Koks turi būti biudžetas, kad Lietuva laimėtų savo karą?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, buvęs diplomatas, teisininkas Egidijus BIČKAUSKAS, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas SADECKAS, Seimo narys Kęstutis GLAVECKAS ir filosofas Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kitų metų biudžete prioritetinė eilutė - karo išlaidos. Kaip atrodys Vasario 16-osios karinis paradas su geriausiai apginkluotais mūsų kareiviais griūvančio Gedimino kalno fone?

E.BIČKAUSKAS: Bene pirmą kartą bus skiriami tie 2 proc. gynybai. Mano supratimu, mūsų valstybės įsipareigojimas stojant į NATO dėl gynybos finansavimo turi būti vykdomas. Dėl to jokių diskusijų net ir nepradėčiau. Mes įsipareigojome, o tai yra kolektyvinė gynyba. Tokie sprendimai priimti ir juos būtina vykdyti. Bet noriu atkreipti dėmesį, kad mūsų valstybės karštosios galvos pradėjo kalbėti apie 2,5 proc. ar net 3 proc. BVP. Štai dėl ko reikia diskutuoti.

Esu įsitikinęs, kad tuos papildomus pinigus valstybė galėtų kur kas naudingiau išleisti, t.y. investuoti sprendžiant mūsų problemas, tarp jų ir į Gedimino kalną, o ne į karo mašinas ar karo reikmes. Norėčiau pateikti citatą, kurią ir pats galėčiau pasirašyti: „Be jokios abejonės, turime labai atsargiai ir pamatuotai galvoti apie gynybos finansavimo padidinimą tik iki 2 proc. Šiandien tai reikštų milijardą. Tai dvigubai daugiau, nei reikia pensijoms atkurti. Ir ką nupirktume už milijardą litų? Truputį daugiau nei kelis tankus. Bet mūsų gynybinis pajėgumas ir sistema smarkiai dėl to nepagerėtų.“ Čia yra mūsų mylimos prezidentės citata. Tiesa, pasakyta 2011-aisiais.

Mes galime kalbėti apie tai, ar situacija nuo to laiko pasikeitė. Taip, pasikeitė. Tai - Ukrainos įvykiai. Galima vertinti, kad suagresyvėjo Rusija ir pan. Bet ar tai keičia mūsų, kaip galinčios gintis, kaip turinčios gintis valstybės, situaciją? Manau, kad nekeičia. Manau, kad investicijos į žmones, kurie turi gintis, į jų norą ginti mūsų valstybę yra kur kas labiau būtinos nei investicijos tiesiogiai į krašto ginkluotąsias pajėgas.

Galiu pasakyti viena - vien NATO šalys savo išlaidomis, skiriamomis ginklavimuisi, pranoksta Rusiją turbūt 10-20 kartų.

G.JAKAVONIS: Ar tie 2 proc. BVP gynybai neturėtų tekti ir policijos, pasienio pareigūnams, nes juk jie pirmiausia pasitiktų agresorių?

A.SADECKAS: Tokia mano nuomonė buvo užpraėjusią kadenciją vadovaujant Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Ji nepasikeitė, pasikeitė situacija. Ir iš tikrųjų pasaulyje įtampa kur kas didesnė. Dėl savo kaimyno, kurį turime, kurio tikrai reikėtų saugotis ir didinti mūsų galimybes apsiginti. Tačiau ne NATO pareikalavo padidinti finansavimą gynybai daugiau nei 2 proc. BVP. Mes tiek buvome sutarę stodami į NATO. 2 proc. buvo siekiamybė. Bet ir tų 2 proc. pareikalavo ne NATO, o ponas Donaldas Trampas (Donald Trump). Juk net Vokietija, man atrodo, neskiria 2 proc.

Ankstesniais laikais, tai buvo 2000-ieji, kai dar nebuvome NATO nariai, į gynybos išlaidas įtraukdavome ir kitas sritis. Tai buvo ir pasienis, ir antiteroristinė rinktinė „Aras“, ir kai kurie Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos padaliniai. Taip pat ir Valstybės saugumo departamentas. Tada tai buvo logiška. Dabar ta logika dar sustiprėjo. Dabar vis drąsiau ir atviriau visas pasaulis kalba apie vadinamąsias nekonvencines grėsmes, tad natūralu, kad į tą pasipriešinimą, į tą gynybą turi būti įtrauktos ir lėšos, kurios skiriamos nekonvencinėms grėsmėms. Dėl energetinio saugumo NATO sutinka, bet kalbame ir apie kibernetines grėsmes. Jos turėtų būti po išlaidų gynybai skraiste. Sakome, kad tai - išlaidos gynybai, o tikslingiau būtų įvardyti - karinės išlaidos. Bet mes žinome, kad kariškiams visuomet reikės pinigų, kad kiek duosime, tiek...

G.JAKAVONIS: Įsisavins.

A.SADECKAS: Tiek įsisavins. Tai, matyt, vyksta visose pasaulio valstybėse.

G.JAKAVONIS: Vadovaujantis logika, kad karo lauke atsidurs ne tik kariškiai, bet ir pareigūnai, akivaizdu, jog kariaujant reikės ir kitų profesijų žmonių. Pirmiausia - medikų. Dabar medikai skundžiasi mažomis algomis, gal ir karo medikai galėtų būti finansuojami iš tų 2 proc.? Ar valstybės galvos turi gudrumo, kaip apgauti NATO vadus?

K.GLAVECKAS: Aš ne karo ekspertas, bet svarstant tokias idėjas reikėtų įtraukti ir duobkasius, nes ir jie bus reikalingi. Manau, atskiruose Europos Sąjungos dokumentuose įvardyta, kas yra gynybos išlaidos. Mes bandėme biudžetus padidinti, struktūrizuoti, padaryti įtaką gynybos biudžetui ta prasme, kad didesnė dalis būtų skiriama karininkų ir kareivių algoms. Nes kareivis bet kuriuo atveju yra svarbiausias žmogus. Lietuvio kareivio kaina, palyginti su vokiečio, yra keturis kartus mažesnė. Tad bent jau šioje srityje iš tų pačių pinigų padidinkime atlyginimus. Bet ES dokumentuose parašyta, suderinta su Vyriausybe, su mūsų institucijomis, kam turi būti skiriamos lėšos, kam pirkti ir t.t. Mūsų kalbėjimas absoliučiai nieko nepakeis. Manau, galima būtų kaip nors improvizuoti, bet ir improvizacijai vietos jau nėra. Pasakyta aiškiai - pinigai turi būti skiriami tam ir anam. Baigta.

Kiek atiduosime? Tuos 2 proc. su trupučiu buvo galima atidėti truputėlį vėlesniam laikotarpiui. Bet padaryta ir dabar atgal nebegrįšime.

Apskritai pasaulyje ne mes politiką darome. Pasaulyje gynybinis kompleksas, karinis kompleksas siekia trilijonus dolerių. Tai didžiuliai pelnai, didžiuliai interesai. Natūralu, tie, kurie turi didžiausią jėgą, turi didžiausią galią ir pinigų. Taigi šiuo atveju mūsų atsakymas gana siauras.

A.SADECKAS: Teisingai, ES dokumentuose viskas numatyta. Aš pamenu, 2000-ųjų pradžioje buvo pasakyta, kad mes pernelyg didelę dalį gynybai skirtų finansų išleidžiame atlyginimams, o reikėjo daugiau leisti ginkluotei įsigyti. Taigi ir čia proporcijos numatytos. Negalime didinti atlyginimų tiek, kiek norime, privalome dalį išleisti ir technikai.

G.JAKAVONIS: Reikėtų pasakyti, kad įsigijimai iš NATO didžiųjų valstybių, kurios gamina tankus, lėktuvus, pabūklus ir t.t., joms tik į naudą. Bet dėl įsipareigojimų mes atsidūrėme tokioje situacijoje, kur nieko negalime pakeisti...

K.STOŠKUS: Po šių žodžių mūsų diskusiją reikėtų baigti, keliauti į namus ir laukti, kas bus toliau.

Bet jeigu jau šnekame, tai pirmiausia man rūpi grįžti prie abėcėlinių dalykų, t.y. dėl prioritetų. Jeigu valstybė neturi prioritetų, tada ji gali daryti ką tik nori ir neprisiimti jokios atsakomybės. Tada ir rezultatas bus, esą dariau viską, ką galėjau, bet negaliu nieko pakeisti. Anksčiau buvo kone 30 prioritetų, o dabar valstybės programoje liko penki. Ir tie bendro pobūdžio. Pvz., darni ir sveika visuomenė. Kaip prie jos prikibsi? Tačiau ji apima apskritai visą visuomenę su visomis jos problemomis, kuri pati jau nėra prioritetiška. Ir čia net nežinai, ką iš tos sveikos visuomenės galima išspausti.

Pvz., tą žodį kitados pirmą kartą pavartojo Erichas Fromas (Erich Fromm) ir aiškino, kad visuomenei galima priskirti jos sveikumo kriterijus, kad ne tik žmonės gali būti sveiki arba ligoniai, bet ir visuomenė gali sirgti. Yra sergančios visuomenės. Žinoma, E.Fromui fašizmo kūrimas buvo baisus dalykas, tai buvo nesveika visuomenė, visi žmonės buvo deformuoti.

Jeigu jau keliame sveikos visuomenės klausimą, tada reikia kelti uždavinį, kokia yra dabartinė žmogaus situacija. Jis tada kalbėjo apie pasaulį. Kokia dabartinė žmogaus situacija? O šita situacija labai gražiai paaiškinama tokiu pavyzdžiu. Įsivaizduokime, kad skęsta žmogus, o mes jam aiškiname plaukimo taisykles, nors reikėtų ką nors su juo daryti, gelbėti. Bet mes manysime, kad gerą darbą darome. Dabar daug gerų darbų daroma. Ir tą, ir tą reikia pataisyti, o galutinis rezultatas, ko mes norime pasiekti, neaiškus.

Svarbiausi dabar yra du dalykai: masinė emigracija, ji nė kiek nemažėja, o tai reiškia, kad nyksta Tauta, ir katastrofiškai, o kartu vyksta ir darbo jėgos sumenkimas bei protų nutekėjimas. Nėra programos, kompensuojančios šį procesą. Todėl labai nuostabus buvo paskutinis interviu, kurį davė premjeras, grįžęs iš Suomijos. Pirmas klausimas buvo: kokie įspūdžiai? Du dalykai nustebino. Vienas iš jų - šūkis „Būkime drauge! Būkime kartu!’’ Suomiai turi šūkį, sako. Žurnalistas Aurimas Perednis greitai replikavo, esą kaip mums būti kartu. Atsakė, kad mūsų kita situacija, todėl mums reikia kitokių šūkių. Pakui bandė aiškinti, kokie tie šūkiai. Taip ir nepavyko suprasti, nes aiškino, kad turime daug konfliktų. Bet juk konfliktus reikia spręsti, o ne telkti visos visuomenės pastangas.

Geresnio rodiklio vertinant valstybės vadovų darbą nei gyventojų skaičiaus mažėjimas arba didėjimas nėra. Juk tai galima skaičiais įvertinti. Tik stebėtina, kad nė viename prioritete nėra aiškių skaičių, kad būtų galima įvertinti. O kaip kitaip patikrinsi?

O kokia Suomijos krizė? Kad per metus 10 tūkst. išvažiuoja. Bet ten gyventojų skaičius yra dvigubai didesnis.

K.GLAVECKAS: O 150 tūkst. atvažiuoja į Suomiją.

K.STOŠKUS: Vadinasi, yra savireguliacija. Nemanau, kad tai blogai. Pvz., rusai labai veržiasi į Suomiją, tačiau patys suomiai bėga į Švediją, Norvegiją.

Tą cirkuliaciją iš tikrųjų sunku sustabdyti. Mes turėkime galvoje pasaulinę būklę, nuolatinį judėjimą. Mažai valstybei šita problema turėtų būti tarp pačių svarbiausių.

Jeigu mes giname savo valstybę, tada kyla klausimas, kas yra ta mūsų valstybė? Per rinkimų kampaniją buvome parengę 10 klausimų visoms penkioms partijoms. Nė viena iš jų neatsakė, kas yra valstybė ir kam ji reikalinga. Juk mes provincija. Tada geriau būtų prisijungti prie stipresnių ir nebebūtų jokių kompleksų. Bet Lietuvoje Tauta dar yra. Tauta įrašyta Konstitucijoje. Kad valstybę kuria lietuvių Tauta. Vadinasi, jos valstybė turi tarnauti tai Tautai.

G.JAKAVONIS: Tarkime, mes nieko negalime pakeisti dėl tų 2 proc. Liepė - šventai vykdome. Tačiau klausimas, kaip tos lėšos panaudojamos. Geriausias pavyzdys - auksinių šaukštų ir šakučių pirkimai.

E.BIČKAUSKAS: Nežinau, bet man atrodo, kad problema dėl tų auksinių šakučių ir šaukštų per daug išpūsta. Ir apskritai, ten buvo politinės intencijos ir politiniai tikslai.

Norėčiau pakalbėti apie kitką. Ar Lietuvos valstybė skirtų 2 proc., ar 10 proc., jeigu įvyktų konfliktas su daugelio priešininke įvardyta Rusija, rezultatas būtų visiškai toks pat. Išskyrus galbūt didesnį pasispardymą.

Rusai skiria metams maždaug 80 mlrd. gynybai. Mūsų visos valstybės metų biudžetas yra 8 mlrd. Aš mačiau šimtus ir tūkstančius jų tankų vienoje vietoje, ir kai mes čia kalbame apie 10 šarvuočių, kyla noras juoktis. Bet mūsų politikai kalba, kad skirdami daugiau apsigintume. Aš noriu pasakyti, kad tie procentai nieko nereikštų. Todėl ir kalbu, kur investuoti tuos pinigus.

Ar mums investuoti daugiau nei tuos 2 proc. ne į žmones, o į gelžgalius? Tuo tarpu mes kalbame apie Lietuvos sirgimą. Masinė emigracija yra tik priežastis to, kas vyksta pas mus. Pažiūrėkime į kai kuriuos objektyvius kriterijus. Lietuva pagal savižudybių skaičių pranoksta visas Europos Sąjungos šalis. Net ir mūsų kaimynus baltarusius bei rusus. Lietuva pagal nužudymus pranoksta visas Europos Sąjungos šalis. Kokių dar pateikti kriterijų? Pagal psichinių ligonių skaičių, nors čia yra subjektyvus vertinimas, irgi pirmaujame Europos Sąjungoje.

Ir visos mūsų kalbos, esą prašykime emigrantų, kad jie sugrįžtų, atleiskit, tėra vaikų žaidimėlis. Niekados niekas negrįš, kol matys, kad valstybė nesusitvarkiusi. Kai padėtis pas mus pasikeis, kai atsiras tikėjimas, kai matys perspektyvą, galbūt ir grįš. Mūsų dėmesio nukreipimas nuo pagrindinių problemų ir tam tikros karinės psichozės skatinimas tik didina krizę.

Kai mūsų krašto apsaugos ministras sako, kad mums dar iki to ir to trūksta tiek ir tiek lėšų, aš užduodu klausimą: jūs, krašto apsaugos ministre, pasakykite, kokia optimali armija jums reikalinga? Ir kad suformuluotų, su kuo kariausime. Teatleidžia kaimynai, mums reikės konfliktuoti su Latvija? Tada galėtume atsakyti, kokios mums reikia armijos, kokios mums reikia ginkluotės. Kai mums kalba apie Rytų kaimynus, visas planavimas apie tuos 2 ir daugiau proc. mūsų BVP yra daugiau negu absurdas.

Bet mes net neturime elementaraus apsisprendimo, ar esant konfliktinei situacijai kareiviai už mus turi kovoti ir mirti, ar turi mirti ir kovoti visa Tauta, t.y. pakartoti Pilėnus?

A.SADECKAS: 2 proc. yra mūsų duoklė NATO, nors, aišku, mes vieni neapsiginsime. Tai yra mūsų indėlis į NATO, į kolektyvinę gynybą, mūsų solidarumo mokestis. Tikiuosi, kad visi už tą mokestį turi ko įsigyti. Kalbėta, kad mes įsigysime, pvz., lėktuvų, kad nereikėtų kviesti kitų, kurie dabar gina mūsų oro erdvę. Tai buvo kalba apie Latviją, Estiją, Lenkiją. Bet čia tokie dideli pinigai, kurių visos šitos trys valstybės nesugebės sumokėti. Todėl perkama karinė technika, o ko mums reikėtų konkrečiai, viskas suderinta su NATO.

Norėčiau pakalbėti ir apie žmones, apie atlyginimus. Mes turime didelę Karo akademiją. Vien ploto kiek ji užima. Nežinau, ar dabar kas pasikeitė, bet baigusieji Karo akademiją ne visi randa darbo, išeina į civilinį gyvenimą. Mums nereikia tiek daug karininkų. Tad kodėl nepagalvojus apie tai, kad mums, tokiai mažai valstybei, pakaktų turėti nacionalinę saugumo akademiją, kokias, beje, turi kitos šalys. Ten galėtų būti kariškių fakultetas, teisėsaugininkų fakultetas, pasieniečių fakultetas. Gal taip šiek tiek būtų sutaupyta valstybės lėšų - ir teisėsaugos, ir gynybos išlaidų, jos būtų naudojamos efektyviau.

Ir tokių galimybių, kaip efektyviau panaudoti lėšas, yra daugiau, aš nekalbu apie techninį įsigijimą.

K.GLAVECKAS: Diskutuojame dėl tų 2 proc. O jeigu gynybos biudžetas būtų, pavyzdžiui, ne 2, o 1,7 proc., tai mes neturėtume nei gydytojų, nei švietimo, nei visų kitų problemų? Galiu pasakyti, kad tos visos visuomenės problemos atsiradusios ne dėl tų 2 proc. Europos Sąjungos valstybės, kad ir ta pati Vokietija, skiria 1,4 proc., Švedija - 2,2 proc. Tačiau pas juos ir švietimas yra geriau finansuojamas, ir sveikatos apsauga, ir t.t. Kyla klausimas, kodėl pas juos yra geriau, kai tiek pat procentų biudžeto išleidžiama gynybai? Užtat kad visuomenės yra skirtingo pajėgumo, skirtingos gamybinės jėgos, skirtingo produktyvumo.

Iš esmės mes gaminame burokėlius, dabar jau pradėjome gaminti kitokius dalykus. Mes - ne vokiečiai, mes negaminame produkcijos, kuri turi didelę pridedamąją vertę. Būtent tada atsiranda visos galimybės perskirstyti, skirti sveikatai, mokslui ir kitkam.

O mes kalbame apie 100 mln. Kas yra 100 mln.? Jeigu dabar gydytojams didintume algas iki Latvijos lygio, po 400 eurų per mėnesį, kaip sakė kolega Seimo narys Mykolas Majauskas, galima visą rezervą panaikinti. Tai grynai populistinės kalbos. Ką reiškia padidinti po 400? Reiškia, kad mažiausiai dar 200 reikia skirti socialiniam draudimui, „Sodrai“, pridėti PSD. Ir skaičiuoji: yra 13 tūkst. gydytojų ir dar 12 tūkst. aptarnaujančio personalo, 25 tūkst. padaugini iš 7000 vienam žmogui reikalingų lėšų, išeina 800 mln. Taigi galima visą karinį biudžetą tam atiduoti, bet ar klausimas bus išspręstas? Be bendros ekonomikos, be rinkų, kur būtų galima parduoti brangų ir gerą produktą, o ne vien burokėlius, bulvytes arba paslaugas, nieko nebus. Reikia parduoti aukšto lygio produktą, štai lazerinę techniką parduodame. Kitaip mes niekada neturėsime mus tenkinančio gynybos biudžeto. Ar tai bus 2 proc., ar 1,7 proc., vis tiek bus blogai. Tai absoliučiai nieko nekeičia.

Kalbant apie prioritetus, be abejo, kad Lietuva iš esmės dūsta dėl emigracijos. Kaip prasidėjo 1998 metais, taip ir tęsiasi. Sakiau, bus du pagrindiniai dalykai, kurie žmones išvarys, - tai algos ir feisbukas. Feisbukas yra ta nauja socialinė priemonė arba įrankis, kuris padeda skleisti žinias. Lietuvis nuvažiavęs į Angliją padirbo, gavo 400 svarų ir feisbuke paskelbė, kad gavo 400 svarų per savaitę, o jūs čia, asilai, sėdit už 42 eurus per dieną. Ir visi lietuviai išvarė.

Visa laimė, kad išvarė. Tais laikais neturėjome aiškios krypties. Mes, galima sakyti, likome tik su žemės ūkiu. Ačiū Dievui, kad dar žemės ūkiui skyrėme šiek tiek pinigų ir jis dar visiškai nežlugo. Dabar ir valgyti neturėtume ko.

Mes juk nieko nebeturime. Kas liko pas mus?

G.JAKAVONIS: Aptarnavimas.

K.GLAVECKAS: Savitarna. Tai kokia čia rinka? Ar gali valstybė iš tokios rinkos gyventi? Tai platesnis klausimas, todėl manau, kad esmė - ne tie 2 proc.

Be abejo, pagrindinis Lietuvos prioritetas turėtų būti ne kas kita, o naujos energijos radimas. Galbūt naujų idėjų rinkų atradimas. Pagrindinis valstybės tikslas - pagelbėti žmonėms, kad jie turėtų šansą. Ne gauti trumpalaikę pašalpą iš europinių pinigų, bet kad galėtų ką nors sukurti. Arba savo energiją gaminti ir iš to uždirbti. Kai mes kūrėme Saulėtekio slėnį, siūliau pasirinkti dvi kryptis - lazerines technologijas ir biochemiją. Tegu važiuoja premjeras į Indiją, eina į fizikos institutus, kurie dirba su lazeriais. Ten yra labai daug protingų žmonių. Tegu pakviečia pas mus į universitetą. Mes jiems suteiksime pilietybę, kur gyventi. Būtume sukoncentravę potencialą, o dabar visi mūsų geriausieji iškeliavo į užsienį. Nes ten didesnė alga.

Dabar mūsų prioritetas - skurdo mažinimas. Koks čia prioritetas? Ponai, dabar 30 eurų pensiją padidinsime! Nežinau, iš ko ją didinsime po 5 metų. Ir ką tai reiškia esant 5-6 proc. infliacijai? Ką reiškia vienas euras per dieną?

Galima burti ir šnekėti, bet tos didžiosios globalinės politikos Lietuva neformuoja. Labai gaila, bet taip yra. Tame bendrame geopolitiniame pasaulio katile esame kaip skruzdėlytė, kuri kartais urzgia. Ar visi turėtų atsisukti ir klausyti, ką ta skruzdėlytė urgzdama pasakys, kad būtų kitaip?

Nors ir labai sunku, reikia užsiauginti raumenis. Blogiausia, kad Baltijos valstybės visuomet demonstruoja žmonių atskirtinumą. Pažiūrėkite, po karo susikūrė Beniliuksas. Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas susivienijo dėl to, kad būtų galingesnė rinka. Tik dėl to susikūrė. Kodėl mes, Baltijos šalys, negalėjome to padaryti? Didesnė rinka, 8 mln. gyventojų būtų buvę. Ir vieną valiutą būtume naudoję. Gal būtų nereikėję skubėti į tą euro zoną. Bet viskas priklauso nuo politinės valios, o politinę valią formuoja lyderis. Politiniai lyderiai yra... Žinote, yra viena labai sena arabų patarlė, kad armija avinų, kuriai vadovauja liūtas, visuomet nugalės armiją liūtų, kuriai vadovauja avinas. Pasaulyje taip yra. Visur taip yra.

K.STOŠKUS: Iš tikrųjų kas veikia dabartinį žmogų? Ne tik feisbukas, ne tik radijas. Dabartinė visuomenė yra vartotojų. Vartotojui minama ant kulnų: tu vartok, vartok, vartok, vadinasi, ryk. Kuo daugiau prarysi, tuo bus geriau ekonomikai. E.Fromas, kalbėdamas apie visuomenės modelį, ir turi galvoje, kad šita visuomenė nėra sveika, nes orientuoja žmogų, kad jam nieko daugiau ir nereikėtų, kaip tik būti ėdriam. Visa civilizacija ėjo priešingu keliu. Civilizacija buvo prieš godumą, prieš besaikį turtų kaupimą, prieš daugybę kitokių veiksnių. Buvo priešinamasi dabar labai gerai žinomiems dalykams, kurie yra išlaisvinti ir pritaikyti vartojimui.

O kas dabar yra reklama? Pati politika yra reklama, nes žmonės į valdžią ateina per reklamą. Visapusiška reklama. Po studijų kalbama apie galimybę išvažiuoti, žmonės ištroškę, nematę Vakarų pasaulio, yra daugybė pagundų. Ir pirmiausia - smalsumas. Antras dalykas - mokymasis. Trečias dalykas - praturtėjimas. Tiek daug veiksnių, o mes dabar norime grynai ekonomikos problemą išspręsti. Tai labai siauras požiūris. Reikia pažvelgti į civilizacijos istoriją, juk išlieka tos civilizacijos, kurios buvo nors kiek produktyvios, kūrybingos.

Ilgiausios civilizacijos yra labai nejudrios. 5 tūkst. metų kinų civilizacija išliko tik dėl to, kad buvo labai stabili, konservatyvi. O dabartinė civilizacija yra strimgalviais bėgančių žmonių, t.y. be bėgančiųjų atsakomybės. Pats mokslas ima save diskredituoti, jis išlekia į priekį, be jokios atsakomybės priima sprendimus. Kokie dabar vykdomi eksperimentai su žmonėmis? Su viskuo daromi eksperimentai. Visas pasaulis paremtas rizika. Kuo daugiau rizikos, tuo daugiau pralaimėjimų. Dėl to ir gyvena civilizacija šia diena. Štai kokia šios dienos mūsų politika.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“