Margaret Tečer: nedaugelio mylima, bet daugumos gerbiama

Nepaisant nesutarimų, viena yra neabejotina: ši moteris istorijoje paliko neišdildomą pėdsaką, dar būdama gyva tapo legenda. Siekdama visur pirmauti, ji tapo pirmąja moterimi šalies premjere, triskart iš eilės laimėjusia rinkimus, pirmąja britų politike, prie valdžios vairo stovėjusia rekordinius 11 metų.

Ji neplaukė pasroviui - ji kovodavo ir laimėdavo. O tos pergalės kardinaliai laužydavo senuosius šalies įstatymus, juos pakeisdamos naujais. Tiesa, ne visada neskausmingai.

Tėčio dukrelė

Margaret Roberts gimė 1925 metų spalio 13-ąją nedideliame Grantamo miestelyje bakalėjininko A.Robertso šeimoje.

Tėvas turėjo porą krautuvėlių, sakė pamokslus vietos bažnyčioje ir domėjosi politika. Nesusilaukęs sūnų, jis visas nerealizuotas politines ambicijas perdavė jaunesniajai dukteriai. Margo su vyresniąja seserimi nuo ankstyvos vaikystės buvo auklėjamos labai griežtai. Knygos, lankymasis bažnyčioje sekmadieniais ir kasdieninės politinės diskusijos prie pietų stalo formavo būsimosios premjerės pasaulėžiūrą.

Margaret buvo „tėčio dukrelė". Kadangi tėvas Margaret įpratino atkakliai dirbti ir nepriklausyti nuo kitų nuomonės, mokykloje aštraus proto, ne mažiau aštraus liežuvio bei tvirto chrakterio mergaitė buvo laikoma pasipūtėle. Klasėje ji buvo geriausia mokinė. Dukra ir tėvas drauge lankėsi paskaitose aukštosiose mokyklose, klausėsi politinių laidų per radiją.

Antrojo pasaulinio karo metais jos herojumi tapo V.Čerčilis. Jo ryžtingos kalbos ir sėkminga veikla dėl šalies įkvėpė ją domėtis politika.

Be pamokų, Margo gerai skambino pianinu, žaidė žolės riedulį, plaukiojo, mėgo sportinį ėjimą ir lankė poetinio meistriškumo kursus. Kitaip kaip bendraamžės, Margaret augo, svajodama ne apie šeimos židinį, o apie karjerą.

Puikiais pažymiais baigusi mokyklą 1943 m. Margaret tapo Oksfordo studente, o tuo metu merginai tai buvo neįtikėtinas laimėjimas.

Ji labai greitai nusivylė pasirinkta profesija, tačiau universitetą baigė, gavo chemikės diplomą ir net kelerius metus dirbo pagal specialybę. Bet mintis tapti teisininke jos neapleido.

Susitikusi su vaikystės dievuku V.Čerčiliu, 1951 m. ji vėl įstojo į universitetą studijuoti teisės, kuri jai būtų naudinga siekiant politinės karjeros.

Karjera ir motinystė

Tuo pačiu metu 24 metų Margaret Roberts susipažino ir susituokė su beveik 10 metų vyresniu Deniu Tečeriu (Denis Thatcher) - karo veteranu, pasiturinčiu verslininku.

Pasirodė, kad jiedu turi daug bendro, tarsi dvi puselės papildo vienas kitą. Vieni jų santuoką vadino idealia, kiti atvirai reiškė nuomonę, kad ji sudaryta iš išskaičiavimo. Juk Denis ne tik finansavo žmonos studijas teisės fakultete, bet ir jos vėlesnes politines kampanijas.

Pati Margaret autobiografijoje pripažino, kad be vyro paramos niekada nebūtų tapusi ministre pirmininke.

Netrukus porai gimė dvynukai Markas ir Kerol. Ir čia piktanoriški kritikai pradėjo šaipytis iš Margaret motinystės: atseit, moteris specialiai pagimdė dvynius, kad ateityje daugiau nereiktų grįžti prie šios temos.

Dalis tiesos tame yra, nes iš pradžių vaikai tikrai stabdė jos politinę karjerą. Vis dėlto Geležinė ledi niekada nevengė namų šeimininkės pareigų - ji sumaniai tvarkė šeimos buitį ir kasdien pasitikdavo vyrą paruošusi vakarienę.

„Moteris, kuri susitvarko namuose, žinos ir kaip valdyti šalį", - neretai tvirtindavo ji.

Pirmosios pergalės ir pralaimėjimai

Paauginusi vaikus ir išleidusi juos į mokyklą internatą, Margaret vėl pabandė žengti į didžiąją politiką. Pirmieji žingsniai jau studijų metais buvo gera patirtis ir pradžia. Nuo 6-ojo deš. pradžios M.Tečer pradėjo atkakliai kovoti dėl vietos parlamente ir po kelerių metų tapo Bendruomenių rūmų nare.

Jos politinė programa rėmėsi konservatyviosiomis vertybėmis: mokesčių mažinimas, mažesnis valstybės kišimasis į ekonomiką, nacionalinio saugumo stiprinimas. Tačiau ji taip pat pabrėžė moterų vaidmenį visuomenėje, teigdama, kad moterys turi turėti teisę į išsilavinimą, darbą, dalyvavimą politikoje.

Jos pasisakymai išsiskyrė energingumu ir aistringumu, o stiprios ir pasitikinčios savimi, nebijančios išsakyti savo nuomonę moters įvaizdis patraukė rinkėjų dėmesį.

Kai 1970 m. į valdžią atėjo konservatoriai, vadovaujami Edvardo Hito (Edward Heath), Margaret buvo paskirta švietimo ministre. Tiesa, jos debiutas nepavyko.

Ji padarė daug klaidų ir tapo nepopuliariausia švietimo ministre per visą šalies istoriją. Skandalingiausias jos potvarkis buvo trečdaliu padidinti mokyklinių pusryčių kainą ir moksleiviams nemokamai nebeduoti stiklinės pieno. Už tai spauda ją praminė „pieno vagile".

Galop, sutaupiusi šalies mastu menkutę 8 mln. svarų sumą, pati Margaret pripažino savo klaidą: „Iš tos patirties pasimokiau: išprovokavau maksimumą politinės neapykantos gavusi minimumą finansinės naudos".

Išdavystė ir lyderystė

Į politikos olimpo viršūnę M.Tečer kopė ryžtingai darbuodamasi alkūnėmis ir pernelyg nesukdama galvos dėl etikos. Iš pradžių ji nepasikuklino mesti iššūkį savo geradariui Edvardui Hitui, kadaise ją protegavusiam konservatorių lyderiui, o paskui iškelti savo kandidatūrą į jo užimamas pareigas.

1975 m. Margaret sėdo į jo krėslą, o po 4 metų vieno balso persvara išplėšė trokšamą šalies ministro pirmininko postą iš leiboristo Dž.Kalageno (J.Callaghan) rankų, pradėdama savo 11 metų trukusį vadovavimą šaliai.

Tai buvo beprecedentis atvejis ne tik šalies istorijoje, bet ir visame demokratiškame pasaulyje. Dabar, praėjus keliems dešimtmečiams, galima drąsiai sakyti, kad M.Tečer sugrąžino D.Britanijai buvusį autoritetą tarptautinėje arenoje. Bet 1979-iais mažai kas tikėjo jos sėkme.

M.Tečer politika nuo pirmųjų dienų buvo labai drąsi ir kartu prieštaringa. Būtent todėl dalis visuomenės gyrė Geležinę ledi už Anglijos išgelbėjimą nuo ekonomikos nuosmukio, kiti - kaltino dėl sulaužytų milijonų darbininkų likimų, nes premjerės sprendimai buvo negailestingi ir neteisingi skurdžiausiems visuomenės sluoksniams.

Ji buvo įsitikinusi, kad liberaliosios, kairiųjų idėjos nėra efektyvios. Jos kelias - konservatyvių reformų kelias, nukreiptas į ekonominio efektyvumo didinimą.

Nepaisant visų pastangų, šalies ekonomika traukėsi, nedarbas augo ir paprastų žmonių gyvenimas blogėjo. Daugelis ragino M.Tečer „pasisukti 180 laipsnių kampu", bet ji buvo nepalenkiama. Jos reitingai katastrofiškai smuko.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad jai valdant infliacija sumažėjo nuo 27 proc. iki 2,5 proc.: gindama verslą, M.Tečer mokesčius sumažino iki 40 proc. ir skelbė, kad valstybė neturi kištis į verslo reikalus bei paleido į pasaulį žodį „privatizacija". Buvo išparduotos oro linijos, oro uostai, telekomunikacijų ir naftos bendrovės.

M.Tečer - karvedė ir strategė

Kai baigiantis pirmajai kadencijai Margaret neliko vilties nugalėti rinkimuose, įvyko nenumatyta: Argentina įsiveržė į Folklendo salas, priklausiusias D.Britanijai. Margaret tai buvo nuostabi galimybė parodyti britams, kad yra pasirengusi tapti „antruoju Čerčiliu".

1982 m. balandį M.Tečer nusiuntė 20 tūkst. armiją prie P.Amerikos krantų, salos buvo apgintos.

O M.Tečer tapo tikra nacionaline didvyre, sugrąžinusia britams pasididžiavimą savo šalimi ir pažadinusia jų ambicijas. Todėl Geležinė ledi buvo perrinkta antrajai kadencijai. Netrukus davė vaisių ir jos ekonominė politika, rinka po truputį atsigavo, o Londonas tapo pasaulio finansų sostine.

Prie strateginių M.Tečer nuopelnų priskiriamas ir sėkmingas aljansas su JAV prezidentu R.Reiganu prieš SSRS. Būtent šis aljansas užbaigė „šaltąjį karą".

1984-85 m. Tečer pradėjo naują karą - su šachtininkų profsąjungomis, kurios D.Britanijoje tradiciškai buvo labai įtakingos. Kai buvo nuspręsta uždaryti keletą šachtų, anglai kalnakasiai pradėjo rengti protesto akcijas.

Atsakydama Tečer priėmė precedento neturintį sprendimą, šokiravusį civilizuotus Vakarus. Didžiuliai policijos būriai fizine jėga ir ginklais išvaikė protestuotojus. Darbininkai buvo mušami ir šimtai sukišti į kalėjimus.

Karas su šachtininkais truko apie metus, bet Geležinė ledi nesitraukė ir pasiekė savo. Nors galutinai prarado darbo klasės palaikymą.

Geležinės ledi epochos pabaiga

Per visą karjerą M.Tečer tris kartus iš eilės laimėjo rinkimus. Tačiau tolesnis išlaidų socialinėms reikmėms mažinimas, nelanksti neigiama nuostata Europos Sąjungos šalių atžvilgiu labai sumenkino M.Tečer autoritetą, kiti kabineto nariai jos nebepalaikė.

1990 m. lapkričio 22-ąją Geležinės ledi 11 metų epocha baigėsi - ji atsistatydino iš ministrės pirmininkės ir partijos lyderės pareigų. Atsistatydinusi M.Tečer dalyvavo šalies visuomeniniame gyvenime: buvusi premjerė sakė kalbas, rašė memuarus, reguliariai kritikuodavo vienus ar kitus politikos lyderius bei NATO.

Ir net dabar jos idėjos gyvuoja ir toliau veikia D.Britanijos politiką.

2012 m. Margaret buvo išoperuotas auglys, jos sveikata prastėjo ir paskutinis insultas tapo lemiamas.

M.Tečer mirė 2013 m. balandžio 8-ąją.

Jos laidotuvės buvo pirmoji po V.Čerčilio mirties atsisveikinimo su buvusiu ministru pirmininku ceremonija, kurioje dalyvavo pati D.Britanijos karalienė.