Užsispyrėlės sutramdymas – Monikos Aželionytės istorija

M. Aželionytei buvo vos metai, kai sutrikę ir viltį praradę gydytojai mergaitės tėvams pasiūlė dukterį pakrikštyti, nes buvo praradę viltį ištraukti ją iš nebūties nasrų. Tačiau dar po pusmečio ligoninėje Monika pagaliau parvyko į namus. Per didelis deguonies kiekis inkubatoriuje pažeidė M. Aželionytės balso stygą, todėl ji kalba tarsi pašnibždomis, katarakta ir kitos akių ligos atsiliepė Monikos regėjimui, bet su stipriais akiniais ji vis dėlto dar gali matyti šiek tiek daugiau nei vien neryškius siluetus.

„Visos savo gimimo istorijos nežinau ir niekada tuo per daug nesidomėjau. Močiutė man papasakojo tik nuotrupas ir man tiek užtenka", - patikino jau subrendusi jauna moteris.

24 metų M. Aželionytės mintys dabar sukasi tik apie dziudo ir galimybę nuvykti į paralimpines žaidynes. Trauma jai užtrenkė duris į 2024 m. paralimpinį Paryžių, bet Monika drąsiai svajoja apie 2028-ųjų Los Andželo žaidynes. Juolab kad 2025 m. rugsėjį svorio kategorijoje iki 70 kg iškovotas Europos vicečempionės medalis patvirtina, jog M. Aželionytė eina teisingu keliu.

Gydytoja uždraudė sportuoti

Dar gimdykloje prasidėjusi nepaprasta neišnešiotos naujagimės istorija, Monikai ūgtelėjus ir sutvirtėjus tęsėsi toliau, vesdama ir plačiomis autostradomis, ir klystkeliais. Su vyresniu broliu ir dviem jaunesnėmis seserimis augusi M. Aželionytė vienintelė šeimoje turi regėjimo sutrikimų, todėl nuspręsta, kad mokytis jai geriausia Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) Vilniuje. Tame centre, dar būdama tik ikimokyklinukė, nes, gydytojų patarimu, mokytis pradėjo šiek tiek vėliau, aštuonmetė Monika ir atrado dziudo.

„Treneris Darius Jukonis centre buvo neseniai pradėjęs dirbti ir ieškojo sportininkų. Į jo treniruotes nuėjo visa mano klasė, kuri buvo nedidelė - keli mokiniai. Iškart užkibau už šio sporto, o po kelerių metų, kai buvau, berods, ketvirtoje klasėje, treneris nusprendė, kad turėčiau sportuoti su vyresniais dziudo imtynininkais, nes įžvelgė mano galimybes", - prisiminė Monika.

Su bent keleriais metais vyresniais treniruočių partneriais perspektyvi mergaitė tobulėjo daug greičiau ir tai aiškiai rodė jos rezultatai. M. Aželionytei buvo tik penkiolika, kai per varžybas Vokietijoje ji įveikė visus bendraamžius, o suaugusiųjų grupėje užėmė antrąją vietą.

Tačiau kaip tik tada daug žadančiai jaunos dziudo imtynininkės karjerai iškilo grėsmė, nes LASUC mokinių regėjimą vis tikrindavusi ateinanti medikė Monikai uždraudė sportuoti.

„Net nežinau, kokia tiksliai buvo tokio draudimo priežastis. Tarsi neaiškios ligos, dėl kurių galiu visai apakti, nors kiti medikai tokios rizikos nematė. Mama, pamenu, net atnešė mano nuolatinės gydytojos pasirašytą pažymą, kad sportuoti man leidžiama, tačiau LASUC vadovai vis tiek draudė tai daryti. Tas draudimas man atrodė visiška nesąmonė, nes puikiai jaučiausi, iki tol niekas niekada neįžvelgė jokios rizikos, o čia staiga - negalima, ir viskas. Pamenu, su treneriu D. Jukoniu net slapstydavomės, kad tik toliau galėčiau treniruotis. Bet po poros mėnesių vadovai pagavo, prigrasino, kad būsime išmesti iš centro, todėl priėmėme sprendimą išeiti sportuoti kitur", - pasakojo M. Aželionytė.

Ėmė praleidinėti treniruotes

Tas „kitur" buvo dziudo klubas „Viesulas". Trenerė Svetlana Vetrova, kuri ėmėsi globoti naujokę, anot Monikos, buvo nuostabi, tačiau paauglė greitai ėmė maištauti. Uoliai kovojusi dėl, jos nuomone, nepagrįsto medikės draudimo sportuoti ir siekusi toliau lankyti treniruotes, radusi galimybę tai daryti nepažeisdama LASUC nurodymų, M. Aželionytė staiga pati nusprendė nebelankyti treniruočių.

„Man net pačiai dabar sunku paaiškinti, kokie velniukai tada siautė mano galvoje, bet atrodė, kad naujoje vietoje, kur visi vieni kitus jau pažįsta, aš, silpnaregė, nepritampu, kad ir nenoriu taikytis, todėl apie trejus metus treniruotėse tai pasirodydavau, tai vėl ilgam dingdavau", - prisipažino sportininkė.

Ir D. Jukonis, ir S. Vetrova pykdavo, skambindavo ir įkalbinėdavo Moniką grįžti, bet ši, vos pasirodžiusi, netrukus vėl prasmegdavo lyg skradžiai žemę.

„Suprantu, kad su treneriais elgiausi nesąžiningai, bet tuo metu negalėjau nieko su savimi padaryti", - sakė M. Aželionytė.

Žinią aplaistė ašaromis

Postūmiu vėl pradėti rimtai treniruotis Monikai tapo galimybė dalyvauti 2022 m. Europos aklųjų ir silpnaregių čempionate Italijoje. Visus metus diena po dienos M. Aželionytė liejo prakaitą ant tatamio ir treniruoklių salėje, ryžtingai siekdama tikslo išvykti į Italiją, kol staiga sužinojo, kad, dėl pasikeitusių Tarptautinės aklųjų sporto federacijos (IBSA) taisyklių, į Europos čempionatą ji nevažiuos. Ambicingai dziudo imtynininkei tai buvo toks didelis smūgis, kad ji vėl ilgam užvėrė treniruočių salės duris.

Noro vėl dirbti ant tatamio Monikai negrąžino net 2023 m. rugsėjį prasidėjusios studijos Lietuvos sporto universitete (LSU). Dabar Fizinio ugdymo ir sporto specialybės trečiakursė mena, kaip ieškodavo priežasčių išsisukti nuo treniruočių, teigdama, kad pamiršo kimono ar rasdama kitų pasiteisinimų.

Dėl studijų universitete gabiai dziudo imtynininkei persikėlus į Kauną, jos trenerėmis tapo LSU docentė Lolita Dudėnienė ir Sandra Žievytė, tačiau savo auklėtinės nepamiršo ir treneris D. Jukonis, nuolat skambindavęs ir primindavęs Monikai apie treniruotes, bet vis sulaukdavęs naujų jos atsikalbinėjimų.

Akstinu vėl rimtai kibti į darbus M. Aželionytei tapo iš Lietuvos aklųjų sporto federacijos (LASF) atskriejęs pažadas, kad Monika 2024 m. vasarį galės dalyvauti IBSA „Grand Prix" dziudo varžybose Vokietijoje.

„Į varžybas labai noriu važiuoti, tad galimybė jose dalyvauti man visada suteikia motyvacijos stengtis. Vėl pradėjau treniruotis, bet tada gavau traumą", - sakė sportininkė.

Priekinis kryžminis kairiojo kelio raištis per treniruotę plyšo likus dviem savaitėms iki kelionės į Vokietiją, kai Monika siekė permesti treniruočių partnerį, šis priešinosi ir dziudo imtynininkė, netinkamai pastačiusi koją, ją pavojingai pasuko. Kelį pervėrė skausmas. M. Aželionytė gėrė nuskausminamuosius, bet į gydymo įstaigą neskubėjo, tvirtai tikėdama, kad kelio skausmai netrukus liausis. Nors kelį vis dar skaudėjo, Monika išvyko į varžybas Vokietijoje, skausmai dar paaštrėjo, kai per pramankštą koją vėl suktelėjo. Vis dėlto M. Aželionytė atmetė raginimus varžybose nedalyvauti ir jose galiausiai užėmė penktąją vietą.

Po tų varžybų grįžusi namo sportininkė vis dėlto nusprendė išsiaiškinti, kas nutiko jos keliui. Bet prireikė kelių mėnesių, kol iš medikų kabineto į kabinetą siuntinėjamai dziudo imtynininkei 2024-ųjų birželį Vilniuje galiausiai buvo atlikta plyšusio raiščio operacija. Gydytojų nuosprendis buvo bent pusmetis be sporto, bet jau po 3 mėnesių Monika vėl atvėrė treniruočių salės duris, nes labai troško varžytis ant tatamio. Tiesa, po operacijos dar tik atsigaunanti sportininkė negalėjo vykti į svarbias varžybas, kur buvo skaičiuojami reitingo taškai į 2024-ųjų Paryžiaus paralimpines žaidynes, į kurias turėjo realių galimybių patekti.

„Jei ne trauma, Monika galėjo dalyvauti Paryžiuje, nes buvo pirma už brūkšnio, o viena aukščiau buvusi sportininkė staiga buvo išbraukta iš sąrašo. Tačiau dėl operacijos svajonės nuvykti į žaidynes, deja, teko atsisakyti", - teigė viena M. Aželionytės trenerių L. Dudėnienė.

Dėl žlugusios svajonės dalyvauti svarbiausiame paralimpinio sporto renginyje Monika paniro į savigailos liūną.

„Verkiau visą dieną, nes buvo neįtikėtinai apmaudu. Tuo metu tikrai nuoširdžiai sportavau ir labai gailėjau prarastos galimybės, bet jau nieko negalėjau pakeisti", - pasakojo atletė.

Apmaudą pakeitė džiaugsmas

Vis dėlto liūdesį netrukus pakeitė ryžtas. Nepaisydama medikų draudimų ir grėsmės, kad neseniai operuotas kelis gali neatlaikyti, Monika palengva, pasisaugodama, nors ir daug anksčiau nei leido gydytojai, pradėjo mankštintis. Ne tik dirbo stiprindama kūną kineziterapiniais pratimais, bet ir eidavo ant tatamio. Pamažu ji vėl tvirtai atsistojo ant abiejų kojų, kol galiausiai 2025 m. gegužę išvyko į pasaulio IBSA čempionatą Kazachstane ir svorio kategorijoje iki 60 kg užėmė 7-ąją vietą. O po kelių mėnesių, rugsėjį, Sakartvelo sostinėje Tbilisyje svorio kategorijoje iki 70 kg Monika tapo Europos vicečempione.

„Tiesą sakant, sidabro medalis iš pradžių mane nuliūdino. Buvau tikra, kad Tbilisyje užlipsiu ant garbės pakylos ir ten vykau tik su mintimi, kad privalau tapti čempione. Tačiau per lemiamą kovą dėl aukso su turke padariau klaidą - varžovė man darė smaugimą, pasisukau ne į tą pusę ir ji mane pagavo ant išlaikymo. Nors treneriai ta mano kova džiaugėsi ir sakė, kad viskas gerai, iš pradžių man buvo labai apmaudu. Tik vėliau, kai prabėgo šiek tiek laiko ir nusiraminau, suvokiau, kad ir sidabro medalis yra didžiulis laimėjimas ir man, ir Lietuvai. Juolab kad tai apskritai pirmasis mano medalis tokio lygio varžybose", - sakė M. Aželionytė.

Nesustabdo net liga

Trečius metus Moniką treniruojanti dukart tuometės svorio kategorijos iki 72 kg ir dukart absoliuti Lietuvos čempionė, 1987 m. SSRS jaunimo čempionato bronzos medalio laimėtoja L. Dudėnienė džiaugėsi, kad sidabro medalis Europos čempionate jos auklėtinei įkvėpė ryžto dar labiau stengtis.

„Po kelio traumos Monika buvo šiek tiek nukabinusi nosį, o dabar, pasitaiko, tenka ją net stabdyti. Bet tai, matyt, visų sportininkų bėda - kai ko nors negalima daryti, tai labai norisi. Monika tiesiog veržiasi į treniruotes: galiu ir tą daryti, ir aną, nors gydytojai tai draudžia. Po operacijos irgi reikėjo ją akylai prižiūrėti, bet, ačiū Dievui, pavyko normaliai atsistatyti. Kartais dar paskausta tą kelį, bet tai - normalu", - teigė 59 metų L. Dudėnienė.

Lietuvos nusipelniusiai trenerei kartais tenka auklėtinę net pabarti, kad ši į treniruotes neitų negaluodama ar mankštindamasi nepersistengtų, kad leistų organizmui ir operuotai kojai pailsėti.

„Monikai atrodo, kad kuo daugiau treniruosis, tuo bus geriau, bet taip nėra", - pabrėžė L. Dudėnienė.

Tokia - ypač reikli sau - M. Aželionytė yra ne tik sportuodama. Nors daug treniruojasi, dziudo imtynininkė pavyzdingai lanko paskaitas, o kartais į jas veržiasi net sirgdama.

„Tarkime, neseniai turėjo judriųjų žaidimų disciplinos atsiskaitymą. Nors buvo pakilusi temperatūra, gėrė antibiotikus, Monika vis tiek ėjo atsiskaityti, nors liepiau jai gulėti lovoje ir sveikti. O ji: „Ne, privalau eiti, nes paskui nesurinksiu grupės, kuriai per atsiskaitymą turiu vadovauti." Man, kaip trenerei, buvo neramu, kad Monika nerizikuotų savo sveikata, kad neatkristų, nesirgtų ilgiau, nes atsiskaitymas - ne paralimpinės žaidynės, bet ji užsispyrusi norėjo viską atlikti laiku", - šia auklėtinės savybe ir žavėjosi, bet drauge dėl jos ir pyko L. Dudėnienė.

LSU dėstytojai ir Kauno sporto mokyklos „Gaja" trenerei darbas su regėjimo ar klausos negalią turinčiais sportininkais nėra naujiena, todėl nereikėjo ieškoti ir naujų būdų prisitaikyti prie M. Aželionytės.

„Juolab kad Monika šiek tiek mato, todėl dirba su negalios neturinčiais pajėgiausiais mūsų sportininkais kaip lygi su lygiais. Vienintelis iššūkis buvo perprasti šiek tiek kitokias regėjimo negalią turinčių dziudo imtynininkų varžybų taisykles", - sakė L. Dudėnienė.

Nutarė priaugti svorio

Pastaraisiais metais pasikeitė ne tik M. Aželionytės požiūris į treniruotes, kurias ji vėl pradėjo sąžiningai lankyti. Talentinga dziudo imtynininkė nusprendė keisti svorio kategoriją ir dalyvauti kategorijos iki 70 kg, o ne iki 60 kg varžybose. Nors Monikai nereikėdavo mesti daug svorio - vos du ar tris kilogramus, šie ištirpdavo itin sunkiai.

„Oi, kaip man nepatikdavo tą svorį mesti", - atsiduso dziudo imtynininkė.

L. Dudėnienės teigimu, atsikratyti net ir kelių kilogramų M. Aželionytei būdavo sunku vien dėl kūno sandaros.

„Raumeninės masės Monika turi daugiau nei riebalinės, tad paprasčiausiai nėra iš ko tuos kelis kilogramus mesti. Juolab kad reikia žinoti, kaip mažinti svorį, nes dažnai sportininkai eksperimentuodami svorio atsikrato raumeninės masės sąskaita, o tai nėra gerai. Netgi - labai blogai", - aiškino trenerė.

Nutarus, kad M. Aželionytei bus geriau pereiti į didesnio svorio kategoriją, iškilo kita bėda. Atletiškai sportininkei priaugti svorio - taip pat sunku, kaip ir jo atsikratyti.

„Bet reikės kaip nors tai padaryti, nes, jei būsiu mažesnio svorio, kategorijoje iki 70 kg bus sunku kovoti su daugiau sveriančiomis varžovėmis", - teigė 159 cm ūgio dziudo imtynininkė.

Sielos draugo patarimai

Dziudo, kaip ir vaikystėje, vėl pamėgusi M. Aželionytė nesižvalgo į praeitį ir dėl nieko nesigaili. Priekyje - svarbiausias jos tikslas: 2028 m. Los Andželo paralimpinės žaidynės, kelią į kurias pradės jau 2026-aisiais. Tuomet bus pradėti skaičiuoti reitingo taškai, nulemsiantys, ar talentinga lietuvė gaus kelialapį į Los Andželą. Pasaulio ir Europos čempionatai bei „Grand Prix" varžybos bus didžiausi M. Aželionytės iššūkiai 2026 m.

„Nė vienų varžybų nenoriu praleisti, nes vien dalyvavimas jose gali būti svarbus siekiant galimybės nuvykti į paralimpines žaidynes. Būti jose yra mano svajonė, o kelialapis tik patvirtintų, kad trenerių pasitikėjimas manimi buvo pagrįstas ir sunkus darbas buvo ne veltui", - pabrėžė Monika.

Įkvėpimo, tikėjimo ir pasitikėjimo savo jėgomis lietuvė semiasi ir iš itin geru draugu tapusio regėjimo negalią turinčio ukrainiečio dziudo imtynininko 32 metų Dmytro Solovejaus. Su 2012 m. Londono paralimpiniu čempionu, 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynių vicečempionu (abukart - svorio kategorijoje iki 73 kg), o 2020 m. Tokijuje penktąją vietą (svorio kategorija iki 81 kg) užėmusiu Ukrainos sportininku M. Aželionytė susipažino per varžybas Vokietijoje. Nuo tada abu nuolat bendrauja per socialinius tinklus, kalbasi apie gyvenimą ir apie sportą, žinoma.

„Į 2024 m. Paryžiaus paralimpines žaidynes abu neišvykome. Ir jam, ir man norisi nuvykti į Los Andželą. Dmytro dar labiau pakurstė mano norą siekti tikslo, toliau sportuoti. Jis mane labai palaiko, stebi visas mano varžybas, duoda patarimų, kaip susidoroti su baimėmis, net atsiunčia treniruočių planus", - pasakojo M. Aželionytė.

Monika ir Dmytro save dar vadina tik draugais. Bet Monika paslaptingai šypsosi: „Kas ten žino, kas nutiks ateityje."