respublika.lt

RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.13): LEGALIZUOJASI IR PEDOFILAInuotraukos

2014 vasario mėn. 28 d. 11:40:11

Tik Lietuvai ir tik jos sąmoningiems piliečiams skirtas dienraščio „Respublika“ specialus leidinys.

 

Erika DRUNGYTĖ: „Legalizuojasi ir pedofilai“

Amerikiečių sociologas Džozefas Overtonas (Joseph P.Overton (1960-2003) aprašė technologiją, kuria politikoje naudojamasi norint pakeisti visuomenėje galiojančius pamatinius principus - kaip nepriimtinas idėjas, nepriimtinus reiškinius galima paversti politine norma. Šis socialinių pakeitimų modelis yra pavadintas autoriaus vardu - Overtono langas.

Tai yra puikiai veikianti technologija, kurios efektyvumą garantuoja nuoseklus ir sisteminis jos įgyvendinimas žingsnis po žingsnio. Overtonas parodo, kad visuomenėje yra vadinamasis kokios nors idėjos ar problemos galimybių langas. Vienas langas apima tokias politines idėjas, kurios laikomos priimtinomis, remiantis esamu visuomenės požiūriu, ir politikai to turi griežtai laikytis, kad nebūtų apkaltinti radikalizmu ar ekstremizmu. Lango perstūmimas įvyksta tada, kai politikų, už kuriuos balsuoja visuomenė, idėjos jau yra pakeitusios pačią visuomenę.

Pirmas langas. Nuo neįmanomo iki radikalaus.

Tikslas. Panaikinti reiškinio aptarimo tabu. Rodyti reiškinį kuo platesniam žmonių būriui. Diskusijas apie reiškinį paversti normaliu dalyku. Šioms diskusijoms suteikti reikšmingumo. Šiam tikslui pasiekti reiškinys yra išstumiamas į informacinį lauką kaip kraštutinai radikalus. Tada tai pritraukia dėmesį. Diskusijos apie temą imamos organizuoti, nes tampa dėmesio verta problema visuomenėje ir akademinėse konferencijose.

Antras langas. Nuo radikalaus iki priimtino.

Tikslas. Pakeisti sąvoką. Emocionaliai nepriimtini terminai pakeičiami emocionaliai neutraliais. Šiuo etapu įvedamos naujos sąvokos, apibūdinančios tokias reiškinio ypatybes, kurios visuomenės sąmonėje daugiau nebesukelia aršaus pasipiktinimo.

Trečias langas. Nuo priimtino iki protingo.

Tikslas. Įvesti idėją apie aptariamo reiškinio natūralumą. Remiamasi moksliniais ir pseudomoksliniais faktais ir aiškinimais, kurie reiškinį paženklina kaip natūralų, savaime suprantamą. Tai yra lūžio momentas, kai absoliučiai marginalus reiškinys tampa suprantamas visuomenei.

Ketvirtas langas. Nuo protingo iki populiaraus.

Tikslas. Masių sąmonei įteigti mintį, kad reiškinys yra paplitęs visuomenėje. Reiškinį asocijuoti su konkrečiomis populiariomis asmenybėmis, kurios visuomenei yra patrauklios.

Penktas langas. Nuo populiaraus iki politinio.

Tikslas. Reiškinys tampa politiškai svarbiu klausimu. Reiškinio paneigimas vertinamas kaip žmogaus teisių pažeidimas. Įvedamas negatyvus požiūris į tuos, kurie reiškinį smerkia. Nepaklusniesiems suvaldyti sukuriami nauji baudžiamojo kodekso straipsniai.


***


Toks mechanizmas geriausiai veikia liberaliose visuomenėse, kuriose labai greitai bet koks nukrypimas yra paverčiamas norma, nes didžiausia vertybe laikoma pasirinkimo laisvė ir žmogaus teisė laisvai rinktis bet kokį gyvenimo būdą.

Nesunku pagal šio modelio schemą atsekti, kaip vienas ar kitas visuomenėse buvęs smerktinas ar nusikalstamas reiškinys tapo politine norma - kaip nuo baudimo už reiškinio egzistavimą buvo persistumta iki baudimo už reiškinio smerkimą.

Šiuo metu pati opiausia problema yra pedofilijos legalizavimas. Kol kas Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10) ir Amerikos psichiatrų asociacijos išleistame Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadove (DSM) pedofilija priskiriama parafilijoms ir laikoma lytiniu nukrypimu. Tačiau neįmanoma jau tapo radikalu, kai kur - ir priimtina. Reiškinys jau yra tapęs diskusijų objektu, apie tai plačiai kalbama ne tik akademiniuose, bet ir politiniuose sluoksniuose. Neigiamą konotaciją „pederastija“ sušvelnino mokslinių terminų „homoseksualumas“, „pedofilija“ įvedimas. Tiesa, būtina paminėti, kad lietuvių kalboje nėra jokių atitikmenų tokiems terminams.

Patį reiškinį dabar mėginama pašalinti iš lytinių nukrypimų sąrašo, legitimizuojant ir suaugusiųjų lytinius santykius su vaikais, ir paties reiškinio įvedimą į politinį lauką. Olandijoje Broliškos meilės, laisvės ir įvairovės partija (PNVD) savo įstatuose teigė, kad jų pagrindinis tikslas yra iš pradžių sumažinti seksualiniams santykiams tinkamą amžių, o vėliau jį iš viso panaikinti. Partija ir jos lyderis Adas van Bergas (Ad Van Berg) siekė, kad pedofilija taptų diskusijų objektu. Partijos programa: pasiekti, kad už vaikų pornografijos laikymą nebebūtų baudžiama, pornografiją transliuoti atvirai per televiziją, ir net dieninėse programose (ribojama turėtų būti tik smurtinė pornografija), kad net mokyklose būtų seksualinis auklėjimas mažamečiams vaikams, o 16 metų sulaukę paaugliai turėtų teisę filmuotis pornografiniuose filmuose. Seksas su gyvuliais turi būti legalus, o gyvulių teisės panaikintos. Be to, ši partija pasisakė už teisę kiekvienam pasirodyti nuogam viešai. Olandijos teismas šias laisves legalizavo pareikšdamas, kad pedofilų partijos egzistavimas neprieštarauja Konstitucijai.

2011 metais įvyko labai rimta mokslininkų konferencija Amerikoje. Štai tik kelios pagrindinės šios konferencijos pranešimų tezės: 1. Pedofilai visuomenėje yra neteisingai niekinami ir demonizuojami. 2. Suaugusiųjų noras turėti lytinius santykius su vaikais yra norma. 3. Psichikos sutrikimų diagnostikos vadovas (DSM-IV) ignoruoja pedofilus, kurie  jaučia meilę ir meilinasi vaikams kaip ir heteroseksualūs ar homoseksualūs asmenys vienas kitam. 3. Dauguma pedofilų yra švelnūs ir racionalūs žmonės. 4. Pedofiliją reikia pašalinti iš nukrypimų sąrašo Psichikos sutrikimų diagnostikos vadove tokiu pat būdu, kaip 1973 metais buvo pašalintas homoseksualumas. 5. DSM turėtų sutelkti dėmesį į pedofilų poreikius ir minimalizuoti dėmesį socialinei kontrolei bei mažiau rūpintis būtinybe apsaugoti vaikus.




Vytautas RADŽVILAS: „Iš kur Lietuvai pateka Saulė?“


Jūs prieš Vakarus ir Europą? Ketinate sugriauti Europos Sąjungą ir klastingai sugrąžinti Lietuvą į Eurazijos Sąjungą ir Rytų meškos glėbį? Tokie ir panašūs klausimai žeriami referendumų dėl žemės ir lito iniciatoriams ir rėmėjams. Naujųjų propagandininkų - „vesternizatorių“ ir „europeizatorių“ - rašiniuose ir šnekose esame vaizduojami kaip „tamsi minia“, niekaip neįsikalanti į galvą šventos tiesos. Kaltinimų lavinoje nelengva iš karto susigaudyti, kas tai per tiesa, bet ir čia gelbsti nesena patirtis. Ji padeda suvokti, ko nenori suprasti prieš istorijos pažangą ir šviesią vakarietišką Lietuvos ateitį referendumais kovojantys bukagalviai tamsuoliai. Esame tamsūs ir apgailėtini varguoliai, nes nesuprantame minėtos tiesos - kad Lietuvoje nuo šiol saulė pateka iš Vakarų ir mūsų danguje ji privalo šviesti tik kaip visas kitas žvaigždes užgožiantis Europos Sąjungos šviesulys. Be abejo, tai ironiškos eilutės.

Tačiau ar įmanoma rašyti kitaip regint akį rėžiančius panašumus tarp vakarykščių tarybinės propagandos asų ir šiandieninių eurosąjunginės integracijos šauklių minčių turinio ir jų raiškos? Akla neapykanta „buržuaziniams nacionalistams“ alsuojantys komunistiniai rašeivos tūžo, kad svajoję apie tautos laisvę ir nepriklausomą valstybę „nacionalistai“ siekė pakirsti „internacionalinę broliškų tarybinių tautų draugystę“ ir sugriauti „bendrą tarybinių žmonių tėvynę“ - atiduoti ją išdraskyti Vakarų imperializmo grobuonims. Buvome gąsdinami, kad tokiu atveju mūsų tykos baisus pavojus panirti į Vakarų sutemas.

Šiandieninių jų įpėdinių rašiniuose dvelkia ta pati dvasia ir išliko ta pati propagandinė schema. Sukeisti tik vertinamieji ženklai: vakarykštė Rytų šviesa virto baugia tamsa, o Vakarų sutemos - skaisčiai danguje žėrinčia europinės saulės šviesa. Toks mechaniškas ženklų sukeitimas atskleidžia akivaizdžias intelektines ir vertybines vakarykščių sovietizatorių ir šiandienos europeizatorių sąsajas ir jų dvasinės giminystės pagrindą. Tikrais dvasios broliais juos daro tai, kad vienų ir kitų sąmonėje ir vaizduotėje nėra vietos tokioms „atgyvenoms“ kaip tauta ir valstybė.

Kaip ir dera propagandos fronto kareiviams, jie nelinkę apsikrauti varginančia dalykiškų analizių našta ir svarstyti esminių Lietuvos santykių su Rytais ir Vakarais klausimų. Juk kur kas lengviau ir patogiau prisiimti „pažangos vėliavnešių“ ir „atsilikusių tamsuolių“ švietėjų vaidmenį. Toks vaidmuo leidžia geriausių tarybinių tradicijų dvasia be skrupulų vainoti kitaip manančius piliečius. Jiems klijuoti ne tik ideologinių priešų etiketes, bet ir chamiškai apdalinti jų žmogiškąjį orumą žeminančiais epitetais.

Todėl šių vedlių į „Vakarus“, „Europą“ bei „Europos Sąjungą“ rašiniuose ir šnekose sunku įžvelgti požymių, kad jie bent numano, jog šios trys tikrovės anaiptol nėra viena ir tas pat, o jų santykiai buvo ir tebėra sudėtinga ir gilių tyrimų reikalinga tema. Jie drąsiai veda į „Vakarus“, „Europą“ ir „Europos Sąjungą“ būtent todėl, kad nežino, kur iš tiesų ragina eiti. Nes turbūt neįtaria, kad visos šios trys sąvokos yra tik apgailėtinos propagandinės klišės - tokios pat tuščios ir miglotos abstrakcijos, koks kadaise buvo „šviesaus komunizmo rytojaus“ vaizdinys. Juk net atsiriboję nuo apskritai svarbaus „Vakarų“ ir „Europos“ santykio ne tik turime teisę, bet ir privalome paklausti, kas yra tie Vakarai ir toji Europa. Jiems atstovauja Platonas ir Aristotelis, šv.Augustinas ir šv.Tomas Akvinietis, Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci) ir V.van Gogas (V.Van Gogh), Dantė, Gėtė (Goethe) ir Prustas (Proust). Bet „Vakarų“ ar „Europos“ paveldas yra ir dešimtis milijonų gyvybių nusinešusios K.Markso (K.Marx) ir A.Hitlerio idėjos. O kas galiausiai buvo Leninas, Stalinas ar Pol Potas, jei ne „pažangių europinių idėjų“ sekėjai ir uolūs įgyvendintojai? Galima retoriškai paklausti: ar, turint omenyje tokias daugiaprasmybes, TEN vedamiems piliečiams tikrai nederėtų paaiškinti, kur vis dėlto skubama? Šis klausimas įgyja labai konkrečią prasmę prisiminus dar vieną vertą dėmesio aplinkybę. Lietuva išsiveržė iš imperijos, kurios vienintelis ir paskutinis prezidentas buvo rusų komunistas M.Gorbačiovas, ir strimgalviais veržiasi į kito, tik dabar jau portugalų, komunisto Ž.Barozo (J.Barroso) vadovaujamą naują imperinį darinį. Ar iš tiesų tai tik atsitiktinis, ar vis dėlto didžiai simbolinis ir turintis milžinišką praktinę reikšmę sutapimas?

Nėra jokių abejonių, kad vengiant kelti tokius „nepatogius“ klausimus ir nemėginant perprasti Europos Sąjungos prigimties ir integracijos tikslų posakis „juo Lietuvoje daugiau Europos, juo geriau“ yra ne tik tuščia propagandinė klišė, bet gali tapti tikra tautos savanoriškos savižudybės formule. Lietuva pusę amžiaus jau gyveno nuolatos gilėjusios „integracijos“ sąlygomis. Toji „integracija“ žadėjo tautai vienintelę perspektyvą - išeiti istorijos nebūtin paliekant po savęs tik vardą. Todėl prieš tokią „integraciją“ buvo sukilta vos pasitaikius progai. Turint tokią istorinę patirtį savaime turėtų kilti klausimas: o kokią ateitį tautai ir valstybei žada vedlių į Vakarus raginimai gilinti euroatlantinę integraciją? Ar iš tiesų galima nuleisti negirdomis atvirus ES vadovų pasisakymus, kad tautų ir valstybių vieta istorijos sąvartyne? Maža to, raginimus, kurie skamba neregėtai spartaus tautos fizinio nykimo fone.

Prieš septyniasdešimt metų, kai pirmieji kalinių vagonai iš Lietuvos jau riedėjo į „naujosios tarybinės tėvynės“ platybes, „saulės iš Rytų“ sveikintojai nesutriko ir aiškino, kad Lietuvai aušta naujo ir nuostabaus gyvenimo rytas. Daugelis Rytų saulės šlovintojų ir jų mokiniai tiesiog pakeitė garbstomą stabą - dabar juo tapo Vakaruose patekanti saulė. Bet šios stabmeldystės esmė - jos turinys ir prasmė - tebėra ta pati. Tūžmingai klausdami, ar MES norime pakenkti Lietuvos euroatlantinei integracijai ir sugriauti ES, jie verčiau klaustų tiesiai ir atvirai, kaip tai darė jų pirmtakai ir mokytojai: ką, JŪS sumanėte išlikti kaip tauta ir JUMS dar reikalinga valstybė? Būtų bent jau sąžiningiau.

 

 

Vytautas ČEPAS: „Pavojingiausi ginklai, pasiekiantys pačią žmogaus prigimtį“

Kažkada studijuodamas psichologiją buvau išmokęs, o vėliau ir kitus mokiau, kad vaikams iki septynerių metų susiformuoja pagrindiniai charakterio bruožai, jis išmoksta kalbėti, suprasti santykius tarp žmonių, skirti blogį nuo gėrio, žodžiu, kad tai pats imliausias žmogaus amžiaus tarpsnis. Čia padedami asmenybės pamatai. Matyt, nereikia ilgai aiškinti, kad ko mokysi, to vaikas ir išmoks!

Nejaugi sveiko proto, niekada psichiatrinėje ligoninėje negydytas žmogus gali teigti, kad berniukų skatinimas rengtis mergaičių rūbais, o mergaičių - berniukų, yra didelis gėris? Ateityje atnešantis supratimą... apie lyčių lygybę?! Tačiau užtenka tuo tik suabejoti, kai uolūs lygių teisių gynėjai akimirksniu tau ant kaktos užklijuoja etiketę - homofobas!

Arba rekomendacijos (kol kas) vaikų bibliotekėlėse sunaikinti visas knygas, kur tik yra bent užuominų apie berniuką ir mergaitę bei šeimą, keisti pasakų personažų lytį. Kas tai? Iki tokios beprotybės nebuvo nuėję net trečiojo reicho vadai, deginę nearijų parašytas ir jų ideologijai neįtinkančias knygas. O aš, naivuolis, galvojau, kad talibai tik Afganistane veisiasi.

Pasirodo, klydau, kur kas pavojingesnė jų atmaina lizdą suka čia. Aniems netiko Budos skulptūros Bamiane, tad, kaip prancūzai Cheopso piramides saugantį sfinksą, sušaudė jas iš patrankų. Lietuvoje į vaikų sielas ruošiamasi šaudyti iš pavojingesnių ginklų, nesunkiai pasiekiančių pačią žmogaus prigimtį.

Kas pas mus dar tik rekomendacijos - Vakaruose jau tikrovė. Netradicinės lytinės orientacijos veikėjai nėra bejėgiai, savo čiuptuvus yra įleidę veik į visas įtakingesnes struktūras - pradedant ES organizacijomis, baigiant vyriausybėmis, teismais, seimais, bažnyčia, nekalbant jau apie specialiai sukurtas institucijas homoseksualų ideologijos plėtojimui. Akivaizdūs ir rezultatai!

Vakaruose jau ne tik rekomenduojama, bet ir su šaknimis iš kalbos raunami žodžiai: mama, tėtis, šeima, berniukas, mergaitė, brolis, sesuo.... Pasirodo, tokie žodžiai gali žeisti vaikus, neturinčius vieno iš tėvų. Galima sakyti „pirmasis donoras“, „antrasis donoras“, „globėjas“, „partneris“... Štai taip!

Kaip ten yra iš tiesų, sunku pasakyti, bet manau, kad kur kas labiau tokius vaikus skaudina tai, kad dažniausiai jų tėvas yra „nusukęs ienas“. Bet kuo čia dėti kiti vaikai, turintys abu tėvus? Nejaugi dėl to visas pasaulis turi verstis per galvą, ir dar taip smarkiai, kad apsivertęs pamatytų atsidūręs raudonskruosčio pupuliuko glėbyje?

Viskas kažkaip keistai atrodo! Net springstant aiškinama, kad taip yra kovojama už įvairovę, tačiau tuo pat metu ta įvairovė yra negailestingai trinama iš realybės bandant išstumti lytį, tėvus, tėvystę, šeimą, šeimyninius santykius, paverčiant visa tai kažkokia belyte, beforme, už nieką neatsakinga kloaka, siurbiančia į save per tūkstantmečius susiklosčiusią žmonijos sanklodą.

Kad reikia rūpintis mažumomis, sutinka net itin į tokius dalykus jautriai reaguojantys radikalai. Nesusikalbėjimas atsiranda tada, kai kokių bebūtų mažumų teisės pradedamos utriruoti, t.y. kai jos iškeliamos ne iki daugumos lygio, bet virš jo. Lietuvoje, nors daug kas to nenori pripažinti, tiksliau, jiems nenaudinga tai pripažinti, yra būtent taip. Čia mažumos, suprantama, ne visos, šaukdamos apie jų diskriminaciją, elgiasi kaip tik joms šauna į galvą.

Lietuvos lenkai nepripažįsta Lietuvos Konstitucijos, grubiai šaiposi iš įstatymų, ignoruoja teismo sprendimus. Daugelis jų gyvena pagal kitos, tiesa, draugiškos mums, valstybės įstatymus net neslėpdami, kad yra priešiškai nusiteikę Lietuvos atžvilgiu.

Ką darysi - tupinėjame lyg senmergės apie naujagimio lopšį ir tylime, juk mažuma!

Čigonai, pavertę savo taborą didžiausia narkotikų prekyviete, nesibodėdami griauna policijos postus, be jokių bendrųjų, detaliųjų ar specialiųjų planų stato namus ir „deda“ ant visos valdžios - pradedant savivaldybe, baigiant Seimu.

Čečėnų pabėgėliai Rukloje ir Pabradėje reikalauja, kad lietuviai su jais ne tik kalbėtų čečėniškai, bet dar ir klotų jiems lovas, valytų kambarius, tvarkytų aplinką, suplautų indus. Mat jie yra tautinė mažuma, kuriai mes kažkodėl privalome patarnauti.

Kur dėsiesi - patarnaujame, juk mažuma!

Iš pažadėtosios žemės atvykę žydai nurodinėja mums ne tik kiek ir kokios istorijos turime mokyti savo vaikus mokyklose, diktuoja savo tvarką Seime, nurodinėja, kur galime statyti namus, o kur, šiukštu, ne! Su virgulėmis kažko ieško, neradę - reikalauja iš mūsų vyriausybės pinigų, gavę - atsiveža aparatą, bet ir vėl nieko neranda. Tada prilupa savo pareigas atliekantį žurnalistą ir staigiai dingsta ten, iš kur atsirado.

Kaip elgiamės - atsiprašome, juk mažuma!

Homoseksualai, užuot ramiai gyvenę jiems priimtiną gyvenimą, skelbia visas cinizmo ribas peržengiančius manifestus, nieko nepaisydami sostinėje atidaro viešnamį, su iškrypėliškomis programomis grūdasi į vaikų darželius, visur, kur tik gali, pila ant Lietuvos pamazgas rėkdami apie pasauliui neregėtą lietuvių homofobiją.

Ką darome - pridengę užpakalius narsiai laukiame savo eilės, juk mažuma!

Tačiau tik užsiminęs, kad gal tokiais atvejais reikėtų elgtis ne tik oriau, bet ir griežčiau, tuojau pat būsi paskelbtas nacionalistu, rasistu, fašistu, antisemitu ir homofobu.

O ką mes galime? Nieko! Valdžia tobulai demonstruoja savo bejėgiškumą, vadinamieji inteligentai dėl cento pasiruošę ne tik patys parsiduoti, bet ir tėvą su motina parduoti, ką čia jau beapeliuosi į tokį reiškinį kaip Tėvynė.

Galėtume nustoti kinkas drebinti, ar bent jau sumažinti drebulio amplitudę.

Pavyzdžių yra - islandai! Pabandyk ten nuvykęs įvedinėti savo tvarką, tuojau pat atsidursi lėktuve, skraidinančiame į kilmės šalį. Nori gyventi - gyvenk, bet pasirašyk pasižadėjimą, kad išmoksi kalbą, nesteigsi religinių ir politinių organizacijų, nedergsi šalies užsienyje, laikysiesi šalies Konstitucijos ir įstatymų bei bendruomeninių gyvenimo taisyklių. Nenori gyventi - keliauk ten, kur tau leis šlapintis šeimininkams ant galvų.

Keista, bet islandams už tai nieko nebūna.

Daugiau skaitykite www.ve.lt

 


Vytautas ŠVANYS: „Ar vaikščiosim „kaip žemę pardavę“?

Referendumo iniciatoriai laimėjo pirmą mūšį už Lietuvą - VRK buvo priversta pripažinti, kad surinktas reikiamas skaičius parašų referendumui surengti, bet karas nesibaigė, laukia dar ilgas ilgas kelias. Dabar Seimas privalo paskelbti referendumą, jo datą. Prasidės dar didesnė negu iki šiol šmeižto kampanija. Referendumo sužlugdymui, žmonių klaidinimui bus mestos didžiulės pajėgos, bus naudojamos visos pačios niekšiškiausios poveikio priemonės. Kaip turėtų elgtis, ką turėtų daryti žemės gynėjai, kad būtų laimėtas kitas etapas - referendumas? Kokiais argumentais turėtumėme remtis viešojoje erdvėje, kalbėdami su žmonėmis, su žiniasklaida?

Man, geologui, reikėtų suformuluoti argumentus, susijusius su dabartine žemės gelmių išteklių naudojimo padėtimi. Situacija šioje srityje yra analogiška situacijai kitose Lietuvos gyvenimo srityse - netvarka. Galima be galo daug kalbėti žmonėms, kaip yra blogai, bet kas iš to, ką pakeisi, jeigu nesuvokiamos priežastys? Pagrindinė sąlyga pakeisti situaciją yra nemeluoti nei sau, nei kitiems - būtina kalbėti žmonėms TIESĄ. To šiuo metu labiausiai Lietuvoje ir trūksta. Mes skęstame ir esame toliau skandinami melo, dezinformacijos liūne. Viešojoje erdvėje slystama paviršiumi, naudojant propagandines klišes, prasilenkiančias su sveiku protu, maišomas kokteilis iš trupučio tiesos ir melo, visiškai apeinami principiniai, fundamentalūs klausimai: kas mes, kur mes einame, ko siekiame, kokie yra valstybės tikslai?

V.Gėtė yra pasakęs, kad pats beviltiškiausias vergas yra tas, kuris mano, kad yra laisvas žmogus. Taip galima pasakyti ir apie tautą. Tauta, valstybė neturi jokios ateities, jeigu ji, būdama pavergta, būdama kolonija, galvoja, kad ji yra laisva ir nepriklausoma. Visos mūsų bėdos ir nelaimės prasideda būtent nuo mūsų nežinojimo, kas mes esame, kokioje padėtyje yra mūsų valstybė.

Visų pirma nereikia slėpti nuo tautos, nuo žmonių, kad Lietuva yra pati tikriausia, žiauriai išnaudojama ir apiplėšinėjama kolonija. Bent kiek pamąsčius, prisiminus vadovėlinius pagrindinius kolonijos požymius, atributus, abejonių dėl mūsų statuso nebelieka:

• Vietinio ūkio, žemės ūkio pramonės sunaikinimas, atveriant rinkas metropolijos prekėms, sudarant lengvatas užsienio „investitoriams“.

• Finansų sistemos perdavimas užsienio kapitalui, šalies paskandinimas skolų liūne.

• Gamtos išteklių, gelmių išteklių, žmogiškųjų resursų „išpumpavimas“ iš šalies.

• Visuomenės informavimo priemonių perėmimas, tradicinės kultūros, vertybių naikinimas, žmonių demoralizavimas, dezorientavimas.

• Teritorijų atlaisvinimas kolonistams, vietinių gyventojų naikinimas (genocidas, emigracija).

Ar tai nėra Lietuvos realybė? Štai kad ir gamtos, gelmių išteklių, kurių Lietuva nėra jau tokia neturtinga, naudojimo situacija. Turime daug vandens, smėlio, žvyro, dolomito, durpių, naftos ir kitų iškasenų. Visa tai pagal Konstituciją priklauso valstybei, tautai - mums visiems. Gelmių turtų gavyba vyksta labai intensyviai. Kadangi visos pelningiausios šakos priklauso užsieniečiams, pelnas iškeliauja į užsienį. Išteklių mokestis, tai yra mokestis valstybei už eksploatuojamą mūsų turtą, yra tiesiog juokingas. Valstybės biudžete išteklių mokestis, Valstybės kontrolės duomenimis, sudaro tiktai apgailėtinus 0,14 proc.!

Labai panašūs ir miškų reikalai. Baigiama juos iškirsti. Ištisos plynės, kertami net nesubrendę jaunuolynai! O žaliavinė apvali mediena, užuot perdirbus vietoje, pusvelčiui išvežama į užsienį. Daug sako vien tas faktas, kad korporacijų grynas pelnas, išvežamas paprastai į užsienį, viršija visą Lietuvos biudžetą! O kur dar transnacionaliniams bankams Lietuvos mokama duoklė, nepakeliamai gulanti ant paprastų žmonių pečių, paslėpta mokesčiuose, akcizuose, lito emisijoje...

Nuo žmonių slepiama tai, kad visuomenės gyvenime niekas nevyksta savaime. Tiesa yra ta, kad nėra nevaldomų procesų. Ekonominės krizės, karai, perversmai ir kita vyksta ne šiaip sau, o yra tam tikro konkretaus plano dalis, už viso to stovi konkretūs žmonės, turintys konkrečių savanaudiškų tikslų. Tie absurdai, kuriuos stebime Lietuvoje, taip pat vyksta ne savaime, o yra suplanuoti žmonių, turinčių savo tikslų, kurie yra jiems naudingi. Daug proto nereikia, kad suprastum - tie valdančiųjų planai Lietuvai ir Lietuvos žmonėms nieko gero nežada. Jeigu mes toliau elgsimės taip, kaip tos beždžionės iš filmo apie Mauglį, ir patys lįsime smaugliui į nasrus, mes būsime paprasčiausiai išnaikinti. Būtina kuo skubiau perimti valdymą ir valdžią į savo rankas, į TAUTOS RANKAS. Referendumas ir yra tas konkretus žingsnelis nacionalinio išsivadavimo kryptimi.

Teko stebėti referendumo iniciatorių debatus per televiziją su žemės pardavimo užsieniečiams šalininkais. Jau pats tokios diskusijos faktas, pati tema „parduoti-neparduoti“ rodo, kaip smarkiai žmonių sąmonė yra paveikta diena iš dienos diegiamų vakarietiškų pseudovertybių. Esmė ta, kad tarp normalių, nepažeistos psichikos žmonių net negalėtų kilti diskusija, ar galima parduoti žemę užsieniečiams, parduoti Tėvynę, parduoti savo vaikus. Normalus žmogus supranta, bent jau intuityviai jaučia, kad žemė yra toli gražu ne tik materialinė, bet ir dvasinė, moralinė kategorija. Problema ta, kad diskusijose dalyvaujančiam vadinamajam elitui, žemės pardavimo užsieniečiams šalininkams, kaip jie patys prisipažino bankininko V.Vasiliausko lūpomis, tokios kategorijos kaip moralė ir etika jų pasaulyje iš viso neegzistuoja. Kad tai yra gryna tiesa, puikiai rodo jų amoralūs darbai ir veiksmai.

Prisiminkime išmintingą lietuvių posakį: „Vaikšto kaip žemę pardavęs“. Mūsų tėvai gerai suprato, kad žemės pardavimas, praradimas - dvasinė mirtis, nes žemė yra ne tik mūsų kūno, bet ir sielos maitintoja. Tai mūsų šaknys, mūsų praeitis, aplaistyta mums ją išsaugojusių protėvių krauju. Mūsų kultūros ir dvasingumo šaltinis. Mūsų ateitis ir ateities gerovės garantas. Be žemės virstama klajokliais - nomadais, bedvasiais mankurtais, nebeturinčiais Tėvynės, todėl ir nebesuprantančiais elementarios tiesos, kad yra šventvagiška ją pardavinėti.

 




Marius MARKUCKAS: „Judėk lauk salsos žingsneliu, Lietuva?“

Savaip simboliška, kad Lietuvos kultūros sostine šiemet tituluotas merdėjantis ir gana vaizdžiai dabartinę mūsų valstybės būklę reprezentuojantis Panevėžys. Konstatuota miesto merdėjimo diagnozė anaiptol nėra tik šio komentaro autoriaus, kuris, beje, pats yra panevėžietis, pernelyg įjautrintas asmeninis požiūris. Fizinį Panevėžio nykimą pirmiausia negailestingai fiksuoja Lietuvos statistikos departamento pateikiami duomenys, rodantys, kad metropoliniu centru, arba didmiesčiu, vis dar įvardijamame Panevėžyje 2013 metais gyveno mažiau nei 100 tūkstančių gyventojų. Žinant tai, kad dar nepriklausomybės pradžioje miestas galėjo didžiuotis turįs bemaž 130 tūkstančių miestelėnų, toks statistikos kreivės judėjimas turėtų nerimastingai nustebinti ne tik panevėžiečius, bet ir, deramai įvertinant pastarojo vyksmo pragaištingumą visai lietuvių tautai ir valstybei, kiekvieną blaiviai ir atsakingai mąstantį Lietuvos pilietį.

Negalima pamiršti, kad po platųjį pasaulį sparčiai išsivaikšto ne tik Panevėžys, bet ir Lietuva. Išvykusių be didelės vilties sugrįžti gyventojų statistikos kartoti turbūt neverta, tiesiog pakaks paminėti iškalbingą faktą, kad nei karo, nei nuožmios sovietinės okupacijos metais mūsų šalis neprarado tiek žmonių, kiek prarado per kelis Nepriklausomybės dešimtmečius. Ciniškiausia ir žalingiausia, nors, tenka pripažinti, ir savaip logiška, yra tai, kad šios netektys lojalių ne savo tautai ir Tėvynei, bet po sovietinio kalėjimo griūties atsiradusioms naujoms „viršnacionalinėms struktūroms“ valdžioje esančių ideologų pastangomis yra pristatomos kaip kone pati akivaizdžiausia laisvės triumfo manifestacija. Jai „įrodyti“ ar „pagrįsti“ yra nuosekliai kuriama „globalios Lietuvos“ vizija - pradedant, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, absoliučiai nekaltais to paties pavadinimo nuo 2012 metų Prezidentūroje rengiamais apdovanojimais ir baigiant atvirai ir be menkiausių skrupulų dėstomais Lietuvos nutautinimo planais, kaip antai garsioji Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“. Apgalvotai vykdomas Lietuvos piliečių sąmonės perdirbinėjimas, pratinant ją funkcionuoti „globaliu režimu“, iš tiesų yra ne kas kita, kaip kryptingai meistraujamas ypatingas ideologiškai apdorotos sąmonės formos karstas, kuriame galiausiai turės būti paslėptas numarintas ir galutinai suirti paliktas Lietuvos - kaip konkrečios geografinės teritorijos valdomos konkrečios lietuvių tautos - idėjos ir praktikos kūnas.

Kaip ir minėta pradžioje, šiame kontekste Panevėžio atvejis yra ne tiek originalus, kiek reprezentatyvus. Aiškiai stebint „strategiškai“ planuojamą ir įgyvendinamą lietuvių tautos „išvaikymo“ politiką, menkai testebina tas faktas, kad dar 2012 metais paskelbus apie tai, jog dėl sumažėjusio gyventojų skaičiaus Panevėžiui gresia netekti didmiesčio statuso, vietinės valdžios atstovai pasirinko ne principingos kalbos, o maskuojančios tylos, trunkančios iki pat šiol, taktiką. Besąlygiškos partinės priklausomybės pančiai pasirodė esantys ypač tvirti, niekuo nenusileidžiantys sovietinio totalitarizmo gniaužtams. Susidūrę su akivaizdžia realybe, jog jų valdomas miestas nyksta tiesiog akyse, asmenys, nesikuklinantys būti pavadinti netgi miesto „šeimininkais“, užuot principingai kėlę klausimus savo atstovaujamose partijose apie to priežastis ar viešai nacionaliniu mastu raginę kuo skubiau ieškoti būdų tokiai padėčiai iš esmės keisti, kiek įmanydami, tarytum „anais laikais“, suskubo kombinuoti statistinius „įrodymus“, kad panevėžiečių iš tikrųjų esama vienu kitu tūkstančiu daugiau nei toji riba, kuri lemtų didmiesčio statuso praradimą. Tokia kombinavimo misija vos ne vos buvo įvykdyta, tačiau akivaizdu, kad su dar viršesniais „šeimininkais“ iš Vilniaus sutartas palikti didmiesčio statusas, o kartu ir didmiestinis finansavimas, kas svarbiausia, neprivertęs vietinių „šeimininkėlių“ susimažinti gaunamų atlyginimų, Panevėžio valdininkų tikrai neleidžia vadinti nei savo miesto, nei savo valstybės patriotais. Kaip negalima tokiais vadinti ir tų asmenų, kurie sovietmečiu savo pačių rankomis vykdytą sau patiems neabejotinai finansiškai naudingą, bet Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai akivaizdžiai pražūtingą veiklą mėgino „racionalizuoti“ (savi)apgauliškai įrodinėdami, kad jie „ir tada dirbo Lietuvai“.

Būtina atkreipti dėmesį, kad šis politinio mankurtizmo - pasireiškiančio kaip visiško abejingumo savo tautos ir Tėvynės likimui bei pastangų Lietuvą kuo skubiau ištirpdyti globaliniame katile dermė - įsigalėjimas ypač charakteringai atsispindi ir bendrame centrinės bei vietinės valdžios projekte „Panevėžys - Lietuvos kultūros sostinė. Kultūrų sankirta“. Nežinantiems reikia pranešti, kad šiemetinėje Lietuvos kultūros sostinėje lietuviškos kultūros bus labai nedaug. Antai projekto, siekiančio, kaip viešai teigiama, „atverti platesnius matymo bei mąstymo horizontus“, programa skelbia, kad vasaris dedikuojamas vyksiantiems renginiams, kurių metu bus susipažįstama su Tolimųjų Rytų kultūra, kovas - su Prancūzijos, balandis - su Danijos, gegužė - su Norvegijos ir Švedijos, liepa - su Lotynų Amerikos šalių, Ispanijos ir Portugalijos, rugpjūtis - su Italijos, rugsėjis - su slavų šalių, spalis - su germanų šalių, lapkritis - su Jungtinės Karalystės, gruodis - su Suomijos. Ir tik birželio mėnesį „kultūrinsimės“ (taip rašoma, tiesa, be kabučių, toje pačioje programoje) su renginiais, skirtais Lietuvos kultūrai, bet taip pat ir Latvijos bei Estijos kultūroms, pažinti. Tokią programą ne tragiška, o tragikomiška leidžia pavadinti nebent tas faktas, kad renginio, kuriame Panevėžys buvo paskelbtas Lietuvos kultūros sostine, vedėjas, prieš ją pristatydamas, dar spėjo iškilmingai perskaityti ir garsiuosius Mikalojaus Daukšos žodžius apie tai, kad kiekviena tauta pirmiausia savąja kalba, taigi savąja kultūra, kurią būtina atidžiai saugoti bei puoselėti, yra gyva.

Tačiau panašu, kad disonansas tarp mūsų dienomis kaip niekada lietuviams aktualios Daukšos įžvalgos ir programos, kuria ištisus metus Panevėžyje bus „kultūrinami“ tiek panevėžiečiai, tiek miesto svečiai, taip ir nebuvo išgirstas. Nesinorėtų manyti, kad ir nebus. Kitokiu atveju šiandien faktiškai tarus, jog „kultūringa“ yra atsisakyti savos kultūros dėl svetimų kultūrų, jau turbūt rytoj bus konstatuota, kad visgi dar „kultūringiau“ būtų išvis nebūti. Juo labiau kad pamatai šiam nebuvimui yra klojami. Ir klojami sparčiai, tarytum salsos žingsneliais, kuriais šiemet ir bus mokoma „kultūringai“ judėti - ar judėti lauk - Lietuva.



Jau ir „Šiaulių kraštas“ subūrė savo Redakcinę kolegiją

„Respublikos“ iniciatyva sutelkti mūsų šalies likimui neabejingą šviesuomenę plinta po Lietuvą. Praėjusių metų lapkričio 28-ąją patriotiškos inteligentijos žiedas susibūrė į nacionalinio dienraščio „Respublika“ Redkolegiją, šiemet vasario 15-ąją analogišku pagrindu įkurta Klaipėdos krašto dienraščio „Vakarų ekspresas“ redakcinė kolegija. Skubame pasidžiaugti, kad iš visuomenėje žinomų Lietuvos patriotų sudaryta Redkolegija prieš keletą dienų pradėjo talkinti ir dienraščiui „Šiaulių kraštas“.

„Šiaulių kraštui“ patarti sutiko Šiaulių dramos teatro ir kino aktorius, fotomenininkas Juozas Bindokas, humanitarinių mokslų daktaras, literatūrologas, Šiaulių universiteto dėstytojas Nerijus Brazauskas, humanitarinių mokslų daktaras, istorikas, Šiaulių universiteto profesorius Arūnas Gumuliauskas, dainų autorius ir atlikėjas, daugelio muzikinių festivalių organizatorius Virgis Stakėnas, humanitarinių mokslų daktaras, kalbininkas, Šiaulių universiteto docentas Stasys Tumėnas, dailininkas, Šiaulių universiteto docentas Arūnas Uogintas, Redkolegijoje taip pat dirbs ir „Šiaulių krašto“ vyriausiasis redaktorius Vladas Vertelis.

„Šiaulių krašto“ Redkolegija kviečia dienraštyje bendradarbiauti aktyvius valstybės, savo krašto ir visuomenės problemoms neabejingus žmones. Aktualiomis visuomeninio gyvenimo temomis redakcija organizuos apskritojo stalo diskusijas. „Lietuva išliks tiek, kiek jos išliks regionuose, - sako „Šiaulių krašto“ vyriausiasis redaktorius V.Vertelis. - Tai viena pagrindinių mūsų tezių, apibrėžianti dienraščio, redakcinės kolegijos veiklos kryptis. Būtent regionuose sąvokos Tėvynės meilė, Lietuvos žemė, lietuvių kalba, tautos, šeimos šaknys yra natūraliai suprantamos, jos neužpilkinamos politiškai korektiškais naujadarais. Kalbėkime ir apie prasmingas Lietuvos, krašto iniciatyvas, apie aktyvius piliečius. Aplink mus šimtai pavyzdžių - apsidairykime. Eikime Lietuvos keliu“.

Kodėl svarbu nemiegoti šių dienų Lietuvoje? „Lietuva dabar tinsta nuo visokių biurokratų, valdžios pūtimosi, bet tikiu, kad šis tinimas negali būti beribis, - sako „Šiaulių krašto“ Redkolegijos narys J.Bindokas. - Ištinusi vieta galiausiai sprogs, gal tada ir Lietuva išsivalys nuo visų joje tvyrančių blogybių. Tik ar nebus per vėlu? Žmones Lietuvoje dabar apėmusi apatija, tvyro baimė, stinga pilietiškumo. Dauguma šalies piliečių, užsisklendę savyje, tik pasyviai stebi, kaip valstybė garma į smegduobę. Tam, kad tą garmėjimą sustabdytume, privalome atsigręžti į pamatines tautos vertybes“. „Šiaulių krašto“ Redkolegijoje besidarbuojantis S.Tumėnas teigia, kad norisi, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau Lietuvos. Kad išsaugotume savo tapatumą, kad Europos tautų puokštėje išliktume ne kaip Lietuvos tauta, bet kaip lietuvių tauta. „Svarbu išsakyti pilietinę poziciją, - teigia S.Tumėnas. - Svarbu suvokti, kad Lietuva - tai ne tik Vilnius ir Kaunas, kad Lietuvos išliks tiek, kiek jos bus kaimuose, kiek jos bus mūsų visų širdyse. Nerimą kelia tai, kokia Lietuva įsivaizduojama ir piešiama Briuselio jau 2030-aisiais. Jei aklai vykdysime ES direktyvas, Lietuvoje jau greitai gyvens ne lietuviai, bet daugiatautė masė, kuri bus vadinama Lietuvos tauta. O tada jau nekorektiška bus kalbėti net apie lietuvių tarmes, mat tai greičiausiai galės įžeisti mūsų žemėje gyvenančius kitataučius“.

„Šiaulių krašto“ Redkolegijoje darbuosis ir Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos istorijos mokytoja Kristina Karošaitė. Šiaulių universiteto magistrantūroje istoriją studijuojanti K.Karošaitė atkreipia dėmesį į lietuvių kalbos nykimą. „Gatvėse akį rėžia užsienietiški parduotuvių pavadinimai, nors jų steigėjai yra lietuviai“, - sako K.Karošaitė.


Parengė Sidas AKSOMAITIS




Algirdas ENDRIUKAITIS: „Kur galime atsidurti užsimerkę eidami su banda?“


Lietuva eina link išnykimo ribos. Kasdien kalamos mintys apie globalizmą. Besielis, egoistinis ir materialistinis liberalizmas užgožia ir stumia lauk tradicines vertybes, lietuvių tautoje dar gyvą idealizmą, teisiškai legalizuoja iškrypimus. Galingos pramogų ir pasilinksminimo industrijos ugdomas žmogus verčiamas bedvase, primityvia pelno gavimo priemone.

Nedeklaruojant, tyliai, bet valstybiniu lygiu atsisakoma demokratinių principų, nuvertinama tradicinė kultūra, papročiai, nepriklausomybė. Pasiduodama globalizmo zoologiniam materializmui, kosmopolitizmui. Kuriama žmogaus nuvertinimo tendencija, kurią popiežius Benediktas šešioliktasis pavadino „dvasinės kultūros dykuma“.

Šiandieninė Lietuva yra circulus vitiosus (ydingas ratas, padėtis be išeities) būsenoje. Galime sėdėti krūmuose ir ruošti valstybei įkapes. Kaip sakoma, jeigu į išdidžią praeitį šausi pistoletu, ji į tave šaus iš patrankos.

Artėjame prie D.Orvelo nurodyto apversto pasaulio modelio ir elgesio, primenančio debilizmą.

Pavyzdžiui, pasauliniu mastu ir Lietuvoje minimais M.Lukšienės metais nieko nekalbama apie jos gyvenimo prasmės - Tautinės mokyklos šiandienos turinį ir įgyvendinimą. Pametami migdomieji vaistai tautiškumui, be dvasios ir veiksmų. Įprasta poza - neužgauti kosmopolitinio liberalaus lygmens sampratos. Maironio jubiliejus paminėtas formaliai ir su būgštavimu, kaip rašė vienas žurnalistas, gėdijantis Europos, kad ši patriotizmo gali nesuprasti.


***


Lietuvos valstybės institucijos ir realią valdžią turinčios partijos neformuluoja lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės išlikimo teorinių ir praktinių klausimų, trinasi kasdieninėse smulkmenose ir skandaluose, o konceptualius judesius palieka neapibrėžtai savieigai.

Nėra valstybės išgyvenimo ideologijos, tik žvalgymasis, nykštukėjimas ir paklusimas didesniems ir galingesniems pasaulio tvarkytojams su pasiteiravimu: ką dar jums turime atlikti?

Visas Lietuvos žlugimas kyla dėl savanaudiškos valdžios pareigūnų savivalės, prokuratūros, teismų ir saugumo tarnybos veiklos, gimdančios nepasitikėjimą. Nėra teisingumo. Nėra prie ko šlietis. Todėl žmonės bėga į kitas šalis.

Kalbėdamas apie dabartinį mūsų elitą pritarčiau A.Šliogerio žodžiams: „Tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvus, godūs, klastingi, gudrūs, demoralizuoti egoistai, nė iš tolo nematantys valstybės idėjos ir net vadinamąjį valstybingumą traktuojantys vien instrumentiškai, kaip savo interesų tenkinimo įrankį.“

Tarp Lietuvos intelektualų yra sumanių, nuoširdžių ir aktyvių žmonių. Deja, didesnė dalis gabių savo srities žinovų nejaučia asmeninės atsakomybės už valstybę, nesipriešina absurdui ir neteisingumui. Juos tenkina pasiektas visuomenėje žinomo žmogaus, garsenybės statusas.

O jei dar gauna valstybinį apdovanojimą, yra pagerbiami radijo eteryje ar televizijos ekrane, gyvenimu lieka visiškai patenkinti. Jiems užtenka asmeninės reklamos, susireikšminimo, išskirtinumo, materialinės paskatos.

Dalis intelektualų tiesiog nenori pyktis su valdžia, kuri davė postą, užtikrinantį gerą materialinį aprūpinimą, leidžiantį gėrėtis savo atliktais darbais.


***


Pilietybė yra pirmiausia lojalumas ir pareigos, o savos pilietybės atsisakymas negali būti vertinamas kaip solidus, laukiamas ar kraštui naudingas siekinys.

Ką reikštų Lietuvai, jeigu didesnė lietuvių dalis turėtų dvigubą pilietybę ir gyventų kažkur kitur? Kas tuomet gyventų ir užpildytų Lietuvos teritoriją?

Lietuvoje negyvenantys šiaudiniai piliečiai reikštų beprasmę statistinę saviapgaulę, migracijos pateisinimą ir skatinimą, teritorijos ištuštėjimą bei neišvengiamą valstybės išnykimą. Be piliečių valstybė netenka prasmės.

Vargu ar tikėtinas atsakingas ir svarus politinis emigrantų domėjimasis Lietuva. 2009 metų Lietuvos prezidento rinkimuose balsavo tik 15 tūkstančių lietuvių iš 1,3 milijono gyvenančių užsienyje. Kur kiti?

Informacija iš JAV teigia, kad naujasis emigrantų srautas nesidomi kultūra, tautiškumu ir senieji reikšmingi emigrantų centrai užsidaro.

Valstybės ir suvereniteto našta lieka gyvenantiems Lietuvoje.


***


Toji vertybių sistema, kurią propaguoja Vakarų civilizacija, yra visiškai bankrutavusi, bet mes ten brukamės bet kokia kaina ir patarėjais imame tuos, kurie sąmonės degeneraciją vadina progresu, o tūkstantmetės žmonijos orientacijos suardymą - „vakarietiškomis vertybėmis“.

Lietuva gauna gyvenimo kultūros ,,išminties injekcijas“ ir iš mūsų svajonių šalių - Norvegijos ir Švedijos. Pavyzdžiui, Lietuvos homoseksualistų lygos pusantrų metų išlaidos sudarė 365 tūkst. litų. 90 proc. lėšų gauta iš Švedijos.

Tokios pat pusantrų metų trukmės Tolerantiško jaunimo asociacijos išlaidos, gautos iš Norvegijos, sudarė 859 tūkstančius litų. Jos veiklą mokyklose palaimino ministras liberalas G. Steponavičius. Tolerantiškas jaunimas savo veikloje užsibrėžė ,,griauti tradicines nuostatas ir įsitikinimus ir suteikti jiems naujų reikšmių“.

Daugiau skaitykite www.skrastas.lt

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“


Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • AUKOS: šeštadienį Indijoje mažiausiai šeši turistai žuvo, o dar keliolika buvo sunkiai sužeisti, kai jų autobusas kaktomuša susidūrė su sunkvežimiu.
  • MIRĖ: šeštadienį po ilgos ligos Pekine mirė žinomas branduolinės fizikas specialistas, Kinijos Mokslų akademijos narys Cheng Kaijia.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar gerai, kad privatūs darželiai ima didelius mokesčius, bet nesirūpina vaikų gerove?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -1   +3 C

    -1   +2 C

 

   0 +1 C

  0  +61 C

   +1  +3 C

 

   +1  +2 C

 1m/s

 3m/s

 

   2-3 m/s

 

reklama
Ukis 2018