Karjerą baigęs olimpietis Tomas Kaukėnas: „Savo misiją įvykdžiau“

35-erių lietuvis Oslo trasoje įveikė simbolinį ratą kartu su kitais iš varžybų šiemet pasitraukusiais biatlonininkais, ir tai buvo finalinis akordas.

T.Kaukėnas dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse, 12-oje pasaulio čempionatų, net 264 kartus startavo pasaulio taurės varžybose.

„Savo misiją kaip sportininkas įvykdžiau", - karjerą apibendrino T.Kaukėnas.

Norėjosi pašaudyti

Biatlonininko kelią T.Kaukėnas pradėjo Ignalinoje, būdamas devynerių. Į mokyklą pristatyti sporto šakos atėjęs treneris Aleksandras Ščechočichinas ketvirtoką suviliojo šaudymu.

„Visa klasė sureagavo „vau, šaudo" ir visi klasiokai nuėjome pabandyti. Buvo bandos jausmas, norėjau pašaudyti, gerai praleisti laiką, nes treniruotės būdavo įdomios, be didelių krūvių. Apie rezultatus negalvojau iki kokių 16 metų, tada pirmą kartą išvažiavau į užsienį - Latviją, Maduoną. Ten vyko tarptautinės varžybos ir tada užsidegiau noru pamatyti kuo daugiau šalių. Ta mintis mane vedė iki pasaulio čempionato Nove Meste, tik tada pagalvojau, kad galima siekti aukštų rezultatų", - pradžią prisiminė T.Kaukėnas.

Biatlono trasoje smulkaus sudėjimo ignaliniečiui sekėsi: lietuvis greitai tapo vienu pajėgiausių planetoje tarp bendraamžių.

2009 m. pasaulio jaunių čempionate Kanmore (Kanada) sprinte jis užėmė 8-ąją vietą, net ir sukęs 3 baudos ratus. Po kelių dienų vykusiose persekiojimo lenktynėse T.Kaukėnas per plauką neiškovojo pirmojo medalio Lietuvai, finišo liniją pasiekęs ketvirtas.

Tomui sekėsi ir jaunimo grupėje: 2010 m. Europos čempionato sprinte jis buvo aštuntas, tokią pačią poziciją ignalinietis užėmė ir 2011-ųjų pasaulio jaunimo čempionate.

Tapo aišku - tokio pajėgaus biatlonininko vyro nepriklausoma Lietuva dar neregėjo. Vis dėlto pats T.Kaukėnas tikslo kovoti dėl aukščiausių vietų net ir jaunimo čempionatuose sau nekėlė.

„Neturėjau noro laimėti pirmos vietos. Tiesiog sportuodavau, dalyvaudavau ir darydavau viską, ką galiu daryti geriausiai, be ambicijos laimėti. Manau, tuo metu man tai padėjo, nes kai atsirado noras parodyti rezultatus, jie pradėjo kristi. Kažkada Algimantas Šalna sakė: „norėjau būti geriausias", o aš niekada nenorėjau tokiu būti. Norėjau pasirodyti geriausiai, kaip galiu, būti geriausia savo versija, o ne geriausiu pasaulyje", - sakė T.Kaukėnas.

Sėkmę atnešė „pasenusi" metodika

Pasaulio biatlono taurės varžybose T.Kaukėnas debiutavo 2009 m. Rūpoldinge (Vokietija), o debiutinėmis planetos pirmenybėmis tapo 2011-ųjų čempionatas Chanty Mansijske (Rusija).

Tada 20-metis lietuvis sprinte užėmė 59-ąją vietą ir iškovojo teisę startuoti persekiojime, kur tapo jauniausiu rungties dalyviu.

Sėkmingiausiu pasaulio čempionatu per visą karjerą tapo 2013-ųjų pirmenybės Nove Meste (Čekija): 21-oji vieta sprinte ir 23-ioji asmeninėse lenktynėse leido prasibrauti į prestižines bendro starto lenktynes, kuriose dalyvauja tik 30 pajėgiausių biatlonininkų.

Per visą Lietuvos istoriją pasaulio čempionate šioje rungtyje startavo tik Diana Rasimovičiūtė ir T.Kaukėnas, tada užėmęs 28-ąją vietą.

„Tuo metu buvo tikrai netikėta. Save laikau realistu, nors daug kas laiko pesimistu. Tada buvo stabilus šaudymas ir toje vietoje man sekėsi. Taip, kaip Vytautui (Stroliai, - aut. past.) sekasi Rūpoldinge, tuo metu man sekdavosi Nove Meste. Tuo metu buvo treneris iš Baltarusijos Viktoras Korčiaginas. Nors jo metodika atrodė pasenusi, bet tada jis sukūrė bazę. Nedarydavome didelių ir intensyvių treniruočių, bet per varžybas įsibėgėdavau ir ten, kur reikėdavo, parodydavau rezultatą. Keistoka metodika leisdavo gerai pasirodyti per svarbiausias varžybas", - pasakojo T.Kaukėnas.

Sensacijos sukurti nepavyko

Vis dėlto ryškiausiai biatlonininkas žibėjo olimpinėse žaidynėse. 2014 m. Sočyje (Rusija) T.Kaukėnas buvo arti didžiausios 20 km asmeninių lenktynių sensacijos: trijuose šaudymo ruožuose nesuklydęs lietuvis ketvirtąjį pasiekė su antru geriausiu rezultatu tarp visų dalyvių. Trys klaidos mūsiškį bloškė į 23-iąją poziciją, nors taiklus šaudymas būtų garantavęs sidabro medalį.

„Kartėlio nelikę, džiaugiuosi, kad man pavyko per karjerą nors sykį turėti gerą formą. Tuo metu tikrai sekėsi su slidėmis, jos slydo labai gerai, mėgavausi žaidynėmis, buvau pakylėtas, nes man jos buvo pirmosios. Kai emocijos geros, tai visi hormonai aukštame lygyje. Prisimenu kaip tikrai geras žaidynes, nors po asmeninių lenktynių buvo liūdna. Dabar atrodo, kad rezultatas tikrai geras, toks nebuvo planuotas", - pasakojo T.Kaukėnas.

Po ketverių metų Pjongčange (Pietų Korėja) Lietuvos rinktinės lyderiui pavyko įsirašyti į šalies istoriją, iškovojus iki šiol aukščiausias biatlonininkų vietas olimpinėse žaidynėse.

Sprinte tada 27-erių sportininkas buvo 17-as, persekiojimo rungtyje - 13-as. Be to, T.Kaukėnas tapo pirmuoju lietuviu, kuris varžėsi olimpinių žaidynių bendro starto lenktynėse - jose Tomas finišavo 30-as.

„Buvau tikrai subrendęs sportininkas ir rezultatai nebuvo atsitiktiniai kaip Sočyje. Į Pjongčangą važiavau stiprus psichologiškai, visus metus iki žaidynių dirbau su psichologu ir žinojau, ką man reikia padaryti. Jaučiausi labai ramiai ir jaučiu, kad tai buvo mano darbo su savimi rezultatas. Tuo metu treneris Melis Asmiajė (Meel Aasmae) labai jautė mane ir nedarė nereikalingo spaudimo. Tai buvo brandžiausios žaidynės ir brandžiausias mano pasirodymas per visą karjerą", - apibendrino T.Kaukėnas.

Dar po ketverių metų Pekino (Kinija) olimpinėse žaidynėse biatlonininkas prisidėjo prie kito istorinio rezultato, drauge su vyrų 4x7,5 km estafetės komanda užėmęs 14-ąją vietą. Šios žaidynės tapo paskutinėmis T.Kaukėno karjeroje.

Koją pakišo blaškymasis

Po 2018-ųjų Pjongčango žaidynių T.Kaukėnas į geriausiųjų 40-uką prasibrovė tik du kartus: 2019 m. pasaulio taurės etape Estešunde (Švedija) užėmė 31-ąją vietą, o 2023 m. pasaulio čempionate Oberhofe (Vokietija) - 34-ąją. Kas lėmė suprastėjusius rezultatus?

„Galbūt problema buvo ta, kad pas mus keitėsi treneriai, o prie kiekvienų pokyčių reikia prisitaikyti. Atėjus naujam treneriui iš pradžių radome bendrą kalbą, bet poolimpiniai metai man buvo labai sunkūs, susirgau ir sunkiai sekėsi atsistatyti. Naujas treneris manęs nepažinojo, lyg ir susitarėme, kad sumažintume krūvius ir grįžtume į gerą savijautą, bet niekaip negalėjau į ją sugrįžti. Treneris prarado tikėjimą manimi, aš praradau tikėjimą treneriu ir prasidėjo blaškymasis. Esminis dalykas, kad pradėjau blaškytis ir nebeliko kryptingo darbo, kas būdavo seniau. Nekaltinu trenerių, aš priėmiau sprendimus, ar toliau sportuoti su treneriu, ar ieškoti kažko kito", - sakė T.Kaukėnas.

Per karjerą biatlonininką treniravo A.Ščechočichinas, Edvardas Rasimovičius, baltarusis V.Korčiaginas, latvis Ilmaras Bricis, estas M.Asmiajė, baltarusis Sergejus Sokolovskis, o paskutiniaisiais metais - D.Rasimovičiūtė ir Stanislavas Sabaliauskas. Pastarasis treneris sportininką kurį laiką treniravo ir jaunių rinktinėje.

„A.Ščechočichinas ir E.Rasimovičius - mano pirmieji treneriai, jie suformavo požiūrį į sportą ir jų niekada nepamiršiu. Jie atidavė labai daug, investavo į mane, sykį netgi išgydė ėduonį už savo pinigus, nes kitaip negalėjau išvykti į stovyklą, o gydyti reikėjo skubos tvarka. Treneriai matė mano potencialą ir jautėsi, kad aš jiems reikalingas. Vėliau atėjo V.Korčiaginas, kuris į Lietuvos biatloną atnešė sistemą, jis kovojo už mus, už tvarką federacijoje. Ilmaras turėjo didžiulę patirtį, jis didžiausią dėmesį skirdavo D.Rasimovičiūtei, nes ji buvo komandos lyderė, bet nesijaučiau numestas ir tie darbo metai kartu buvo geri", - trenerius apibūdino T.Kaukėnas.

Rekordines vietas Pjongčange biatlonininkas iškovojo vadovaujant M.Asmiajai. „Melis man patiko tuo, kad jis pakankamai laisvas, palaikydavo mano idėjas, neprisimenu, kad man jo metodikoje kažkas nepatiktų. Vėliau, atėjus S.Sokolovskiui, nesutapo mūsų požiūriai ir tai tapo blaškymosi pradžia. Paskutiniai metai, kai mane treniravo S.Sabaliauskas ir Diana, buvo vieni geriausių, nes tie žmonės tikėjo manimi, kai joks kitas treneris nebetikėjo. Man tai daug svarbiau nei rezultatai. Geras santykis yra raktas į gerus rezultatus", - teigė T.Kaukėnas.

Biatlono nepaliks

Nenuostabu, kad įsimintiniausiomis karjeros varžybomis T.Kaukėnui tapo Pjongčango olimpinių žaidynių sprintas ir persekiojimas.

„Finišuodamas buvau nustebęs dėl savo formos. Ta emocija po finišo, džiaugėsi visi, tribūnose rėkė ir palaikė Vida Vencienė, Daina Gudzinevičiūtė, Einius Petkus. Tos varžybos liko atmintyje, aukščiausia vieta, geriausia forma. Trasoje jaučiausi panašiai kaip Sočyje, tik emocija po finišo buvo geresnė nei Sočyje", - prisiminė T.Kaukėnas.

2019 m. karjerą baigusi D.Rasimovičiūtė tąkart ištarė, kad tikrasis jos biatlonas baigėsi prieš ketverius metus. Ar jos ir T.Kaukėno istorijos panašios?

„Diana taip pasakė? Tikrai, niekada nesusimąsčiau... Aš pritarčiau Dianai, jau po Pekino kažkur giliai viduje supratau, kad viskas. Vienu metu buvau paleidęs mintį, kad dar galiu parodyti gerus rezultatus, galbūt tai ir lėmė, ką turiu šiuo metu. Atrodo, kad paskutiniais metais biatlone buvau ne dėl savo rezultato, bet dėl to, kad padėčiau komandai. Norėjau daryti viską, kad komandoje būtų gera atmosfera, pavyzdžiui, vienoje iš stovyklų Suomijoje suorganizavau vakarėlį, kur pašokome iki 11-os vakaro", - juokėsi T.Kaukėnas.

Biatlonininko kelią jis baigia ramia širdimi, tačiau nuo biatlono nutolti neketina - Vilniuje dabar gyvenantis olimpietis nori tapti treneriu.

„Išeinu ramia širdimi, jaučiu, kad turime pamainą, kuri gali atstovauti Lietuvai be manęs. Vienas kolega paklausė: „treneri, kaip suprasti, kad jau laikas baigti karjerą"? Treneris jam atsakė: „nesijaudink, jaunesni sportininkai pakuždės". Jaunesni sportininkai man jau pakuždėjo, kad laikas atėjo. Jauni sportininkai dega tuo, o pas mane degimo nebelikę, viskas sudegę, kas galėjo. Misiją kaip sportininkas įvykdžiau, bet misija biatlone nesibaigia, bus kitas etapas, galbūt ne kaip sportininko, o kaip trenerio. Du trečdalius savo gyvenimo esu biatlone, kažką keisti būtų labai sunku, pažįstu visą virtuvę, tad planuoju startuoti nuo vaikų treniravimo, o kas toliau - bus matyti", - sakė T.Kaukėnas.