respublika.lt

RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.12): RUSIJOS KORTAnuotraukos

2014 vasario mėn. 21 d. 08:19:47

Tik Lietuvai ir tik jos sąmoningiems piliečiams skirtas dienraščio „Respublika“ specialus leidinys.

 


Vytautas RADŽVILAS: ,,Rusijos korta“

 Lietuvoje sparčiai gausėja valstybės priešų ir griovėjų gretos. Nenumaldomai artėja akimirka, kai išgirsime, kad „penktąja kolona“ jau tapo kone visa tauta - dauguma šalies piliečių. Būtent tokį įspūdį galima susidaryti stebint vis paniškesnes ir isteriškesnes į vienintelių ir tikrųjų „valstybės sargų“ vaidmenį įsijautusių „sisteminių“ politikų ir partijų reakcijas į menkiausias šalies piliečių iniciatyvos bei savarankiškumo apraiškas. Atrodo, kad valdantieji jau pradeda bijoti net savo šešėlio. Nomenklatūrininkus ir juos aptarnaujančius ideologinius propagandininkus baugina ir erzina viskas - nuo referendumo iniciatyvos iki santūriausių reikalavimų nors kiek praskaidrinti „žaidimo taisykles“ valstybei gyvybiškai svarbiose gyvenimo srityse. Todėl mėginant „pastatyti į vietą“ pamažu dvasiškai ir politiškai bundančią tautą nesibodima jokių priemonių. Ir juo gausesni ir pastebimesni budimo požymiai, juo dažniau iš rankovės traukiama vadinamoji Rusijos korta.

Ja žaidžiama pagal taisykles, kurias perpratus galima daug sužinoti ne tik apie nuo pat Sąjūdžio laikų trunkančio lošimo meistrų moralines savybes ir galvojimo būdą, bet ir aiškiau suvokti kai kuriuos pamatinius Lietuvos valstybės politinės santvarkos bruožus. O šiek tiek prisiminus kai kuriuos ne tokios jau ir senos istorijos epizodus, tikroji žaidimo prigimtis ir mastas - jo ištakos, pobūdis ir tikslas - tampa dar akivaizdesni.

Kad ir kaip būtų keista, trečiąjį Nepriklausomybės dešimtmetį skaičiuojanti, bet vis daugiau pasislėpusių vidaus priešų demaskuojanti Lietuva stebėtinai primena praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Tarybų Sąjungą, kurioje buvo paskelbta garsioji tezė, kad, šalyje galutinai laimėjus socializmui, klasių kova tik stiprės. Ši tezė kainavo itin brangiai - būtent ja buvo grindžiami politiniai „valymai“, nusinešę šimtus tūkstančių ar net milijonus santvarkai apskritai ištikimų piliečių gyvybių. Lietuvoje masinių „valymų“ nėra ir iki jų nebus prieita - ne tie laikai, o ir valstybės mastai visai kiti. Tačiau tai nepaneigia akivaizdaus fakto, kad Rusijos penktosios kolonos, arba „antieuropinių“ diversantų, ranką visur įžvelgiantys „vedliai į Europą“ vadovaujasi anaiptol ne europietiška, o būtent ta pačia ketvirtojo dešimtmečio komunistine „užsimaskavusių liaudies priešų“ medžioklės logika.

Tačiau tai tik vienas iš daugelio tokių neatsitiktinių ir nepaviršutiniškų šių dienų Lietuvos Respublikos ir anuometinės Tarybų Sąjungos politinės tikrovės panašumų. Reguliariais „valymais“ pasibaigdavusi „liaudies priešų“ medžioklė pirmiausia buvo valdančiojo elito kovų dėl valdžios įrankis. Ji buvo puikus būdas atsikratyti pavojingų konkurentų, siekusių prasibrauti į komunistinės imperijos valdovų olimpą. Standartinis kaltinimas sumedžiotam priešui - slaptas Vakarų imperializmo tarnas ir agentas. Lietuvoje kaip tik dabar sustiprėjusios svetimų valstybių agentų paieškos liudija, kad, atkūrus Nepriklausomybę, tarybinės priešų medžioklės tradicijos niekur nedingo. Veikiau stulbina tai, kad jos tarsi netikėtai atgimė ir su didžiule jėga prasiveržė didžiausio Sąjūdžio pakilimo laikotarpiu. Prasidedančios medžioklės apraiškos jau buvo įžvelgiamos valstybės atkūrimo išvakarėse. O ją atkūrus ši medžioklė tapo vieša ir masinė. Jos įkarštis ir mastas liudijo, kad prasidėjo politinio grobio - atkurtosios valstybės valdžios postų - aršios dalybos. Įnirtingų grumtynių įkarštyje tiko visos, net iš komunistų arsenalo paveldėtos, priemonės. Tad savaime ir natūraliai „liaudies priešai“ atgimė „tautos priešų“ pavidalu, o vakarykščių tarybinės propagandos kurtų baubų - „Vakarų imperializmo“ ir CŽV agentų - vietą užėmė Tarybų Sąjungos ir visagalės KGB rankos įvaizdžiai, kuriuos netrukus pakeitė ir šiandien eksploatuojami imperialistinės Rusijos ir FSB vaizdiniai. Šitaip prasidėjo iki šiol trunkantis vidaus politinis žaidimas Rusijos korta.

Vargu ar jis būtų įgijęs tokį mastą ir nesiliautų iki šių dienų, jeigu žaidėjams nebūtų pavykę perkelti į atgimstančios Lietuvos politinį gyvenimą dar vieno žlugusios komunistinės imperijos bruožo - propagandinio gebėjimo gaivinti piliečių išgyventą skausmingą patirtį ir ja manipuliuoti ideologiniais bei politiniais tikslais. Kad tik nebūtų karo (liš by ne bylo vojny) - ši komunistinės propagandos sumaniai brukama nuostata buvo veiksmingas ginklas, skatinęs didžiules netektis karo metu patyrusius imperijos žmones taikstytis su skurdžiu gyvenimu ir tenkintis mažu dėl vienintelio tikslo - stiprinti šalies karinę galią, leidžiančią išvengti dar vieno Vakarų „imperialistų“ rengiamo karo, o prireikus ir apsiginti.

Lietuvoje buvo ir tebėra kitokią, bet iš esmės lygiai skausmingą gyvenimo patirtį turinčių žmonių sluoksnis. Tai komunistinio režimo aukos - politiniai kaliniai ir tremtiniai, kitaip - nuo teroro nukentėję asmenys, kuriems vien tokie žodžiai kaip „Tarybų Sąjunga“ (vėliau „Rusija“), o ypač „KGB“, kėlė visiškai suprantamus skausmingus prisiminimus. Todėl jie buvo ir tebėra pasiruošę paaukoti viską, kad tik ši praeitis niekada negrįžtų. Daugelis apsukrių Sąjūdžio veikėjų juose iš karto įžvelgė tikrą politinio aukso gyslą. Jie akimirksniu sumojo, kad šie žmonės gali būti neišsenkamas balsų šaltinis per kiekvienus rinkimus. Tiesiausias kelias į valdžią - žaisti jų išgyvenimais ir atsiminimais, jiems nuolatos kartojant tik ką suminėtus tokius paveikius žodžius. O tai daryti buvo ir tebėra lengva - jei tik nėra sąžinės ir intelektualinės savigarbos, neleidžiančių žaisti tokio žaidimo. Tačiau tokių - šitaip ciniškai žaidžiančių Rusijos korta - Sąjūdyje radosi ir netrūksta po šiai dienai. Šio žaidimo kaina Lietuvai buvo ir tebėra milžiniška.

Kiekvienam nors kiek mąstančiam šalies piliečiui akivaizdu, kad Lietuvos ir Rusijos santykių pamatinė problema tebėra neišspręsta. Jos esmė labai paprasta. Nors Rusijos Federacija, kaip, beje, ir prieškariu Tarybų Sąjunga, formaliai pripažįsta Lietuvos Respubliką nepriklausoma valstybe, praktiškai esame traktuojami kaip laikinai prarasta teritorija, kurią buvo ir apžvelgiamoje ateityje bus siekiama susigrąžinti visomis įmanomomis priemonėmis. Lietuvai pageidautinas ir siektinas santykių su Rusija modelis aiškus: tai turėtų būti tokie santykiai, kokie šiandien susiklostė, pavyzdžiui, tarp Vokietijos ir šios galiūnės agresijos iš tiesų nebeturinčių pagrindo bijoti anksčiau ne kartą nuskriaustų jos kaimynių. Deja, Lietuvai ir Rusijai iki tokių - pasitikėjimu ir abipuse pagarba grindžiamų - santykių kol kas toli. Todėl negali būti jokių iliuzijų: geopolitinė grėsmė Lietuvai tebėra didelė, o ją ignoruoti būtų nusikaltimas.

Tačiau tai nereiškia, kad apie šią grėsmę būtina klykti kiekvieną dieną nuo aušrų iki sutemų. Apie pamatinius dalykus dera kalbėti tik iš esmės ir tik tada, kai šito iš tiesų reikia. Tačiau šia taisykle žaidimo Rusijos korta meistrai kaip tik ir nesivadovauja. Jų elgesys tarsi patvirtintų žinomą posakį, kad šėtonas viską daro teisingai, tik truputėlį ne laiku ir ne vietoje. O kalbant konkrečiau, iš egoistinių paskatų beatodairiškai žaisdami šia korta jie padarė Rusijai didžiausią įmanomą paslaugą - beviltiškai diskreditavo nacionaliniam saugumui gyvybiškai svarbią temą. Vien tam, kad išliktų prie valdžios lovio, neveikiančių „Rusijos sulaikymo strategijų“ kūrėjai žaidžia valstybės likimu, nes kur reikia ir kur nereikia baugindami šiam klausimui jautrius rinkėjus jie pasiekė, kad net racionaliausi ir pagrįsčiausi argumentai dėl visiškai realių Rusijos keliamų grėsmių pradėti laikyti kone psichinės ligos, dažniausiai vadinamos „rusofobija“, apraiškomis. Šiomis dienomis šis žaidimas pakilo į naujas „aukštumas“ - tos pačios Rusijos kortos jau išdrįsta griebtis net kaip įrankio užgniaužti Lietuvoje demokratiją. Bet tai jau būtų kito pamąstymo tema.




Tomas BAKUČIONIS: ,,Šventa Konstitucija ar šventa Tautos valia?“

Kad ir kokiais būdais (net ir nesąžiningais) valdžiai besispardant, neišvengiamai priartėjo hamletiškoji referendumo atomazga, būti ar nebūti. VRK vis dėlto pasakė „būti“. Į šiame kontekste vykstančias diskusijas konstituciniais klausimais viešojoje erdvėje vis dažniau įsijungia ir profesionalūs teisininkai. Ir tai yra gerai, nes referendumo organizatorių sėkmė byloja, kad, nepaisant stekenančios emigracijos, Lietuvos visuomenė pribrendo atviroms, dalykiškoms ir maksimaliai profesionalioms diskusijoms apie mūsų valstybės tolesnę raidą ir visų pirma apie teisėsaugos ir teisinės sistemos būklę. Šiose diskusijose jau išryškėjo esminis aspektas - dviejų fundamentalių teorinių požiūrių susidūrimas: kas viršesnė - Tautos valia ar Konstitucija? Greito ir trumpo atsakymo nėra. Jo reikėtų ieškoti tiek istorinėje Vakarų demokratijos tradicijoje, kurios šaltinis, ko gero, siektų antikinę Graikiją, tiek ir nūdienos Europos valstybių ir JAV konstitucijų tekstuose. Tačiau visų pirma atsakymo reikėtų ieškoti pačios Lietuvos Konstitucijos tekste, atskirų jos normų sisteminiuose ir loginiuose ryšiuose, bet atmetus sukurptas doktrinas bei išvarius visokias dvasias ir šmėklas.

Kas be ko, svarbiausias teisės normų konstrukcijų instrumentas yra kalba, tačiau kiekvienas teisinis dokumentas (įstatymas ar bet kuris kitas teisės aktas), taip pat ir mūsiškė Konstitucija grindžiama tam tikra vertybių sistema, kuri atsiskleidžia per vidinės teisės akto struktūros ir atskirų normų konstrukcijų sisteminį ir loginį santykį.

Galima sakyti, kad jau Konstitucijos preambulėje yra įtvirtinti tam tikri vertybiniai postulatai - „prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę; jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos statutais ir Lietuvos Respublikos konstitucijomis; šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir Nepriklausomybę; išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius...“, kurių pagrindu toliau konstruojama visa Konstitucija, o jos I skirsnio normos yra tas teisinių vertybių sisteminis pamatas, kuriuo ir turėtų remtis visų toliau išdėstytų Konstitucijos normų aiškinimas. Dar kartą prisiminkime Konstitucijos I skirsnį: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika (1 straipsnis); Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai (2 straipsnis); Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką (3 straipsnis); Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (4 straipsnis); Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (5 straipsnis). Deja, vis dažniau šios pamatinės nuostatos doktrinų, dvasių ir politinių interesų brūzgynuose pamirštamos.

Diskusijose viešojoje erdvėje iškilo klausimas dėl galimybės referendumu keisti kai kuriuos Konstitucijos straipsnius. Štai teisės daktaras Petras Ragauskas straipsnyje „Keli su referendumu susiję teisiniai formalumai“(
www.bernardinai.lt, www.delfi.lt) teigia, jog referendumu keisti Konstitucijos 47 str. nėra teisinės galimybės, nes, jo manymu, to neleidžia Konstitucijos XIV skirsnyje įtvirtinta Konstitucijos keitimo tvarka. Priminsiu, kaip yra išdėstytas šio skirsnio 148 str.:

Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.

Tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos.

Konstitucijos pataisos dėl kitų Konstitucijos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių.


Anot straipsnio autoriaus, kliūtis yra pacituota 3 dalies formuluotė. Iš tiesų kalti vieninteliai žodeliai „turi būti svarstomos...“  Kaip pirmiau minėjau, svarbiausias teisės normų konstravimo instrumentas yra kalba. Taigi grynai lingvistinė minėtos Konstitucijos normos analizė leistų manyti Petrą Ragauską esant visiškai teisų, tačiau kur padėti labai aiškiai sukonstruotą vertybių sistemą ir kartu konstitucinių demokratijos saugiklių hierarchiją? Priminsiu dar ir 9-ąjį straipsnį:

Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas.

Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.

Referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas.


Šioje vietoje reikėtų darsyk prisiminti ir 2 straipsnį: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.  Taigi patys svarbiausi strateginiai (veikiau - valstybės likimo) klausimai pagal Konstituciją yra pavesti spręsti visai Tautai, ir niekam kitam. Tad kaip galėjo nutikti, kad 148 str. 3 dalyje atsirado paminėta nuostata „turi būti svarstomos... Seime“, formaliai lingvistiškai atimanti dalį suvereniteto iš Tautos ir suteikianti to suvereniteto dalį Seimui? Juk tai gana akivaizdus loginis prieštaravimas pirmiau minėtų Konstitucijos I skirsnio normų atžvilgiu. Sunku būtų patikėti, kad tai buvo apmaudus Konstitucijos kūrėjų lapsus linquae? Galimas ir kitas šios teisinės situacijos aiškinimas - sisteminis, turint omeny pirmiau paminėtas I skirsnio normas. Remiantis tokiu aiškinimu, galima teigti, kad Tauta turi teisę referendumu spręsti absoliučiai visus teisėkūros klausimus, tarp jų ir Konstitucijos pataisas formaliai lingvistiškai, pagal minėtą 148 str. priskirtas Seimo kompetencijai. Galima sakyti, kad taip susiduria du teisiniai požiūriai į Tautos ir Konstitucijos santykį, formalusis ir sisteminis-vertybinis. Tačiau ar minėtos Petro Ragausko įžvalgos nebyloja, kad mūsų teisinio „elito“ sąmonėje vis dažniau vyrauja būtent formalusis požiūris? Todėl manau, kad prieš visuomenę neišvengiamai iškils konstitucinės reformos klausimai. Tokia reforma turėtų apimti bent kelias viešojo gyvenimo sritis, bet visų pirma nedviprasmišką Tautos suverenių galių įtvirtinimą be jokių ten lapsus linquae dalyvaujant valstybės valdyme, vietos savivaldos reformą, sugrąžinant suverenias galias vietos bendruomenei, teisėsaugos reformą, sustiprinant teisėsaugos struktūrų atskaitomybę visuomenei, o ne vienam, kad ir aukščiausiam pareigūnui. Galimi įvairūs modeliai - dvipakopė savivaldos sistema, Seimo padalijimas į dvejus rūmus (vieni iš jų - bendruomenių atstovų rūmai), plebiscito instituto sustiprinimas ir išplėtimas, aukščiausių teisėsaugos pareigūnų tiesioginiai rinkimai, šių reformų orbitoje turėtų atsidurti ir Konstitucinis Teismas, perfrazuojant hamletiškąjį klausimą - „reikalingas ar nereikalingas“. Visa tai turėtų būti ne vienkartinės diskusijos tema. Svarbiausia diskutuoti, o ne apsiriboti formaliais pamokymais ir pagraudenimais Tautai iš juodmedžio bokšto...




Rimantas BRAZIULIS: ,,Dėl valstybės saugomų teritorijų administracijų naikinimo“

Lietuva greitai minės 24-ąsias Nepriklausomybės metines. Deja, nelabai dideliais laimėjimais ta proga galėsime pasigirti - pramonės, žemės ūkio, kultūros, švietimo, socialinio teisingumo, kovos su korupcija ir kitose srityse. Tačiau sukurta valstybės saugomų teritorijų sistema yra maloni išimtis, kurią kiekvienas padorus Lietuvos pilietis turėtų pripažinti kaip didelį mūsų visų laimėjimą.

Pačiose gamtiniu ir kultūriniu požiūriu vertingiausiose bei gražiausiose vietovėse įkurti 5 nacionaliniai parkai, 6 rezervatai, 30 regioninių parkų. Juos kūrė gausus būrys mokslininkų, projektuotojų, aktyviai kūrimo procese dalyvavo visuomeninės organizacijos, savivaldybės, miškininkai, politikai. Todėl visai pagrįstai valstybės saugomos teritorijos vadinamos mūsų valstybės vizitine kortele.

Valstybės saugomų teritorijų sistema patyrė ne vieną reformą, jos valdymas buvo nuolat tobulinamas. Šiandien saugomų teritorijų administracijų veikla yra pakankamai efektyvi ir lanksti, darbuotojų skaičius jose atitinka konkrečiame Lietuvos regione esančios saugomos teritorijos įgyvendinamus tikslus ir uždavinius.

Kaip gerai žinoma, Lietuvos kaimo vietovėse dėl nedarbo ir jo sukeltos masinės emigracijos uždaromos mokyklos, bibliotekos, nyksta dvasinės ir materialinės kultūros paveldas, kaimas netenka intelektinio potencialo, todėl regioninių parkų direkcijos nors iš dalies kompensuoja šias netektis - saugo vertingus gamtos ir kultūros paveldo objektus ne tik savo parkų teritorijose, bet ir už jų ribų, kuria poilsiui ir pažintiniam turizmui reikalingą infrastruktūrą, pristato plačiajai visuomenei ir užsienio svečiams regiono gamtines ir kultūrines vertybes, telkia vietines bendruomenes bendrai veiklai.

Tačiau LR Vyriausybė 2012 m. vasario 7 d. nutarimu Nr.171 „Dėl viešojo valdymo tobulinimo 2012-2020 metų programos patvirtinimo“, pasirašyto tuometinių ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus ir vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio, pasiūlė naikinti visas valstybines įstaigas, kuriose darbuotojų skaičius yra mažesnis nei 20. Tikslas labai kilnus - „modernizuoti valstybės valdymą, siekiant naujos paslaugų kokybės“. Tame pačiame Vyriausybės nutarime pripažįstama, kad dauguma mažų valstybės įstaigų, kuriose dirba mažiau kaip 20 darbuotojų, „tinkamai atlieka joms pavestas funkcijas“, tačiau dėl jų mažumo geriau jas uždaryti. Kodėl pasirinktas skaičius 20, težino tik to nutarimo kūrėjai... O štai jei kokia biurokratinė institucija sugebėjo savo aparatą nepagrįstai išpūsti ir viršyti mistinį skaičių 20 - tada jau viskas gerai, gali ramiai sėdėti (kad ir nieko neveikdamas), niekas tavo įstaigos neuždarys. Labai gaila, kad neskaidrumu pagarsėjusios A.Kubiliaus Vyriausybės miglotus nutarimus imasi aklai įgyvendinti dabartinė Algirdo Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė.

Vyriausybės nutarime Nr.171 ir su juo susijusiuose kitų valstybinių institucijų dokumentuose daug kalbama apie paslaugų visuomenei gerinimą, nurodomi procentai, kaip visuomenės nuomonė pasikeis teigiama linkme vertinant reformuotų valstybinių institucijų veiklą 2016 m., 2020 m. ir pan. Tačiau kaip gali pagerėti visuomenės nuomonė apie įvairiuose Lietuvos regionuose veikiančių regioninių parkų ir rezervatų direkcijų veiklą, jei tos direkcijos bus panaikintos? Vietoj direkcijų įkurti kažkokių didesnių ir toliau nuo vietinių žmonių esančių padalinių skyriai nebegalės priimti jokių sprendimų, lygiavertiškai bendrauti su vietos valdžios ir verslo institucijomis, būti lygiaverčiai partneriai įgyvendinant vietos bendruomenei naudingus projektus ar tiesiogiai padėti vietos žmonėms, nes jie nebeturės juridinio asmens teisių.

Manome, kad daug metų kurta valstybės saugomų teritorijų sistema veikia efektyviai, administracijose dirba minimaliai būtinas darbuotojų skaičius, todėl valstybės saugomų teritorijų administracijų naikinimas yra tolygus pačių saugomų teritorijų naikinimui. Mes griežtai nepritariame tokiems veiksmams ir raginame Vyriausybę bei Aplinkos ministeriją sustabdyti destrukcinę veiklą, nukreiptą prieš valstybės saugomas teritorijas.

Daiva TAMOŠAITYTĖ: „Apie tikrų lietuvių patriotizmą ir tėvynės išdavikus“

Patriotizmą reikia suprasti kaip sąmoningą sudėtingo gyvenamosios vietos visuomeninio audinio, susidedančio iš daugelio veiksnių, puoselėjimą. Šiais laikais, ypač po totalitarizmo siautėjimo XX amžiuje, darosi pavojinga vartoti tokias sąvokas kaip Tėvynė, tauta, nacija, rasė, kilmė, etninė tautybė ir panašiai. Vis dėlto kol kas joks žmogus negali apsieiti be šių, rodos, akivaizdžių įsibūtinimo formų. Svarbiausia suvokti, jog, pateikiant visuomenės kritiką, negalima išleisti iš akių šiuos ir kitus reiškinius formuojančių motyvų. Jei tapatybių motyvai kuriami dirbtinai ir juos bandoma primesti jėga bet kuriai visuomenės grupei, o už jų kyšo tie patys amžinai nepasotinami agresijos, genocido, noro pasipelnyti, valdyti ir panašūs egoistiniai impulsai, visai suprantama, kad siūlomos išeities formos tikrai bus neišvengiamai sukompromituotos, kaip atsitiko sovietų ir nacių laikais. Iškreiptos ir savavališkai perkėlinėjamos sveikos savikūros struktūros, mitai ir simboliai yra despotų ir bepročių, mėginančių valdyti visuomenę, požymis ir tikslas. Tikrosios tapatybės, taip pat ir natūrali meilė savo kultūrai ar gimtinei iš kiekvieno individo sielos ir proto kyla savaime, klostosi labai ilgai ir harmoningai bei leidžia jam, išlaikant savo individualybę, ją atpažinti ir gerbti kitame. Tai tikros demokratijos ir savitarpio pagarbos laidas. Taigi viskas priklauso nuo to, ar skelbiama tapatybė, tautiniai mitai, religija, istorija, kilmė ir visi meno bei kultūros ženklai nedisonuoja su vidine visuomenės ir individo branduolio savastimi, ar iš tikrųjų tėra religinių, rasinių ar ekonominių misionierių jėga primesta ir išgalvota parakultūra. Kita vertus, niekas nestovi vietoje, ir svarbu atpažinti tuos universalius naujabūvio pavidalus, kurie atitinka visos žmonijos pažangą, bei atmesti priemones, kliudančias ir asmenybių, ir bendruomenių ar nacijų sankalbai. Ir vėl motyvas yra lemiamas veiksnys. Paprastai jį išduoda veiklos vaisiai. Pažangai atstovaujantys veiksniai vienu metu neprieštarauja nei individo laisvei, nei visuomenės gerovei. Tikras patriotas gerbs kitos šalies patriotą. Pavergtos tautos, negalinčios gintis tikrovėje, pasinaudoja perkėlos mechanizmu ir puikiausiai tapatinasi su kitų tautų didvyriais. Antai sovietijoje ištisos paauglių kartos žavėjosi Amerikos indėnais ir tapatinosi su jų išsivadavimo kovomis, kurias, nors ir sukarikatūrintai, atspindėjo mitai ir rašytojų fantazijos. Tačiau šie surogatiniai mitai, kuriuose veikė tokios nerealios figūros kaip Gojko Mitičiaus vaidinami filmo herojai, suvaidino teigiamą vaidmenį. Panašiai graikų nacionaliniais didvyriais žavėjosi Baironas (Byrone): skirtumo tarp jo ir „Medžiotoją“ skaitančio lietuvio vaiko čia nėra.

Jei egzistuoja išdavystė, tuomet nėra didesnės išdavystės už Tėvynės išdavimą. Jai nėra senaties termino, o ir būti negali. Gali nemėgti kvailių ir pasipūtusių žmonių minios, tačiau ne vien jie sudaro tautą, iš kurios savimonės kyla meilė Tėvynei ir jos gynimas. Tauta - visuotinė sąvoka, kurią simbolizuoja geriausieji ir šviesiausieji jos atstovai. Kaip žuvusiųjų už tautos laisvę (kalbame ne apie plėšiamuosius karus, o būtinąją gintį) žygdarbiai turi amžiną vertę ir šlovę, taip ir išdavikų darbais padaugintas blogis trunka po amžinybės ženklu. Išdavystė kartu su blogiu išnyks, matyt, tada, kai ateis tam skirtas laikas. Tad joks žmogus negali atleisti Tėvynės išdavimo, tegu jis bus ir aukščiausiasis prokuroras, nes tai yra ne jo galioj. Tačiau jo pasmerkimas naudingas, nes moko budrumo. Todėl negalima tikėti tais, kurie saldžiai meilikauja, girdi, „pamirškime senas skriaudas, gyvenkime bičiulystėj“. Gudrieji tiesia aukai tariamos draugystės ranką, permirkusią anosios krauju, kurio nenuplaus nė srauniausia gražbylystės upė.

Galima atleisti bet kokią žmogišką silpnybę, bet ne Tėvynės išdavimą, dėl kurio kenčia jau ne vienas pats išdavikas, o tūkstančiai ir milijonai. Anie žiūri į tave, pastatę akutes, nelyg sakydami: tai dar neišgarmėjai su visa savo tiesa šunims šėko pjauti, tai yra ten, kur mielai tave pasiųstumėm? O galvoji, ar daug laiko nutekės, kai tos dvasios skursnos slankios koridoriais, rankiodamos paguodos trupinius?

Kaip įrodyti tai, kad aš nesusijęs su kitų daromomis niekšybėmis, net jeigu jos daromos man? Kaip įrodyti, kad nerūpi man menkaverčiai žmonių tikslai, kad fiziškai negaliu atlikti melo akto ar sakyti netiesos? Išsinėriau iš gyvatės odos; palikau išnarą tiems, kurie nieko daugiau neturi ir nežino, į ką įsitverti, kurie be tos išorės ir susireikšminimo yra niekas, ir egzistencinė jų baimė, baimė išnykti juos daro nepaprastai baisius ir žiaurius savo artimui, nekaltam, neapsimelavusiam, tiesiog geresniam. Jaučiu tokiems užuojautą. Išnarą vis vien vieną dieną teks nusimesti ir jiems.

Kaip pavadinti naciją, kuri žudo savo vaikus ir herojus, nes nori išlikti?

Kolaborantas yra bjauresnis už bjauriausią žemės kirminą, nes ir šis atlieka Dievo jam pavestą darbą - sugraužti puvinį, darkantį žemės veidą. O kolaborantas labiausiai padeda sunaikinti sveikiausią ir gražiausią gimtosios žemės dalį, pirmiausia savo artimą, tėvą ir motiną, brolius ir seseris, ir jo veiklą lydi gausėjantys maitvanagių būriai. Keistas dalykas vyksta šiandien: mirusieji gyvuosius kankina, žudo, varo kapan. O juk galima tiesiog nebendradarbiauti - pavyzdžiui, su niekšybe.

Kai vadovauja žmonės, kurių asmenybės laukas siauresnis už kūno tūrį, gero nelauk. Jokiai valdžiai valdant.

Dabartiniai valdytojai, buvęs CK biuras in corpore, turi prisiimti atsakomybę už tą ateitį, kuri neatėjo, nors buvo žadėta ir dėl jos plėšytasi perpus: tūkstančiai padėjo galvas ir žudė brolius, seseris ir motinas, kad tik ta ateitis ateitų, su pasididžiavimu įdavinėjo tėvus, draugus ir kaimynus. Tik jai atėjus, ji, ta ateitis, neberas nieko, vien plėnimis virtusias širdis. Atsiimti, ko nusipelnę, už tuos prarastus metus, už nutylėtą tiesą, už neišmoktas kalbas, neperskaitytą poeziją ir prozą, negarbintus autoritetus, pavyzdžius, kuriais niekas nesekė, už tuštumą, pripildytą nuodų, už meilę Lietuvai nutylėtą, už garbę - neišaugintą. O juk jiems nepavyko raudonai perdažyti žolės, nukankinti medžių, agentais paversti paukščių. Ir Lietuvos žmonės tebuvo išduoti vaikai su išduota meile ir pasitikėjimu, skirtumas tik tas, jog antrą kartą jie nebebandė, net nemėgino mylėti ar pasitikėti.

Ta Europa - gerai. Protu visi suvokia, kad gerai būtų, jei tas ir anas būtų kaip ten. Bet ne viskas. Todėl ir kirba kažkur viduj kirminėlis. O gal Lietuva - kaip tas amžinas trečias brolis kvailelis? Lieka su savo kate maiše, atsisako turto. Ir, žiūrėk, galų gale visos patyčios nutyla - jis ir karalaitę veda, ir pusę karalystės paveldi. Jau seniai galvojau: gal čia tokia šių tamsiųjų laikų išmintis - apsimesti kvailiu? Vis dėlto reikia rasti paaiškinimą tam, kas vyksta, tegu ir priešingai racionalių įvykių raidai. Ir vėl širdy sukruta nuojauta - o kas, jei esam tiesiog Dievo aky? Juk siunčia Jis mums išbandymus, šiaip ar taip, pakeliamus; juk neleidžia pasiduoti aukso tvaskesiui, vis sudaro galimybes su kuo nors kovoti, savą stiprumą ir ištikimybę išbandyti, kas yra kančia, vargas, darbas, mirtis nepamiršti. Grūdina iki devinto prakaito. Prieš Paskutinįjį teismą turbūt. Piršte peršasi analogija su Balkanais: kodėl Medjugorjės Dieviškoji Motina (arba Švenčiausioji Mergelė Marija) neužkirto kelio skaudžiai dramai, o tik rodėsi skriaudžiamoms tautoms, įspėjo jas? Gal tai būtina rykštė vaikams, pajėgiems per ašaras pasitaisyti? O gal Malonė, sunki pakelti, o paskum - kaip pūkas? Budrumo pamokos.

Dirbti įstaigoms, kurioms toną duoda ir vadovauja buvę kolaborantai ir jų pagalbininkai (žmonės dažniausiai iš asmeninės patirties žino tai, kam pritrūksta popiergalių), reiškia ne tik negerbti savęs, bet ir de facto teigti, kad niekas po Kovo 11-osios nepasikeitė, ir tyliai pritarti (paklusti) buvusiai okupacinei sistemai. Tačiau tai lieka kiekvieno žmogaus asmeninio apsisprendimo reikalas tuo metu, kai valstybė visa reginčias akis uždengusi aklojo akiniais. Nuo jas badančios teisingumo saulės.

Stalininių komunistų atžvilgiu išmintingiausiai gėdą užtraukusių tėvų ar protėvių palikuonys pasielgtų viešai atsiriboję nuo anų veiksmų ir „palikimo“. Bet ir be to jų niekas nekaltina.

Dviguba apgaulė sakyti, jog kalta sistema (kad asmeninė atsakomybė neegzistuoja), ir būti priešiškai nusiteikus konkretaus žmogaus, kaip blogio įsikūnijimo, atžvilgiu. Pirmuoju atveju visuomet veikia konkretūs žmonės, ir, jei norime pašalinti blogio (problemos) priežastį, turime žmogų suvesti į akistatą su tiesa. Antruoju atveju nedera pamiršti, kad jis (su itin retom išimtim) tėra daugiau ar mažiau aklas įrankis melo rankose, todėl negalima nusileisti iki asmeninio lygmens sandūrų, nes tai geriausiu atveju nieko neišsprendžia, o blogiausiu - baigiasi kraštutiniu antižmogiškumu pagal Stalino formulę: nėra žmogaus, nėra ir problemos. Tačiau tikriesiems blogio spiritus movens labai nepatinka, jei blogio apraiškas, kylančias ne iš paties žmogaus, mėginame nuo jo atskirti ir suteikti sielai galimybę eiti lemtuoju keliu.

 



Linas V.MEDELIS: ,,Ne tas Landsbergis, nebe ta Lietuva“

Vytautas Landsbergis savo kalba iš Signatarų namų balkono atsiskleidė taip, kaip tauta drįso tik spėlioti. Įprastas balkonas ir, atrodytų, per beveik ketvirtį amžiaus įprasta aplinka metai po metų vedė prie dėsningos baigties - paskutinių populiarumo ir pagarbos trupinių praradimo. Šįkart lyg kokį protiškai nesubrendusį vaikį žmones bandyta primityviai gąsdinti referendumo baubu - pradedant numatomais šaudymais mokyklose, baigiant griūvančiomis ligoninėmis ir neužkastomis Ignalinos atominės elektrinės branduolinėmis atliekomis, pražūtimi Eurazijoje.

Iš apačios žvelgdami į balkoną,  klausėmės mumis ir mūsų sveiku protu netikinčio žmogaus. Bene ketvirtį amžiaus šis žmogus gyvena su apsauga. Milijonai, išleisti vieno didvyrio, į kurį net nebandyta kėsintis, saugumui. Suprantama, apsauga yra ir prestižo bei šiek tiek savimeilę kutenantis reikalas.

Ką gali žinoti. V.Landsbergio reitingai ir iki šios Vasario 16-osios niekada nebuvo aukšti. Žmonės greitai išmoksta pažinti, pajausti draugus ir nedraugus. Nepamenu, kad jis jau Nepriklausomoje Lietuvoje kur nors, kada nors būtų buvęs išrinktas į aukštą  politinį postą tiesiogiai, ne sąraše. Beje, pamenu, nors tai buvo labai seniai (1988 11 25), buvo vienas toks atvejis renkant pirmą Sąjūdžio tarybos pirmininką. Žaibiška veiksmo scena: Romualdas Ozolas atsisako kandidatūros V.Landsbergio naudai. Algimantas Čekuolis replikuoja: tokių gudrių ir klastingų mums ir reikia... V.Landsbergis protestuoja. A.Čekuolis akimirksniu atsiima savo žodžius. Išrinktas laikinasis pirmininkas tampa amžinu Sąjūdžio vadovu.

Jis ir dabar pirmininkas, tiktai garbės. Praėjus porai dienų po jau išgarsėjusios kalbos iš balkono, garbės pirmininkas ir dar du organizacijos vadovai - pirmininkas ir pavaduotojas  - pasirašo ir paskelbia pareiškimą, kuriame sakoma: „Apmaudu, kad šalia partijų, išpažįstančių sovietines vertybes, šliejasi ir dalis Lietuvos Sąjūdžio tarybos narių, kurie, prisidėdami prie antieuropinio referendumo organizavimo, klaidina piliečius, siekdami pakeisti tautos ir visuomenės Vakarų integracijos kryptį, o galbūt ir pirmiausiai turėdami tikslą sunaikinti Lietuvos Sąjūdį jį suskaldant“. Kas jie, pagaliau išaiškinti ne vienerius metus dalyvavę Tarybos veikloje sovietinių vertybių išpažinėjai ir Sąjūdžio skaldytojai? Pusė Sąjūdžio tarybos, dvylika iš dvidešimt penkių jos narių: mokslininkų, disidentų, istorikų, tremtinių, kurių vardai žinomi visai Lietuvai. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas tą pareiškimą vertino taip: „Lietuvos Sąjūdis lieka tik TS-LKD frakcija“. Nes tarybos vadovybė pasiūlė tai dvylikai iš Sąjūdžio pasitraukti. Už ką? Už nepritarimą aukštesnei, „teisingesnei“ nuomonei. Kategoriškai pasisakydama už referendumą ir ragindama Seimą jam pritarti, pusė Tarybos narių pareiškė: „Valdžia, bijanti išgirsti Tautos valią, ir besistengianti visais būdais to išvengti, nėra demokratinės valstybės valdžia. Valdžios atitrūkimas nuo Tautos yra dar vienas pavojus Lietuvos nacionaliniam saugumui“. Šitos grėsmės V.Landsbergis nemato, ir joks purvas prie jo nelimpa. Dažniausiai purvas limpa prie buvusių šalia jo ir pasitraukusių iš aprobuotų garbintojų rato.

Tiktai kodėl nuolat persekioja įspūdis, kad jis visada yra tarytum su našta ant pečių? Kodėl nėra atsakymo, kada ir kaip ta našta ir baimė atsirado? Tarkime, štai, 1945-ieji, žiauriausi besibaigiančio karo bei ore tvyrančių Stalino represijų laukimo metai. Ir suolo draugas pasisukęs į klasioką netikėtai paklausia: „O kur tavo tėvelis, Vytukai?“* Gal čia ir yra tos baimės šaknys?

Dabar niekas nebeklausia. O ir apsauga bus užtikrinta iki gyvenimo pabaigos. Šįkart, atrodo, bus pavykę. Mat, konservatoriams atėjus į valdžią, paprastai iškyla pora klausimų: 1. Ar Vytautui Landsbergiui nereikėtų skirti Nacionalinės premijos už M.K.Čiurlionio meno propagavimą? Prieš kurį laiką premija gauta, mat Sovietinė premija, gauta už tą patį, neatrodo taip solidžiai. 2. Ar V. Landsbergis nėra vertas prezidento titulo, nes visi žino, jog buvo faktiškas valstybės vadovas? L.Graužinienės siūlymu jau Seimui pateiktas Vadovybės apsaugos įstatymo pataisų (jas parengė Seimo nariai konservatoriai A.Kubilius ir S.Šedbaras) projektas, kuriuo iki gyvos galvos užtikrinama apsauga Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui.  Ir kas čia ką dabar galėtų paneigti...

* Tėvas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis - žinomas tarpukario Lietuvos architektas, prasidėjus karui (1941) Lietuvos  laikinosios vyriausybės Komunalinio ūkio ministras, vėliau, iki 1943 m., Vilniaus vyr. inžinierius ir architektas. Artėjant sovietų armijai pasitraukė į Vokietiją, vėliau - į Australiją, dalyvavo išeivių veikloje. Grįžo į Lietuvos TSR 1959 m., represuotas nebuvo, dirbo architektu; sulaukęs 68 metų paskirtas Miestų statybos projektavimo instituto vyr. architektu, paskutinė darbovietė - Paminklų konservavimo institutas Vilniuje, vyr. specialistas, konsultantas, išėjo į užsitarnautą poilsį sulaukęs 91 m., mirė šimtas pirmais gyvenimo metais.




Elena de STROZZI: ,,Tėvynė neparduodama“

XIII amžiuje karalius Mindaugas sujungė Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tą tikrąją Lietuvą - Lithuania Propria - sudarė Žemaičių kunigaikštija - 23 400 kv.km, Trakų vaivadija - 31 300, Vilniaus vaivadija - 44 500; bendras plotas - 99 200 kv. km. (Dabar visos Lietuvos plotas 65 000 kv. km.)

XVI amžiuje, po unijų su Lenkija, kalbinės Lietuvos plotas buvo 114 900 kv. km. (Yra šaltinių, nurodančių didesnį plotą.) Iš šių žemių kilo išmintingi valstybininkai, pasiryžę sukurti teisingą valstybę, išleisdavę įstatymus, saugančius žmonių prigimtines teises. Būtent tokie buvo ir yra Lietuvos teisynai, vadinamieji statutai, tapdavę šaltiniais kitų valstybių įstatymams.

Turime tris statutus: pirmasis, kurio rengimui vadovavo kancleris Albertas Goštautas, įsigaliojo 1529 metų rugsėjo 29 dieną; antrasis, kurį rengė didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto paskirta dešimties didikų ir bajorų komisija, įsigaliojo 1566 metų kovo 11 dieną.

Trečiasis ir paskutinis Statutas yra sudarytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kanclerio Leono Sapiegos.

Trečiajame Statute, be kitų išmintingų ir tiesiog pralenkiančių savo epochą įstatymų, yra apsaugotos lietuvių teisės, atgaivinta 1447 metų privilegija, draudžianti svetimšaliams, taip pat ir lenkams, nors buvome su jais unijoje, įsigyti Lietuvoje žemės nuosavybę. Seime Lenkijos atstovai priešinosi tokio Statuto priėmimui, tačiau tuo metu buvo tarpuvaldis, kiekviena pusė stengėsi įpiršti savo kandidatą į sostą. Lietuvos didikai ir bajorai sėkmingai pasinaudojo tomis sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis...

Trečiasis Statutas Krokuvos seime buvo patvirtintas be jokių pakeitimų 1588 metais. Įsigaliojo 1589 metų sausio 6 dieną.

Mūsų trečiasis Statutas buvo tiek tobulas, kad tapo pagrindu Prūsų korektūrai, Rusijos Soboro Teisynui, Ukrainos Teisynui; juo iš dalies remdavosi ir kitos valstybės, sudarydamos savus įstatymus.

Trečiasis Statutas dar ilgai galiojo net po paskutinio Žečpospolitos padalijimo, kai Lietuva atiteko Rusijai. Tiktai 1840 metais Rusijos Dūma išleido „Vakarų kraštams“ okupacinius įstatymus, kurie Lietuvai išsivadavus savaimingai nustojo galios, o buvę Lietuvos įstatymai pradėjo galioti ir tebegalioja, nes savos Vyriausybės nebuvo atšaukti. Žinoma, laikas ir visuomenės gyvenimo pokyčiai natūraliai koreguoja visų valstybių visus įstatymus, tačiau egzistuoja ir pamatinės nekintančios tiesos. Prie tokių priskirčiau draudimą parduoti Lietuvos žemes svetimšaliams.

Taigi Trečiasis Statutas ir dabar formaliai nėra nustojęs galios, tad svetimšaliams įsigyti žemės Lietuvoje tebėra draudžiama.

Jeigu Lietuvos Vyriausybė yra ką nors pažadėjusi ar įsipareigojusi savo vardu Europos Sąjungai, tai toks pažadas neturi teisinės galios, tiesiog yra niekinis. Esu tikra, kad Anglija, gerbianti savo senuosius įstatymus, pirmoji mus suprastų ir paremtų.

Jeigu dabartinė Vyriausybė suvoks, kad būtina atsižvelgti į visų piliečių nuomonę, ir referendumas įvyks, be jokių abejonių, normalūs Lietuvos žmonės balsuos, kad Tėvynės negalima pardavinėti. Nes išmintingieji nuo senų senovės mylėjo ir brangino žemę. O pinigus vertino tik tiek, kiek už juos galima padaryti gero ir naudingo. Juk ir ant lietuviško trigrašio yra užrašas: Qui habitat in coelis, irridebit eos - Kurs gyvena danguje, iš jų šaipysis. Lietuviškose pasakose velnio duoti pinigai gaidžiui pragydus virsta sausais medžių lapais.

Straipsnio pabaigoje linksmesnė gaida:

Būtų išmintinga ne pardavinėti, o pirkti mūsų istorines žemes.

Šiais Kristijono Donelaičio metais derėtų atpirkti poeto gimtinę Lazdynėlius, esančius netoli Gumbinės; Tolminkiemį su bažnytėle, kur mūsų poetas palaidotas, deja, dabar svetimoje žemėje. Būtų gražu atpirkti Gardino gabalėlį su rūmais, kuriuos pasistatydino didysis Lietuvos kunigaikštis Steponas Batoras ir ten gyveno, daug naudingų Lietuvai įstatymų priėmė, žemių atkovojo. Beje, Stepono Batoro močiutė buvo grynakraujė lietuvė Kristupo Radvilos ir Onos Manvydaitės duktė, ištekinta už Stepono Batoro de Somlio.

Privalėtume įsigyti Martyno Mažvydo gimtinę Ragainę. Taip pat Tilžę, kuri spaudos draudimo metais buvo lietuviškų knygų bei laikraščių spausdinimo centras ir kurioje per 40 metų išspausdinta 1352 pavadinimų knygų 1 544 300 egz. tiražu! Be to, 1918 metais Tilžėje paskelbta deklaracija, kad Mažoji Lietuva nori atsiskirti nuo Vokietijos ir susijungti su Didžiąja Lietuva.

Būtų gražu turėti Nesvyžiaus nors gabalėlį su Radvilų giminės kapais, kur 1840 metais inkognito palaidotas kunigaikštis Karolis Radvila, po kurio mirties Nesvyžių visiškai užėmė rusai. Didingi Radvilų rūmai tebestovi, tačiau jų archyvai su dokumentais ir dienoraščiais, sistemingai pradėtais kaupti Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio, išblaškyti; meno kūriniai, paveikslai, gobelenai, ginklų kolekcijos, numizmatikos rinkiniai dingę.

Atmintinų vietų, liudijančių mūsų praeitį, turime daug...

Žinau, kad stodami į Europos Sąjungą pasižadėjome valstybinių sienų nekeisti. Kas sako, kad tas sienas ruošiamės keisti? Nekeistume, tiesiog nusipirktume tai, kas mums brangu ir būtina turėti, be ko mes tarsi pienės pūkai, blaškomi menkiausio vėjo.

Galbūt nelengva būtų atkurti istorinę teisybę, bet neleisti diskriminuoti mūsų ūkininkų yra būtina ir paprasta padaryti. Tam tereikia, kad mūsų Vyriausybė oriai ir griežtai pareikštų, kad apie žemės pardavimą užsieniečiams negali būti nė kalbos, kol Lietuvos ūkininkai negauna tokios paramos, kokią gauna kitos Europos Sąjungos šalys. Suvienodinus išmokas reikalingas 5 metų laikotarpis mūsų žemdirbiams sustiprėti. Tai būtų normalus ir padorus sprendimas. O tie visi „saugikliai“, apie kuriuos mikčioja mūsų valdžiukai, yra tik miglos pūtimas, dūmų uždanga, vos neparašiau „makaronų kabinimas“. Nes kai priimami teisingi ir logiški sprendimai, jokie papildomi dalykai nereikalingi.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“


Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • AUKOS: šeštadienį Indijoje mažiausiai šeši turistai žuvo, o dar keliolika buvo sunkiai sužeisti, kai jų autobusas kaktomuša susidūrė su sunkvežimiu.
  • MIRĖ: šeštadienį po ilgos ligos Pekine mirė žinomas branduolinės fizikas specialistas, Kinijos Mokslų akademijos narys Cheng Kaijia.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar gerai, kad privatūs darželiai ima didelius mokesčius, bet nesirūpina vaikų gerove?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -1   +3 C

    -1   +2 C

 

   0 +1 C

  0  +61 C

   +1  +3 C

 

   +1  +2 C

 1m/s

 3m/s

 

   2-3 m/s

 

reklama
Ukis 2018