtų jo atsivežti konservuoto, t.y. mažesnės maistinės vertės bei prastesnės kokybės. Kita studijų programa yra „Gyvūno ir žmogaus sąveika", čia kalbame jau apie reabilitacijos dalykus, gyvūnų asistuojamąsias terapijas.

- Kiek laiko esate Gyvūnų mokslų fakulteto dekanė ir koks studijų populiarumas šiuo metu?

- Kelerius metus. Prieš tai šiame fakultete buvau, ir dar dabar esu, Gyvūnų auginimo technologijų instituto vadovė. O tendencijos tokios: 2024 m. rugsėjį buvo daugiau įstojusių, šiais metais turime mažiau studentų, bet jie ateina su aukštesniu balu, labiau motyvuoti.

Vis dėlto problema ta, kad nesupranta mūsų specialybės. Daugelis įvertina - „tai ūkininkus ruošiate". Su visa pagarba ūkininkams, nereikia baigti aukštojo mokslo, kad ūkininkautum. Ūkininko pažymėjimui gauti užtenka trumpalaikių kursų. Mes ruošiame specialistą su aukštuoju išsilavinimu, kuris ne tik gali valdyti su gyvūnais susijusius verslus, bet gali kurti ir politiką šioje srityje ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Gali rinktis mokslo kelią, nes vykdome ir Gyvūnų mokslo doktorantūros studijas.

Jau turime labai aktyviai ruošti kitą kartą. Kad tą padarytume, reikia ir bakalauro, magistrantūros studijų. Kad žmonės galėtų perimti mūsų žinias, reikia laiko - nuo bakalauro iki mokslų daktaro - 10 metų. Mūsų socialiniai partneriai prašo „duokite specialistų", mes neturime, ko pasiūlyti. Nes rengiama nepakankamai. Darbo vietų yra daugiau nei galėtume pasiūlyti specialistų. Šiandien daugiau eskaluojama pieninė galvijininkystė, kiaulininkystė, paukštininkystė, bet nepamirškime žuvininkystės, juo labiau kad šiame sektoriuje Lietuva lenkia Latviją. Ta pati bitininkystė. Yra daug sričių.

Matome, ir ministerijose reikia specialistų, nes kaip galima formuoti valstybės politiką atitinkamu klausimu, jeigu neišmanoma vienos ar kitos srities savitumo? Paprastai taip turėtų būti. Ekspertinio vertinimo reikia visose srityse, bet jeigu studentų bus nedaug, mes neparuošime specialistų net universitetui, ką jau kalbėti apie socialinius partnerius.

Kaip pritraukti tą jauną žmogų? Turbūt nė vienas politikas neatves... Reikia sprendimų. Nacionalinio saugumo svarbą turinti sritis turėtų būti labiau akcentuojama. Jeigu mūsų gamybininkai nebus pajėgūs šalyje vystyti verslų dėl specialistų trūkumo, žinoma, iš bado nemirsime. Gausime importuotą produkciją. Klausimas: ar Lietuvai to reikia? Saugu, sveika, tvaru yra užauginta vietoje. Nesakome, kad nieko nereikia importuotis. Reikia. Mes išlepę, mes norime ir bananų, ir ananasų, bet daugiausia turime vartoti vietoje užaugintą produkciją. Nes jei užauginta ne vietiškai, tai vienaip ar kitaip konservuota - ar šaldyta, ar apdorota konservantais, ar kt.

- Augintojai neretai sako, kad nedidelė dalis visuomenės juos laiko „gyvūnų kankintojais", „kad negalima gyvūnų gaišinti dėl mėsos" ir pan. Tendencijos globalios.

- Globalumo yra daug. Žinoma, gyvūnų gerovė yra labai svarbi, nes jeigu gyvūnams neužtikrinsi gerovės, nieko nebus - tai gyvulininkystės pagrindas.

Šioje srityje diskusija turi būti pagrįsta konkrečiais faktais, remiantis moksliniais tyrimais, patikimais duomenimis. Kad ir kaip aiškintų tie, kurie nori tikėti konspiracijos teorijomis, taip gyvenime nėra. Labai įdomus buvo politikės Laimos Liucijos Andrikienės pranešimas Seime 2025 metų lapkričio 14 -ąją vykusioje konferencijoje. Ji konkrečiais punktais išvardijo, kiek skiriama žaliųjų krypčių finansavimui - tai daugiau nei gynybai.

Profesorius Qendrim Zebeli iš Vienos veterinarinės medicinos universiteto (Austrija) labai aiškiai moksliškai pagrindė, kodėl mes negalime atsisakyti galvijininkystės, dėl kurios jau perlenkta lazda. Turime šalia Kinijos „fabriką", Ukraina dega, jeigu išsipjausime karves, tai, greičiausiai, klimato kaitos labai nesušvelninsime šiuo atveju. Reikia balanso. Visur kur. Taip, vartotojai išlepę, valgo galbūt per daug. Apskritai ne tik gyvūninės, bet ir augalinės kilmės maisto mums galbūt reiktų mažiau valgyt.

2025 metais publikuota visiems viešai prieinama Europos mokslų akademijų ataskaita „Mėsos alternatyvos". Man teko dalyvauti ekspertų grupėje rengiant šį dokumentą, konkrečiai apie tai, kaip galima pagaminti mėsos alternatyvas iš augalų. Man, kaip technologei, buvo labai malonu prisidėti prie šių veiklų ir turiu konstatuoti, kad iki šios dienos mes neturime žinių, kaip iš augalų pagaminti identišką mėsai produktą. Atvirkščiai. Atsiranda kitų problemų. Iš augalų išsodinant baltymą jame lieka per didelis druskos kiekis. Vis tiek mikro-, makro- komponentų sudėtis nebus tokia, kaip mėsoje. O mums fiziologiniams poreikiams patenkinti reikia tokių, kaip mėsoje. Reikia valgyti kuo įvairiau. Esmė - nepadauginti.

Su kolegomis esame atlikę augalinio pieno tyrimus, nors ten nėra pienas, ten - augalinis gėrimas. Nustatėme, kad šiuose gėrimuose yra mikotoksinų, kurie būdingi atitinkamiems augalams. Augalinio maisto saugą taip pat reikia kontroliuoti. Vien todėl, kad jis augalinis, jis tikrai nėra „sveikesnis". Kuo žmogus valgys įvairiau, tuo didesnė tikimybė, kad mityba bus visavertė, o nepageidaujamų junginių su maistu suvartos mažiau. Nereikia pulti į kraštutinumus.