Valdas VASILIAUSKAS: Prisikvietėme svečių, o namų šeimininkus išvijome

Sostinės centre - keli atsitiktiniai praeiviai, o ir tie užsieniečiai, pustuštės kavinės ir barai. Užtat visos gatvės sužaliavusios policininkų žaliomis liemenėmis - ginkluoti policininkai užblokavę visas Gedimino prospektą kertančias gatves. Tūlam Vilniaus svečiui galėjo susidaryti įspūdis, jog Lietuvos sostinėje gyvena vieni policininkai.

Kelis mėnesius iki NATO viršūnių susitikimo gąsdinusi vilniečius valdžios propaganda apie ypač griežtas saugumo priemones padarė savo - „samito" dienomis miestiečiai, ypač gyvenantys centre, bemeilijo arba sprukti kuo toliau, arba užsidaryti namuose. Niekas neabejoja, jog saugumo protokolo reikalavimai net dėl smulkmenų nuolaidų niekam nedaro, yra privalomi, tačiau mūsų pusgalvių valdžia sugebėjo nuo svečių akių paslėpti ne tik senus troleibusus, bet ir vilniečius.

Kitados, jau būdamas 32 metų ir gan garsus teatro kritikas, sovietų pirmąsyk buvau išleistas į užsienį - tai buvo DDR (taip vadinosi komunistinė Rytų Vokietija). Mane pribloškė, palyginti su Lietuva, ne prekių gausa, o daugybė viešumoje neįgalių žmonių, kai namuose jų bemaž nematydavau. Mat DDR nors ir buvo komunistinė, bet išliko europietiškos kultūros, kuri neleido užmiršti nė vieno visuomenės nario, taip pat ištikto negalios, palikti jį neintegruotą į socialinį gyvenimą, užrakinti jį namuose, kaip buvo daroma sovietijoje.

Nūdienės Lietuvos valdžia, tarytum gėdydamasi savo piliečių, „samito" dienomis uždarė juos namuose. NATO viršūnių susitikimas Vilniuje turėjo įkvėpti Lietuvos žmonėms pasididžiavimą sava valstybe, nes šis nekasdienis įvykis - ir Lietuvos pripažinimas, jos pasiekimų įvertinimas. Tai turėjo tapti visos Lietuvos švente, o virs tik ponų puota, už kurią Lietuvos žmonės permokės triskart brangiau.

Prisikvietėme svečių, o šeimininkus išvijome, kad nesipainiotų po kojomis ir nekištų nosies ne į savo reikalus. O paskui stebimės, kodėl Lietuvos piliečiai tokie apatiški, apolitiški, abejingi viešiesiems reikalams.