respublika.lt

Aktorius Romas Ramanauskas: Tampame iškrypėliškos nenormalybės dalimi

(253)
Publikuota: 2023 birželio 21 15:48:33, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
Romas Ramanauskas sako, kad į dabartinį teatrą jo už jokius pinigus ar net bausmę niekas nenuvarytų. Eltos nuotr.

Rodos, įsigauta į pačią doros buveinę ir pakeisti visi įėjimo kodai. Dėl to dega Dievo Motinos katedra Paryžiuje, gyvenvietes skandina potvynių vanduo, liepsnoja šimtametės girios, žemės drebėjimai griuvenomis verčia miestus, nežmoniška kaitra žudo silpnesnius. Žemė, galima sakyti, dega po žmogaus kojomis (nekalbant apie karą Ukrainoje ir galimą jo perspektyvą). Vieni sako, jog katastrofos yra besikeičiančio klimato, kiti - besikeičiančios moralės padariniai. Nei viena, nei kita patikrinti neįmanoma, tačiau vientulystėje dienas leidžiantis aktorius Romas RAMANAUSKAS įsitikinęs: dekalogą atmetę ir malonumų kultūrą teigiantys Vakarai rodo nedviprasmišką pasirinkimą išnykti.

 

 

Visada šitaip: pradedi su Romu kalbėti apie kokius nors įvykius, mažiau labiau reikšmingus, ir jo mintys, kaip kraujas gyslomis, nuveda centro, esmės, regis, pačios širdies, laiduojančios mūsų gyvastį, link. Šį kartą belstis pas jį paskatino garsios latvių aktorės Lilitos Ozolinos mirtis, - jiedu vaidino pagrindinius vaidmenis daugiaserijinėje latvių televizijos juostoje „Ilga kelionė per kopas" (režisierius Aloizas Brenčas), kuri šiandien ir Lietuvoje vadinama legendine.

- Filmavimas pagal šiuolaikinius kriterijus truko nežmoniškai ilgai - pusantrų metų. Jūsų herojus Richardas buvo karštai įsimylėjęs L.Ozolinios Martą, - o jūs?

- Taip, buvau ją įsimylėjęs kaip koks paauglys, nors man buvo 30 metų. Ne vienas žmogus, po jos mirties reiškęs man užuojautą, matyt, juto, kad ji man - kaip giminė, kad už ekrano dar yra likę kažkas neišsakyta. Tuomet šaipiausi iš savęs, bet nejučiomis laukdavau, kada vėl ją išvysiu: dauguma aktorių gyvenome prie jūros, filmavimo bazėje, o ji kiekvieną vakarą grįždavo į Rygą, nes jos dukrelė buvo dar visai maža. Lilita laikėsi santūriai, atrodė nepasiekiama, tai irgi skatino „medžiotojo" instinktą, o rimtai kalbant, visada išlaikė gražų atstumą.

Labai svarbu epizoduose, ypač kai vaidini meilę, gerbti partnerį, nes tau reikia akį padaryt ir mylinčią, ir drėgną, ir gražią, ir žodžius jautriai pasakyt: pasiilgau tavęs, brangioji...Ji buvo verta pagarbos. Man rodos, ir kitų atžvilgiu L.Ozolinos laikysena demonstravo ledkalnio principą: kraštelis visuomenei, o visa kita - jos širdy. Ir Juozas Miltinis, vos ne iš amatų mokyklų būsimus talentus rankiojęs, to paties mokė: būkit kaip vienuolyne, netarkškit kur reikia ir nereikia, neplepėkit, nes jūsų kalbos aparatai pavargs; daug jo idėjų yra vertos įsiklausyti ir šiandien.

Liūdną žinią, kad mano partnerės jau nebėra, pranešė latvių aktorius Uldis Dumpis. Po šios netekties mūsų pulkas liko dar mažesnis: iš pagrindinių kūrybinės kompanijos žmonių likome mudu ir žinomas kompozitorius Raimondas Paulas. Negali sakyti, kad Lilitos išėjimas buvo ankstyvas, - ji buvo sodriai, gražiai, garbingai nugyvenusi savo laiką, - negali sakyti, kad jos mirtis man buvo smūgis, - pasidžiaugiau, kad 75 metų kolegė išėjo amžinybėn nesikankindama ir kad ją aplenkė jos ryškumo žvaigždės Vijos Artmanės likimas (buvo prikaišiojama sovietinė praeitis, sirgo ilgai ir sunkiai).

Aš jai pavydėjau iki pat mirties neišblėsusio noro likti scenoje ir vaidinti sudėtingus vaidmenis. Kai kalbėjomės prieš du mėnesius, ji buvo susirūpinusi, ar ateinančio sezono repertuare turės įdomių vaidmenų. Trumpai tariant, ji buvo stipri, ori asmenybė, gerąja prasme seno tikro teatro menininkė, kaip sakoma, pareinanti nuo Dievo.

- Kaip ir jūs...

- Ant sofos... (Juokiasi.) Bet į dabartinį teatrą, net jei neturėčiau traumos, jei būčiau sveikas kaip ridikas, už jokius pinigus ar net bausmę manęs nenuvarytų. Man būtų gėda. Teatro dieną nebuvo kur dėti akių, kai valstybės pseudokūrėjas (Olegas Šurajevas, - aut. past.) įteikinėjo teatralams prizus. Žmogus, kuris paskutiniais žodžiais išvadino parlamentarus, žmogus, kuriam po to net kojos neleidžiama kelti į Seimą, kažkodėl atlieka funkciją, paprastai tenkančią garbingiausiems visuomenės atstovams. Save gerbiantys žmonės po tokio akibrokšto ar, jeigu norite, akivaizdaus pažeminimo ir pasityčiojimo, protestuodami turėjo pakilt iš vietos ir išeit, tačiau dauguma pakrizeno, net paplojo.

Buvo pikta dėl savo gimtosios institucijos, teatro, buvo pikta, kad mūsų akyse vyksta savotiškas pateisinimas ir įteisinimas to, kas yra prieš meną, prieš moralę ir prieš žmogų. Intelektualiniai teatro orientyrai nebe tie: išbėgt į sceną, šiurkščiai tariant, parodyt nuogą užpakalį, pablevyzgot ir patursent, kad ir gabiai, kad ir talentingai, - tai akivaizdi pasaulio atliekų duobė. Amoraliu verslu darosi teatras, - kaip aš galėčiau norėti tokiam teatre vaidinti. Viešpatie, galvojau, tai kur tas išsvajotas šventyklos, meno, moralės kodo pavyzdys išlikęs. Tai liečia dabartinį pasaulį, gyvenimą, - ne tik teatrą, tik teatras ar kinas labiau matomi, jie atspindi visuomenės normas, lūkesčius ar svajones.

- Juk ne veltui šiandien žodžiais ir veiksmais stengiamasi paversti teatro misiją greito vartojimo paslaugomis...

- Kvaila laikyti teatrą šventove, tačiau jis negali būti klientų aptarnavimo centru. Kadaise mes, aktoriai, pajuokaudavom, o kodėl mums neperėjus iš Kultūros ministerijos į Buitinio aptarnavimo pavaldumą - gautume normalesnę algą, turėtume normalesnes darbo valandas, bet, mano giliausiu įsitikinimu, meno aktas įvyksta tik tuomet, kai jis, švarindamas sielą, artina mus prie Dievo. Vadinasi, tik tuomet, kai jis atliepia moralės kodą, visų pasaulio religijų prieš tūkstančius metų suformuotą.

- Romai, tai „kur tas išsvajotas šventyklos, meno, moralės kodo pavyzdys išlikęs"?

- Paprastai naktį, kai negaliu užmigti, klausausi kelių radijo stočių, ten išgirstu kalbant daug protingų žmonių. Man įstrigo vieno pokalbio (kalbėjosi psichologas su teologu) metu nuskambėjusi mintis: kas žino, gal po daugel metų, kai mūsų epochą imsis tyrinėt istorikai, jie sakys: tai buvo reto iškrypimo ir rafinuotumo epocha. Galbūt kasdien, būdami jos dalimi, to labai aštriai nejaučiame, galbūt porcija po porcijos ją patirdami po truputį apsiprantame su nenormalybe ir prarandame gebėjimą adekvačiai vertinti, tačiau, kai pabandai pažvelgti į aplinkybes tarsi ateivio akimis, susiduri su tokiais, švelniai tariant, faktais, kad nenoromis išsprūsta: viešpatie, kaip rafinuotai iškrypusi epocha.

Barzdotą moterį, tapusią „Eurovizijos" laureate, iškilmingai sutinka jos šalies aukštuomenė ir pats prezidentas... Žmogui, kuris gerai spardo kamuolį, mokami milijardai ir gyvam esant statomi paminklai... Žmonės, žinantys, kad vienalyčių santuokos negali laiduoti tęstinumo, laimina jas, net agituoja pačiam pasirinkti kas jis - vyras ar moteris yra, veikėjai, kurių rankose pinigai, skiria milijonus, kad būtų sunaikinti pasėlių plotai, ištisos galvijų fermos, kad būtų sugriauta tai, kas ilgus metus kurta; žmonės, kurių valioje ir galioje dalinti prestižo taškus, didžiuliais prizais ir pinigais apdovanoja grupelę tų, kurie paguli ant smėlio, papilto salėje, arba garbingame muziejuje išdidžiai kaip meno kūrinį pakabina bananą ar žuvies griaučius.

Viešpatie, jeigu pasaulis išliks, tai po kelių šimtmečių šitas laikmetis ainiams turėtų būti visiškai nesuvokiamas reiškinys. Ir pats pasijunti gyvenantis tokiame iškreiptų dydžių, jei ne paraleliniame, tai keistai keistame laike, kad net būdamas užkietėjęs vilnietis, netikėtai pajunti pagarbą tam, kam nuo jaunystės priešgyniavau, - turiu galvoje Kauną. Džiaugiuosi dėl jo.

- Už ką?

- Ogi už viską. Už tvarkymąsi, už jų gyvybę. Prisimenu dialogą su vienu aukštu pareigūnu, kurio prašiau paremti paminklą vilniečiui prancūzų rašytojui Romenui Gari (šio Romualdo Kvinto sukurto paminklo sostinės J. Basanavičiaus gatvėje iniciatorius yra Romas, - aut. past.) Atvirai šypsodamas jis sakė nemėgstantis Vilniaus. Kaune, anot jo, yra aišku, kas yra kas: jei chuliganas, tai chuliganas, jei melagis, tai melagis, jei šviesuolis, tai šviesuolis, na, o Vilniuje, jo manymu, visi apsimetėliai, besidedantys tuo, kuo nėra iš tikrųjų. Mano kartos vilniečius nuo jaunystės lydėjo priešprieša kauniečiams; ir Vytautas Kernagis yra sakęs, kad greičiau pagausi bangą su Tbilisio ar Maskvos jaunimu, negu su kauniečiais. Net Palangos šokių aikštelėje vilniečiai galėjo gauti į dūdą nuo kauniečių ir Kaune besimokančių palangiškių.

Prisimenu gėdos jausmą, kai mes su jaunystės draugu Arūnu Storpirščiu „reprezentaciniame" Lietuvos stadione žiūrėjome, kaip lietuviai žaidžia su futbolo grandais iš Europos, kaip su grėbliais išeinama tvarkyti aikštės, ir nerimastingai laukėme verdikto, ar svečiams bus leista tokiomis sąlygomis rungtyniauti, - atrodė tai vyksta ne Europos Sąjungos valstybėje, o kokioje nors nykiausioje pasaulio skylėje...

Didelis futbolo fanatikas, nepraleisdavęs net dublerių rungtynių, šviesaus atminimo aktorius Juozas Meškauskas 1987 metais didžiavosi, kad po penkerių metų prie jo namų bus stadionas, bet, deja... Vilniečiai vogė vogė vogė apsimetinėdami, kad stato stadioną, kur ir kiek galėjo, vogė - per 35 metus taip jo ir nepastatė. (Bijau, kad jo likimas neištiktų ir Gedimino pilies kalno, - ten irgi metami milijonai). Valstybės prestižą išgelbėjo kauniečiai, jie sutvarkė centrą ir senamiestį, pastatė puikų baseiną, atnaujino Kauno sporto halę, pastatė europinio lygio Dariaus ir Girėno stadioną, kur ne gėda ir futbolo žvaigždėms pasirodyti.

Sostinė man, kaip senam vilniečiui, vis labiau atrodo atvažiavėlių, komandiruotų žmonių rungtynių vieta, stengiantis pasirodyti prieš pasaulį (saldi svajonė prilygti pasaulio didmiesčiams) ir vienas prieš kitą bei vienas kitam pakišti koją. Todėl ir išrenkamas meru eilinis klerkas, o ne gabus, miestą mylintis žmogus. Kaunu galima žavėtis vien dėl bendruomenės gyvybingumo: balsuoja tai už ubagų karalių, tai už klestintį verslininką, nekreipdami dėmesio į pseudointelektualų pamurmėjimus: „Kauno gėda, Kauno gėda"... Klestintis verslininkas puikiai tvarko miestą, o dėl jo nuodėmių - parodykit man bent vieną valdžios žmogų, tyrą tyrą....

- Turbūt konservatorių partijos pirmininkas tebetiki, kad būtų įvykęs šis stebuklas, jei jam būtų buvę leista „perkrauti politinę sistemą"...

- Tai yra paklaidžiojimai Krylovo pasakėčios „Kvarteto" principu: kad ir kaip susėstum, muzikėlės kokybė nepasikeis. Atrodo, visi staiga nusipraus šiltam lietučiui lyjant ir staiga visi praregės: taps švarūs ir išmintingi, - čia jau nebe paauglystė, čia norisi pavartoti stipresnį žodį - įsisenėjusi paauglystė. Nors šiokių tokių vilčių teikia šių dienų jaunimas, tačiau mūsų gyvenimą kol kas lemia tų, kuriems šiandien plius minus po 50 ar 40 ir kurių kraujuje iki šiol gyvas komjaunimo genas, sprendimai.

Kol kas veikia komjaunimo fundamentas. Na, negali visuomeninei televizijai vadovauti čekisto mąstymu pasižymintis žmogus, nurodinėjantis kur ir ką galima kalbėti. Sunku man žiūrėti ir į kultūros ministrą ar buvusį Operos ir baleto teatro vadovą, vienu ypu nuteisusius operos solistą, kuris draugų pakviestas dainavo Minsko teatre. Prieš tai didžiavomės, kad palaikome baltarusius siekiant laisvės, laisvės kelią tiesėme link kaimyninės šalies, na, o netrukus imta savotiškai varžytis, kuris baisiau pasmerks žmogų, ten nuvažiavusį pas draugus.

Pamiršome, kaip gūdžiausiais sovietiniais laikais džiaugėmės kiekvienu menininku, atvykusiu iš laisvos šalies. Labai keista moralė. Lyg ir rafinuota, lyg ir tolerantiška: čia pat lyg ir atjauta ir rūpestis ir čia pat - sąlyginis žiaurus kerštas kitaip galvojančiam, norinčiam likti prie moralės kodo, prie to, ko jį išmokė seneliai ir tėvai. Pseudotolerancija ir pseudodemokratija palengvėle išvirsta į rafinuotą diktatūrą, kur esi verste verčiamas sutikti su dabar madinga Vakarų valstybių nuomone. Ir taip esti ne tik Lietuvoje.

- O jeigu nesutinki?

- Didysis anglų rašytojas ir mąstytojas Gilbertas Čestertonas (Gilbert Chesterton), kuris, beje, tarpukariu lankydamasis Vilniuje meldėsi Aušros vartuose, savo memuaruose rašo apie Antikos kultūros žlugimą. Kai Romos respublikos senatas pasibaisėjo Atėnų papročiais (kiekvienas save gerbiantis pilietis, sutelkęs aplink save grupelę berniukų ir jaunuolių, mėgavosi geiduliais), staigiai nušlavė tą antikinę valstybę. Pagal Čestertoną, tai buvo pagrindinė Antikos žlugimo priežastis.

Tad norint, kad Vakarų civilizacijos neištiktų panašus likimas, mano nuomone, yra viena išeitis - grįžti prie ištakų, prie krikščionybės, buvusios viena kertinių Europos Sąjungos atramų. Diegti į mokyklas ne lytinės įvairovės, bet dorovės kodą: negalima vogti, nes tai nuodėmė, negalima pasiduoti kūniškiems geiduliams, nes tai nuodėmė, nevalia geisti turto artimo savo, nes tai - nuodėmė, nevalia sakyti netiesos; tai irgi yra nuodėmė...

 

 

 

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
1561
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (253)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar baiminatės vasaros audrų?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia oro temperatūra vasarą jums labiausiai komfortiška?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+10 +18 C

+10 +21 C

+14 +17 C

+19 +25 C

+17 +26 C

+15 +19 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-8 m/s