Olego Tabakovo gyvenimo aritmetika

Olegas Tabakovas gimė 1935 metų rugpjūčio 17 dieną Saratove gydytojų šeimoje. Prasidėjus karui, jo tėvas išėjo į frontą savanoriu, o didelė šeima su 6 metukų Olegu liko Saratove. Laimė, jiems neteko patirti kulkų švilpesio ir kulkosvaidžių kalenimo, užtat ne iš nuogirdų žinojo, kas yra badas. Galbūt todėl net paskutiniaisiais gyvenimo metais O.Tabakovas labai mėgo pavalgyti, o visokiausius pasitarimus pradėdavo pavaišindamas visus dalyvaujančius kokiu nors skanėstu. Olegas mokykloje mokėsi gerai, domėjosi literatūra, vyresnėse klasėse lankė teatro būrelį vietos moksleivių rūmuose, vedė laidas vaikams Saratovo radijuje.

Persikūnijimo meistras

O.Tabakovas buvo ne iš tų, kurie stoja mokytis aktoriaus meistriškumo „dėl kompanijos“. Apie būsimą profesiją jis ilgai nemąstė: šeima palaikė vaikino pasirinkimą tapti aktoriumi, ir jis išvyko į sostinę. Charizmatiškas vaikinukas iš provincijos įstojo iškart į dvi mokyklas, bet jis pasirinko Maskvos Dailės teatro aktorių rengimo studiją. Tiesa, negalima sakyti, kad būsimasis teatrų meno vadovas pirmuosiuose kursuose buvo pavyzdingas studentas. „Atsiskleisti“ jis pradėjo tik trečiame kurse, tuomet ir buvo pakviestas atlikti pirmąjį vaidmenį kine. O paskutiniame kurse O.Tabakovas suprato, kad be darbo neliks - jis buvo pradėtas vadinti persikūnijimo meistru.

O.Tabakovas niekada nepretendavo į herojų vaidmenis. Nenorėjo vaidinti Hamleto, nesvajojo apie didiko Polonijaus vaidmenį. Režisierius M.Zacharovas darbą su O.Tabakovu filme „Dvylika kėdžių“ prisiminė taip: „Viename epizode jo herojus turi nubraukti ašarą. Ir čia Olegas manęs klausia: „Iš kurios akies turi ristis ašara?“ Nusprendžiau, kad jis juokauja, ir negalvodamas atsakiau: „Iš dešinės“. Kaip aš apstulbau, kai reikiamu momentu O.Tabakovas nuvarvino ašarą būtent iš dešinės akies. Tai yra aukščiausias aktorinis pilotažas, subtili vidinė technika ir virtuoziškas savo psichikos valdymas“.

Paskui buvo Ilja Oblomovas (‚,Kelios Oblomovo gyvenimo dienos“), Šelenbergas iš „Septyniolikos pavasario akimirkų“, karalius Liudvikas iš „D’Artanjanas ir trys muškietininkai“, „Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui“, „Maskva netiki ašaromis“, „Žmogus iš Kapucinų bulvaro“, „Šyrli-myrli“ ir begalė kitų filmų. Artistas persikūnydavo net į gyvūnus: jo balsu kalbėjo įžūlokas katinas Matroskinas iš animacinių filmų apie Rūgpienių kaimą serijos, kurio intonacijas pamilo visos didžiulės šalies žiūrovai.

O.Tabakovas išgarsėjo gana anksti, bet iki gyvenimo pabaigos jis taip ir nepriprato prie ovacijų, kurias žiūrovai sukeldavo vos jam pasirodžius scenoje. „Kiekvieną kartą po to stoviu ir mąstau: ech, ką gi tokio šiandien scenoje reikia padaryti, kuo nustebinti, kad pateisinčiau šį neįtikėtiną žiūrovų pasitikėjimo avansą...“ - kuklinosi aktorius.

„Dėl nieko nesigailiu“

Kai Olegui sukako 13 metų, tėvas paliko šeimą. Vėliau aktorius prisimindavo: „Suvokimas, kad nebeturiu tėvo, man kėlė nė su kuo nepalyginamą fizinį skausmą“ - ir kažin ar jis norėjo tokio likimo savo vaikams. Tačiau širdžiai neįsakysi: jaunystėje O.Tabakovas pagarsėjo kaip lovelasas. Su pirmąja žmona aktore Liudmila Krylova O.Tabakovas nugyveno 33 metus, o sulaukęs 60-ies vedė antrą kartą. Jo išrinktąja tapo jo buvusi studentė, 30-metė Marina Zudina. Savo asmeninio gyvenimo O.Tabakovas nemėgo afišuoti, bet jaunavedžių 30 metų amžiaus skirtumas negalėjo nekelti apkalbų. Už poros nugaros buvo šnabždamasi, kad jauna gražuolė solidžiam artistui greitai nusibos, tačiau šis nė negalvojo skirtis su žmona. Nei paskalos, nei minios gerbėjų nesugriovė O.Tabakovo šeimos. „Žmogus gyvena visavertį gyvenimą tol, kol gali kurti naują gyvybę, mylėti moteris. O kai jau nebegali mylėti moterų, reikia pradėti mylėti gamtą, žemę...“- juokaudavo liaudies artistas, antrojoje santuokoje susilaukęs dviejų vaikų.

Dar viena savo šeima O.Tabakovas laikė savo vadovaujamo teatro trupę. Aktoriui buvo 40, kai jis pradėjo įgyvendinti seną svajonę - įkurti savo teatrą. Ne veltui O.Tabakovas buvo vadinamas „tanku, šarvuočiu“ - praėjo keletas metų ir studija rūsyje tapo legendiniu Maskvos teatru „Tabakerka“ (Tabokinė).

O.Tabakovas iki paskutiniųjų dienų optimistiškai žvelgė į ateitį ir kūrė grandiozinius planus. O į klausimą, ar dėl ko nors gyvenime gailisi, užtikrintai atsakydavo „ne“: „Sakote, kad taip nebūna, o aš jums pasakysiu - būna, ir dar kaip būna“.

Nepakeičiamas ir nesikeičiantis

Kai O.Tabakovas šventė 70-metį, jo buvo klausiama: „Kur slypi jūsų jaunatviškumo paslaptis?“ Kai buvo sveikinamas su 75-mečiu, jam vėl buvo užduodamas tas pats klausimas. Jis vėl nuskambėjo ir per jo 80-metį. O.Tabakovas išties visada buvo jaunas dvasia, visada įsimylėjęs gyvenimą - tai ir yra jo tokios užsitęsusios jaunystės paslaptis. Yra ir dar viena priežastis - jį visi tiesiog dievino. Reikia pasakyti, kad visuotinė meilė O.Tabakovui gimė po pirmojo jo pasirodymo ekrane, ir mylėjo O.Tabakovą ne tik paprasti žiūrovai, bet ir aukšti pareigūnai. (Ir mažai kas žinojo, kad garsus artistas yra kilęs anaiptol ne iš darbininkų ir valstiečių. Jo senelis Andrejus Piontkovskis gyveno Odesos gubernijoje, valdė daug žemės, jam dirbo valstiečiai, kurie paskui ir paslėpė buvusį poną nuo siautėjančių bolševikų.) O gerbėjos, beje, iki paskutiniųjų aktoriaus pasirodymų scenoje jo tykodavo prie teatro - jo amžiaus jos nepastebėdavo, nes Olegas Tabakovas, kaip sakydavo pats, į gyvenimą, į teatrą, į moteris visada žvelgdavo jaunomis ir įsimylėjusiomis akimis.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“