Netektis golbolo šeimoje

M.Ziboliui buvo trylika, kai vasarą gimtuosiuose Bartninkuose Vilkaviškio rajone pjaudamas virvę peiliu pataikė į tada dar sveiką kairę akį ir neteko regėjimo. Visgi nelaimė atvedė į sportą, kuriame pavyko iškovoti daugybę apdovanojimų. Su Lietuvos golbolo rinktine M.Zibolis laimėjo beveik visus įmanomus trofėjus. 2006 ir 2010 m. jis tapo pasaulio, 2007, 2009, 2013 ir 2017 m. - Europos čempionu.

„Tuos trofėjus išties sunku suskaičiuoti, bet buvo tokių pergalių, kurių niekada nepamiršiu. Man labai svarbus Sidnėjuje iškovotas pirmas paralimpinis medalis. Iškart po finalo rungtynių buvo liūdna, nes jas pralaimėjome, bet paskui susimąsčiau, koks vis dėlto reikšmingas buvo visas mūsų pasirodymas žaidynėse. Labai vertinu ir pergales, kurias pavyko iškovoti po įtemptos kovos. Tarkime, 2013 m. Europos čempionato finalą su ispanais laimėjome tik po baudinių serijos - ir per pagrindinį rungtynių laiką, ir per pratęsimą nė vienai komandai nepavyko įrodyti pranašumo", - prisiminė M.Zibolis lapkritį Lietuvos paralimpinio komiteto tinklalapyje publikuotame interviu.

Kolekcijoje trūko tik paralimpinio aukso. 2000 m. Sidnėjuje ir 2008 m. Pekine M.Zibolis su rinktine iškovojo sidabrą, 2021 m. Tokijuje - bronzą. „Kiekvieno sportininko svajonė tapti paralimpiniu čempionu, bet man kol kas, deja, nepavyko. Kol kas", - minėtame interviu sakė M.Zibolis.

Rudenį jis dėl traumos praleido pasaulio čempionatą, tačiau vylėsi grįžti į rinktinę ir Paryžiuje dar kartą pabandyti įgyvendinti paralimpinę svajonę. „Suprantu, kad yra jaunesnių, vikresnių, greitesnių žaidėjų, bet tikrai dar pasistengsiu iš savęs išspausti viską, ką galiu. Mūsų, golbolininkų, nėra tiek daug, kad iš anksto susitaikyčiau su nesėkme. Taip, aš jau lėtesnis, bet patirtis - irgi svarbus rodiklis, tad kai kur galiu laimėti ne fiziniais duomenimis, o gudrumu", - teigė M.Zibolis. Deja, remtis jo patirtimi Lietuvos rinktinė jau negalės.