Pedagogas, kalbininkas J.Lazauskas

1905 m. jis baigė Daukšių liaudies mokyklą, o 1911 m. - Veiverių mokytojų seminariją, tapo liaudies mokytoju. Kadangi didžioji rusinimo banga buvo jau kiek atslūgusi, jam, kaip anksčiau baigusiems šią seminariją lietuviams, jau neteko mokytojauti Lenkijoje vykdant „didįjį“ Rusijos imperijos uždavinį - lietuviams mokytojams rusiškose liaudies mokyklose rusinti lenkų vaikus. 1911-1922 m. J.Lazauskas mokytojavo Vilkaviškio pradžios mokyklose, 1922-1923 m. - Telšių mokytojų seminarijoje, 1923-1924 m. - Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje, 1924-1926 m. - Kėdainių mokytojų seminarijoje. 1926 m. persikėlė į Kauną. Jausdamas nepakankamą turimų žinių kiekį, 1926 m. Kėdainiuose eksternu išlaikė egzaminus gimnazijos baigimo brandos atestatui gauti ir įstojo į Lietuvos (nuo 1930 m. - Vytauto Didžiojo) universitetą. Studijavo dirbdamas Kauno pradžios mokyklose, todėl studijos užsitęsė iki 1942 m., filosofo diplomą gavo Vilniaus universitete 1942 m. Mokytojavęs iki 1946 m., buvo pakviestas dirbti į Pedagoginės literatūros bei Enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidyklas redaktoriumi. 1950-1952 m. vėl mokytojavo Kauno 14-ojoje vidurinėje mokykloje, iš jos išėjo į pensiją. Mirė J.Lazauskas 1970 m. gegužės 28 d.

„Mokykloje ir gyvenime“ (1933-1934 m. buvo šio žurnalo redaktorius), „Švietimo darbe“, „Tautos mokykloje“, „Varpe“, „Lietuvos žiniose“, „Jaunime“, „Kultūroje“, „Gimtojoje kalboje“ J.Lazauskas daug rašė pasaulėžiūros, pedagogikos, lietuvių kalbos ir matematikos didaktikos, lietuvių kalbos kultūros klausimais, pasirašydamas Aro Besparnio, J.Mantvilos, Homo religiosus slapyvardžiais ir pavarde.

Dar tik pradėjęs studijuoti, bet jau pasižymėjęs kaip perspektyvus kalbininkas, J.Lazauskas buvo pastebėtas tuometinio Lietuvos universiteto logikos profesoriaus Vosyliaus Sezemano (1884-1963), švedų ir vokiečių kilmės, gimusio Suomijoje, mokslus baigusio Peterburge ir ten profesoriavusio, prasidėjus bolševikiniam terorui, išbėgusio į užsienį, išmokusio lietuvių kalbą, bet nepasitikėjusio savo žiniomis šioje srityje. V.Sezemanas parašė pirmąjį lietuvišką logikos vadovėlį studentams (1928), bet prieš atiduodamas jį spaudai patikėjo J.Lazauskui, kad šis pataisytų jo kalbą. J.Lazauskas tai sėkmingai atliko, netgi pasiūlė keletą lietuviškų logikos terminų, jie buvo pavartoti šiame vadovėlyje ir sėkmingai prigijo lietuvių kalboje. Tai pelnė jam sėkmę ir davė papildomų uždarbių - J.Lazauskas vėliau taisė daugelio „Spaudos fondo“ leidinių kalbą, suredagavo nemažai kalendorių mokytojams. Parašė ir išleido keturias lietuvių kalbos didaktikos knygas: „Dėl elementoriaus metodikos“ (1925), „Apie gyvų žodžių rašymo skaitymo metodą“ (1931), „Rašybos reforma ir gyvenimas“ (1934), „Iš ko reikėtų vertinti elementorių ir kaip elementoriumi naudotis“ (1930), lietuvių kalbos vadovėlius: elementorių „Pelėda, norim skaitom, norim rašom“ (su J.Burba, 1933), „Lietuvių kalbos gramatiką“ (5-6 skyriui, 1938), elementorių tautinių mažumų mokykloms „Mano knygelė“ (1938) - jį parašė su kitu žymiu lietuvių kalbos didaktikos specialistu Jurgiu Ambraška (1906-1945), kurį pokaryje nužudė partizanais apsimetę stribai. Parašė ir bendrosios pedagogikos veikalą „Žvilgsnis į mokyklą ir gyvenimą“ (1940). Aktyviai dalyvavo Valstiečių liaudininkų partijos veikloje, išleido dvi knygas - „Principinės liaudininkų ideologijos idėjos“ (1932) ir „Šis tas apie pasaulėžiūros sroves ir sūkurius“ (1938). Aktyviai dalyvavo ir Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos, Lietuvių kalbos draugijos kooperatinėje veikloje. Taigi laisvoje Lietuvoje mokytojas J.Lazauskas galėjo plačiai reikštis ir reiškėsi. Hitlerinės okupacijos metais gelbėjo persekiojamus žmones: išgelbėjo žydaitę Eleną Levinaitę, prisidėjo ir prie kitų žydų gelbėjimo. Išaugino ir išleido į mokslus keturis sūnus inžinierius, du gydytojus, dvi dukras farmacininkes. Yra žinoma, kad vienas iš sūnų - Gražvydas Juozas Lazauskas (1914-2003), inžinierius tekstilininkas, 1944 m. pasitraukė į Vakarus, aktyviai dirbo lietuvių inžinerinio švietimo baruose Vakarų Vokietijoje, o vėliau - JAV. Kai po J.Lazausko mirties praėjus 30 metų prezidentas V.Adamkus jį už žydų gelbėjimą turėjo apdovanoti „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“, apdovanojimą atsiėmė iš JAV atvykęs sūnus Gražvydas. O tuo „Kryžiumi“ apdovanoti J.Lazauską, atsidėkodama už išgelbėjimą vokiečių okupacijos metais, išrūpino minėta E.Levinaitė. Beje, būdamas gyvas, J.Lazauskas buvo gavęs apdovanojimą 1928 m. - Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medalį.

Nors J.Lazauskui pavyko išvengti represijų pokaryje, tačiau „sparnus suglausti“, virsti iš tiesų Aru Besparniu teko: nieko neberašė, tik redagavo. Svarbiausias jo redaguotas pokaryje darbas - „Lietuvių kalbos rašybos žodynas“ (1948). Tame žodyne buvo bandyta gudriai užmaskuoti jo tikrąjį tikslą - bandymą sovietiniais metais išleisti pirmąjį akademinio lygio lietuvių kalbos vadovėlį. Knygą tris kartus svarstė Lietuvių kalbos institute, pratarmėje stengtasi prisidengti visuotinai tuo metu priimta J.Lazausko kraštiečio, ištikimo komunisto, LSSR Mokslų akademijos viceprezidento prof. Juozo Žiugždos (1893-1979) „Lietuvių kalbos gramatika“, tačiau valdžia su saugumiečių pagalba apsižiūrėjo, kad žodyne yra per mažai „tarybiškumo“. Ypač užkliuvo tarmių žemėlapiai, skolinti iš į Vakarus pasitraukusio žymaus kalbininko Antano Salio (1902-1972) darbų. Iš tiesų, rašybos žodyne jie ir savaime pasirodė esantys įtartini. Žodyno 20 000 egz. tiražas buvo sunaikintas. O atsakingasis redaktorius J.Lazauskas 1949 m. buvo išgrūstas iš tos mokslo literatūros leidyklos. Teko eiti mokytojauti į jau minėtą Kauno 14-ąją vidurinę mokyklą, o po to - į pensiją (čia irgi prisidėjo nedraugai iš KGB). Tačiau J.Lazauskas ir pensininkas būdamas rankų nenuleido - ėmėsi talkinti geografui, akademikui prof. habil. dr. Kazimierui Bieliukui (1901-1991), redagavo jo mokslinių darbų rankraščius. Be to, rašė atsiminimus. Įdomiausi iš jų yra 1961 m. paskelbti atsiminimai apie jo lankymąsi pas Joną Jablonskį.


Bibliografija

„Dėl elementoriaus metodikos“, 1925 m.

„Iš ko reikėtų vertinti elementorių ir kaip elementoriumi naudotis“, 1930 m.

„Apie gyvų žodžių rašymo skaitymo metodą“, 1931 m.

„Pelėda, norim skaitom, norim rašom“, elementorius vaikų darželiams, su dail. J.Burba, 1933 m.

„Mano knygelės“, elementorius nelietuvių mokykloms, su J. Ambraška, 1938 m., 2 leid. 1940 m.

„Lietuvių kalbos gramatika“, 1938 m.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"