1 nuotr.Jis nugyveno ilgą ir turiningą gyvenimą, jį paskyręs muzikai ir šeimai. Pasaulis jį pažinojo kaip didį kompozitorių, sukūrusį muziką šimtams kino filmų.
Daugeliui jis buvo genijus, gebėjęs muziką paversti unikalia jausmų kalba ir pakeitęs šiuolaikinio kino skambesį - gyvų jausmų persmelktos ilgesingos E.Morikonės melodijos veikia užburiamai.
Jo garso takeliai Serdžijaus Leonės vesternams, kriminalinėms, psichologinėms dramoms tapo kino muzikos klasika, šiandien vis dažniau skambančia koncertų salėse.
Gyvenimas ir kūryba
Būsimasis kompozitorius gimė 1928 m. Romoje. Jo tėvas buvo džiazo muzikantas, grojo trimitu, ir jaunasis Enijus Morikonė (Ennio Morricone) labai anksti išmoko groti šiuo instrumentu, o šešerių jau savarankiškai kūrė trumpas muzikines kompozicijas.
Mokydamasis pradžios mokykloje jis laisvalaikiu neretai padėdavo tėvui koncertuoti kaip antrasis trimitininkas.
Enijus baigė šv.Cecilijos konservatoriją ir anksti pradėjo užsidirbti, grodamas trimitu džiazo klubuose, kurdamas foninę muziką garso įrašų kompanijoms, radijui ir televizijai.
Jo pažintis su kinu įvyko po to, kai buvo paprašytas sukurti muziką filmui „Fašistas", bet tikrasis populiarumas jį aplankė sukūrus garso takelį Serdžijaus Leonės (Sergio Leone) filmui „Už saują dolerių" (1964).
Kadangi jo galimybes ribojo finansai, E.Morikonė negalėjo naudoti turtingo styginių instrumentų skambesio, bet labai sumaniai naudojo elektrinę gitarą ir įvairius garso efektus tam tikriems veiksmams ekrane ir filme vaizduojamo kraštovaizdžio mistinei tuštumai pabrėžti.
Vėliau šie elementai buvo dažnai naudojami kuriant vesternus ir padarė didelę įtaką kinui. Su klasės draugu Serdžijumi Leone jie tapo vienu garsiausių kompozitoriaus ir režisieriaus duetų.
Įsimintiniausias ir labiausiai intriguojantis E.Morikonės darbas - muzika trečiajam „dolerių trilogijos" filmui „Geras, blogas ir bjaurus". Kompozicija su kojotų stūgavimu, ritmingu būgnų tratėjimu ir gergždžiančiais elektrinės gitaros braukymo garsais tapo pasauliniu hitu, 1968 m. užėmusiu pirmąją vietą britų hitparaduose.
Per visą kūrybinę karjerą E.Morikonė sukūrė daugiau kaip 500 muzikinių kūrinių filmams, teatro spektakliams ir įvairiems dokumentikos projektams.
Jo kūryba - svarus indėlis į kino istoriją, kadangi atspindi ne tik epochą ir kiekvieno filmo istorinį kontekstą, bet ir giliai įsiskverbia į kiekvieno žmogaus sielą, darydama emocinį ir filosofinį poveikį.
Maža to, jo muzika neretai būdavo populiaresnė už filmus, kuriems buvo sukurta. O kurti jam sekėsi stebėtinai lengvai.
Daugybė žurnalistų, kuriems jis yra davęs interviu, pasakoja panašias istorijas - kaip jis kažkurią akimirką ištiesė ranką, paėmė servetėlę ir brūkštelėjo ant jos penklinę, kad užrašytų kokią nors melodiją. Lengvai ir paprastai, tarsi muzika būtų visada skambėjusi jo galvoje. O galbūt taip ir buvo.
Šachmatų partijos su čempionais
Enijus Morikonė visą gyvenimą praleido Romoje, nors dirbo abiejose Atlanto pusėse, kurdamas muziką bet kokiems muzikiniams užsakymams - „folk", džiazui, „avangardui", religine tematika.
Jam ne kartą buvo siūlomas nuolatinis darbas Holivude ir net nemokama vila gyventi, bet jis atsisakydavo, pareikšdamas, kad visada liks romietis ir nori gyventi namuose.
Be to, kad buvo žinomas kompozitorius, E.Morikonė aistringai mėgo šachmatus. Išmokęs žaisti šachmatais jau mokykloje, iki muzikinės karjeros aukštumų, jis žaisdavo klubų turnyruose Romoje.
Jo pirmasis oficialus turnyras įvyko 1964 m., ir jame Enijus laimėjo prizą trečiojoje mėgėjų kategorijoje. Kurį laiką jis net treniravosi su 12 kartų Italijos čempionu, tarptautiniu šachmatų meistru Stefanu Tataju (Stefano Tatai), bet netrukus muzika jo gyvenime tapo svarbiausia.
E.Morikonė ir vėliau visada domėjosi šachmatais, daug laiko praleisdavo prie šachmatų lentos, galėdavo valandų valandas spręsti sudėtingiausius šachmatų uždavinius, nagrinėti naujas ir veiksmingesnes strategijas. Jo kabinete visada gulėjo šachmatų lenta su nebaigta partija.
Kompozitorius sakydavo, kad šachmatai jam padeda galvoti ir kurti muziką, ir jeigu jis nebūtų tapęs muzikantu, būtinai būtų tapęs profesionaliu šachmatininku.
E.Morikonė ilgai svajojo sužaisti partiją su kuriuo nors šachmatų pasaulio čempionu, ir 2000 m. jam tai pavyko. Drauge su kitais 27 žaidėjais jis dalyvavo simultane su didmeistriu Borisu Spaskiu, vykusiu Turine, ir kai „mūšio lauke" jis liko paskutinis žaidėjas, visa publika susirinko prie jų staliuko, „sirgdama" už kompozitorių.
B.Spaskiui teko sutikti su lygiosiomis, o E.Morikonė visą gyvenimą savo kabinete laikė visą šios šachmatų partijos stenogramą.
Po šio įvykio likimas ne kartą jam suteikė daugiau tokių galimybių. E.Morikonė susisiekdavo su garsiais didmeistriais, atsidūrusiais su juo tame pačiame mieste, o neretai ir jie patys kreipdavosi į jį su panašiu pasiūlymu. Jam teko žaisti su tokiais garsiais šachmatininkais kaip Robertas Fišeris, Garis Kasparovas, Anatolijus Karpovas, Peteris Leko, Judita Polgar.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais E.Morikonė pamėgo kompiuterinius šachmatus, labai nusimindavo, kai dažniausiai pralaimėdavo, ir it vaikas džiaugdavosi, kai partija baigdavosi lygiosiomis, bet tai nutiko ne daugiau kaip 10 kartų.
Vienos meilės simfonija
Visą gyvenimą Enijus Morikonė mylėjo vieną moterį: Marija Travija buvo jo mūza, draugė ir jo vaikų mama - didžiajam kompozitoriui padovanojo tris sūnus ir dukrą.
Jų meilės istorija, trukusi beveik 70 metų, yra verta atskiro pasakojimo. Daug kas net mano, kad ši stipri ir gili meilė ir pagimdė tokį galingą muzikinį talentą.
Jiedu buvo pažįstami nuo vaikystės, nes Marija draugavo su Enijaus seserimi, bet suartėjo 1950 m., kai Marija su savo tėvu pateko į rimtą automobilio avariją ir dėl stuburo lūžio buvo paguldyta į ligoninę.
Ji buvo sugipsuota nuo kaklo iki juosmens, ir Enijus visus metus buvo šalia, skaitydavo jai knygas, ilgai kalbėdavosi apie muziką, meną, stengėsi išblaškyti liūdnas mintis, o paskui dar keletą metų padėjo atsigauti.
Jie susituokė 1956 m. ir jau niekada nesiskyrė. Marija taip pat mėgo muziką, baigė konservatoriją, tapo operos dainininke, bet dažnai padėdavo Enijui kurti, buvo pirmoji jo partitūrų klausytoja ir kritikė.
Jų santykiuose nebuvo vietos barniams, jie niekada nedavė preteksto skandalingoms publikacijoms bulvarinėje spaudoje.
Marija buvo ne šiaip moteris, gyvenanti garsenybės šešėlyje, ji buvo jo didžio talento dalis.
Kai 2007 m. E.Morikonė gavo „Oskarą", svarbiausią viso kūrybinio gyvenimo apdovanojimą, kuriam buvo nominuotas šešis kartus, jis pirmiausia viešai padėkojo žmonai, sakydamas, kad apdovanojimą skiria jai, nes be jos niekada nebūtų tapęs žinomu kompozitoriumi.
„Oskarą" jis pelnė ir 2016 m. - už geriausią garso takelį dar vienam filmui apie Laukinius Vakarus - Kventino Tarantino (Quentin Tarantino) „ Grėsmingasios aštuonetas".
Enijus Morikonė nugyveno 91 metus, mirė 2020 metų vasarą. Mirties priežastis buvo trauma - jis mirė ligoninėje, kur buvo gydomas, kai pargriuvo ir susilaužė šlaunikaulį.
Paskutinėmis gyvenimo dienomis žmona ir vaikai nepaliko jo vieno nė minutę. Prieš mirtį jis atsisveikino su šeima, sakydamas, kad jam yra nepaprastai sunku juos palikti ir padėkojo Marijai už meilę, kuri juos jungė visus tuos metus.
