Atskleista dar viena iš Kenedžių šeimos paslapčių - rastas unikalus vainikas, turėjęs puošti prezidento kapą

Daugybė žmonių, įskaitant žuvusiojo prezidento šeimą, bandė suprasti, kur dingo metalinis vainikas ir kodėl jis nebuvo padėtas ant jo kapo? Kai kurie net pradėjo abejoti, ar jis iš tiesų egzistavo, ar buvo tik jo projektas.

Tačiau vainikas netikėtai atsirado 2024 m. vasarį.

35-ojo JAV prezidento Džono Kenedžio laidotuvės vyko 1963 metų lapkričio 25-ąją, praėjus 3 dienoms po žmogžudystės Dalase. Jis buvo palaidotas Arlingtono kapinėse, kur jo žmona Žaklina įžiebė Amžinąją ugnį. Garbės sargybą, nešusią prezidento karstą, sudarė kelių kariuomenės rūšių atstovai.

Gedulingai ceremonijai pasibaigus, jie spontaniškai išdėliojo savo uniformines kepures aplinkui kapo kauburėlį. Improvizuotas memorialinis vainikas taip ir liko ant kapo pusketvirtų metų.

Žiemą vasarą, sezonas po sezono, kepurės ant supilto kapo gulėjo po sniegu, lietumi ir kaitinamos saulės, neretai pasirodydamos spaudos nuotraukose. Kai kada kas nors nublukusias pakeisdavo, ir šis improvizuotas vainikas tapo kolektyvinės pagarbos žuvusiam nacijos lyderiui, jauniausiam Amerikos prezidentui ir jos vilčiai, simboliu.

Netrukus po laidotuvių buvo nuspręsta ant kalvos Arlingtone šlaito steigti Dž.Kenedžio memorialą, jam buvo skirtas trijų akrų žemės sklypas. Oficialios palaidojimo vietos projektavimo užsakymą gavo Džono Vorneko (John Warnecke) architektų firma, o kraštovaizdžio dizainu rūpinosi Reičel Melon (Rachel Mellon), kuri projektavo Baltųjų rūmų Rožių sodą ir buvo Ž.Kenedi patikėtinė.

Ne vienus metus vyko parengiamieji darbai: tyrinėjama vietovė, kuriamas memorialo maketas, konsultuojamasi su architektais, liturgijos ekspertais ir Kenedžių šeima.

Kol šeimoje ir Amerikos oficialiuosiuose sluoksniuose vyko diskusijos dėl memorialo kūrimo, kepurės nuo prezidento kapo dingo. Tačiau tai neatrodė svarbu, nes visi žinojo apie laukiantį perlaidojimą, kuris įvyko 1967 m. kovo 14-ąją.

Memorialo kūrimo darbai

Prieš patvirtinant Dž.Kenedžio memorialo Arlingtone planą, buvo apsvarstyta daugiau kaip 150 projektų. Žaklina Kenedi primygtinai reikalavo, kad kad memorialas būtų prieinamas visiems, bet kartu būtų šeimos kapas, nerimavo, kad monumentali didybė neprieštarautų jos velionio vyro principams. Žaklina nurodė pašalinti marmurinę sieną su prezidento antspaudu, kurią suprojektavo Dž.Wornekas ir paprašė priimti visus R.Melon siūlymus dėl kraštovaizdžio.

Pagaliau viskas buvo baigta. Memorialui buvo parinktas rausvas granitas iš Naujosios Anglijos, tašytas taip, kad primintų banguojančią jūrą Keip Kodo įlankoje, kurią taip mėgo Dž.Kenedis. Amžinoji ugnis plazdėjo apvalios formos akmens centre, o vietoj anksčiau suprojektuotos marmurinės sienos augo amžinai žaliuojantis buksmedis, magnolijos ir kiti žydintys augalai, primenantys Baltųjų rūmų Rožių sodą.

Tuo pačiu metu R.Melon gavo slaptą užsakymą iš Žaklinos Kenedi pagaminti metalinį vainiką, turėjusį įamžinti uniformines kepures, taip sujaudinusias ją ir prezidento brolį laidotuvių dieną. R.Melon rado užsakymo vykdytojus ir po dvejų metų vainikas buvo nulietas liejykloje Niujorke. Tai buvo pustuzinis bronzinių kariškų kepurių, jūrininkų lynu supintų į vainiką, papuoštą ąžuolo lapais ir skulptūrinėmis šakomis, simbolizuojančiomis Dž.Kenedžio meilę gamtai. Pagal sumanymą vainikas turėjo gulėti ant kapo, apjuosdamas akmenį su Amžinąja ugnimi.

Ar vainikas išvis egzistavo

1969 m. pavasarį Kenedžių šeima už vainiką sumokėjo 50 tūkst. dolerių (dabar tai būtų apie 450 tūkst. dolerių). Nepaisant to, jis netapo Dž.Kenedžio kapo, kurį per dešimtmečius aplankė milijonai žmonių, dalimi. Kodėl - neaišku iki šiol.

Galbūt viena iš priežasčių buvo prezidento jaunesniojo brolio Roberto Kenedžio nužudymas po metų. Tą vasarą Žaklina paprašė pristabdyti vainiko kūrimo darbus, kad galėtų suplanuoti Roberto kapą Arlingtono kapinėse. O dar po metų ji laišku atsiprašė vainiko kūrėjų, kad Arlingtone iškilo problemų ir kad apie darbų tęsimą praneš papildomai, į metų pabaigą. Tai buvo paskutinė užuomina apie projektą, vėliau rasta archyvuose.

Radinys po 50 metų

Po truputį vainiką visi pamiršo, kol relikvija susidomėjo Elinor Krein (Elinor Crane), fondo „Oak Spring Garden Foundation" darbuotoja. R.Melon sodybos, kurioje įsikūrė fondas, teritorijoje ji atkreipė dėmesį į aikštelę iš keistų senų stačiakampių plytų, juosiančių apvalaus akmens liekanas.

Aikštelė stebėtinai priminė prezidento Dž.Kenedžio kapą. R.Melon biografai manė, kad tos plytos buvo dalis maketo, pagaminto prieš Dž.Kenedžio perlaidojimą 1967 m., kai ji kūrė jo memorialo dizainą. Elinor pavyko rasti mūrininką, kuris klojo tas plytas, ir pasirodė, kad tai vyko praėjus 5 metams po memorialo įrengimo.

Mūrininkas patvirtino, kad jos vaizduoja prezidento Dž.Kenedžio kapą, ir pridūrė, kad jam baigus kloti plytas ant jų atsirado keista metalinė skulptūra, kuri vėliau dingo. Jis prisiminė vieną svarbią detalę: „Tai kepurės, Elinor, - pasakė jis. - Ten buvo kepurės!"

Elinor Bostono vaizduojamojo meno muziejuje atkapstė laišką, kuriame R.Melon prašė supakuoti vainiką ir jį išsiųsti į Dž.Kenedžio vardo biblioteką. Laiškas buvo rašytas 1977 m. birželį.

Tais metais biblioteka buvo pradėta statyti, o atidaryta tik po dvejų metų. Daugelis daiktų, gautųjų tuo laikotarpiu, buvo sudėti į saugyklas. Vainikas atsidūrė tarp jų. Jis vis dar buvo šešiose dėžėse su šienu, praktiškai neliestas nuo tada, kai prieš penkis dešimtmečius buvo supakuotas. Ir nebuvo įtrauktas į katalogus, iš kurių būtų buvę galima spręsti apie jo svarbą.

Dabar mokslininkai ir istorikai nekantriai laukia, kada bus galima sujungti vainiko dalis, bet jiems teks palūkėti iki 2025 metų žiemos, kai biblioteka galės suteikti gana didelę patalpą tiems darbams.

Kokia vainiko ateitis, kol kas nežinia.