Vėjų dievo sparnas - vėduoklė

Po truputį mada pasiekė Europą ir vėduoklės tapo populiariu aristokračių aksesuaru. Joms buvo rastas ir papildomas pritaikymas - naudojantis šiuo madingu daiktu buvo galima pasiųsti slaptą žinelę gerbėjui.

Kinų ir japonų karvedžiai vėduokles naudojo kaip ginklą.

Vėduoklių prototipai

Apie vėduoklių egzistavimą yra tikrai žinoma nuo seniausių laikų - jos vaizduojamos meno kūriniuose, apie jas užsimenama senoviniuose tekstuose. Nesudėtingi panašūs išradimai lydėjo žmogų visą priešistorinį laikotarpį.

Vėlyvojo neolito stovyklavietėje buvo rasta vėduoklės liekanų, konkrečiai, medinė rankenėlė. Vienas seniausių vėduoklės atvaizdų datuojamas 500 m.pr.m.e. - tai vėduoklė iš plunksnų ant ilgo medinio koto.

Vėduoklės būna dviejų tipų - sulankstomos ir ne. Pirmosios atsirado nelankstomos vėduoklės, tai dažniausiai būdavo didelės lapo, vėliavėlės, apskritimo formos vėduoklės su rankena.

Valdant Tangų dinastijai madingos tapo vėduoklės iš bambuko plokštelių - pirmieji ovalo arba apskritimo formos sulankstomų vėduoklių prototipai.

Vystantis audimui atsirado šilkinės vėduoklės, kai kada siuvinėtos aukso arba sidabro gijomis, nors pagrindinė medžiaga vėduoklėms gaminti vis dar buvo plonas ryžių popierius.

Senovės Egipte vėduoklė buvo faraono didybės atributas, aukštos kilmės, laimės ir dangaus ramybės ženklas; jas dažnai nešiodavo valdovo šeimos nariai, kurie turėdavo specialų titulą „vėduoklės nešiotojas iš kairės pusės".

Kad senovėje buvo naudojamos vėduoklės, rodo apvalus daiktas iš stručio plunksnų, rastas Tutanchamono kape. Panašias funkcijas vėduoklė atlikdavo Indijoje ir Persijoje, į Kiniją jos buvo nugabentos VIII-II a. pr.m.e., o paskui vėduoklė kaip dovana buvo įteikta Japonijos imperatoriui.

Taip vėduoklės ir plito, buvo vis įvairiau puošiamos. Karališkųjų asmenų vėduoklės būdavo puošiamos nefritu, auksu, drambio kaulu ir kitomis brangiomis medžiagomis. Karo vadų vėduoklėse buvo vaizduojama tekanti saulė. Popierines naudojo tik paprasti žmonės, todėl iš vėduoklės buvo galima sužinoti žmogaus titulą.

Senovės Graikijoje, Romoje, Kretoje buvo naudojamos rytietiškos vėduoklės iš lapų ir plunksnų, dažnai - povo su medine ar kauline rankena. Romoje tokia vėduoklė su rankena vadinosi flabellum, jomis jauni vergai vėduodavo savo šeimininkes.

Ovidijus mini ir mažas vėduokles, kuriomis naudojosi Romos puošeivos. Antikinės vazos dažnai būna dekoruotos įvairių formų vėduoklių atvaizdais.

Bizantijoje, kuri vėduoklę paveldėjo iš pagonių, buvo paplitusios „ripidos" - nedidelės apvalios formos liturginės vėduoklės su ilga rankena, kurios buvo naudojamos per iškilmingas bažnytines apeigas (iš pradžių jomis tiesiog nuo atnašų vaikydavo muses, o paskui jos įgijo ritualinę reikšmę).

Iš Bizantijos vėduoklė perėjo barbarams ir į ankstyvosios krikščionybės laikų Europą.

XVI a. Europoje paplito sulankstoma pusapvalė vėduoklė, su kuria prasidėjo visiškai nauja vėduoklės gyvavimo epocha.

Vėduoklė - aristokračių aksesuaras

Vėduoklės kaip prabangos daikto plitimo svarbus etapas buvo XVIII a., kai į madą įėjo korsetas, nepaliekantis daug galimybių laisvai kvėpuoti.

Vėduoklė tapo privalomu visų pokylių ir kviestinių pietų atributu. Tapant paradinį portretą damos būdavo prašomos paimti į ranką vėduoklę arba vaizduoti, kad ja lengvai vėduojasi.

Šis aksesuaras tapo ne tik ir ne tiek prabangos atributu, kiek flirto, koketavimo elementu, moteriškumo ir patrauklumo simboliu. Nuo ispanų mados laikų susiformavo vėduoklės kalba.

Vėduoklė XVIII a. aukštuomenės damoms buvo ne tik priemonė vėduotis, bet ir „šviesoforas", o kai kada - „stebėjimo įrankis". Pagal ispanų mokyklos tradicijas vienaip ar kitaip išskleista arba pasukta vėduoklė sakydavo „taip" arba „ne", skirdavo pasimatymą arba bylojo apie vienokius ar kitokius jausmus.

Ją staigiai suskleisti - tas pats, kas pasakyti „Jūs manęs nedominate!"; išskleista, krūtinę pridengianti vėduoklė maldavo: „Valdykitės"; vėduoklė, plačiuoju galu nukreipta į pašnekovą, reiškė sutikimą paflirtuoti.

Koketavimas naudojant vėduoklę buvo aprašomas net etiketo vadovėliuose, bet perduoti pranešimą, kurį galėjo perskaityti ir kiti, reikėjo slapčiomis.

Išskleista per ketvirtadalį reiškė netikrumą, visai - besąlygišką meilę ir ištikimybę, tekšnojimas vėduokle per delną - laukimą, neišskleista delne reiškė susitikimo laukimą. Jei moteris vėduokle braukydavo per plaštakos viršų - pasimatymas atidedamas, liesdavo kaktą - galvoja apie mylimąjį.

Jei reikėdavo įspėti, kad yra klausomasi, vėduoklė būdavo pridedama prie lūpų, kad seka - prie ausies. Atsakyti „taip" - priglausti vėduoklę prie dešinio skruosto, laikant ją kaire ranka, o priešingai - „ne".

Norėdama pakviesti sekti iš paskos, dama patekšendavo vėduokle per koją iš šono, o jeigu būdavo pasirengusi eiti iš paskos pati, patekšnodavo vėduokle per koją iš priekio. Tam tikrą reikšmę turėjo ir vėduoklės spalva.

Taip vėduoklė tapo tarsi paskutiniu barjeru tarp moters ir vyro - jos atsisakydamos damos atsiverdavo bučiniams, santykiams ir meilei. Be to, drovuolės, bučiuodamosi galėdavo už jos pasislėpti nuo pašalinių akių. Ir apskritai, žodžiai „meilė" ir „vėduoklė" - neatskiriami. Pagal mitologiją pirmoji vėduoklė atsirado iš vėjų dievo Eolo sparno.

Vėjų dievas Eolas įsimylėjo Psichę, kuri buvo meilės dievo Eroto žmona, bet kol jo nebuvo namie, Eolas įsibrovė į jos miegamąjį ir gėrėjosi jos miegančios grožiu. Netikėtai grįžęs Erotas įpyko ir nutraukė Eolui sparną.

Eolas pabėgo, o Psichė stvėrė sparną ir pradėjo ja vėduoti vyrą, ir Erotas greitai atsileido. Neatsiliko nuo dievų ir žmonės: Ieva, pirmą kartą pamačiusi Adomą, greitai nuskynė palmės lapą ir už jo „pasislėpė".

Kovinė vėduoklė

Kare geros visos priemonės, ypač jei moki jomis naudotis. Kitaip pritaikyti vėduoklę sumanė kinai vienuoliai, ją pavertę kovų menų įrankiu.

Japonijoje ir Kinijoje šalia įprastų ginklų karvedžiai turėjo ir specialias vėduokles, kurios buvo skirtos greičiausiai savigynai, kai šalia nebuvo tikro ginklo. Jomis buvo galima atmušti strėles, vėduoklę buvo galima mesti į priešą, nes ji buvo sunkesnė, sutvirtinta geležinėmis plokštelėmis.

Jos rankenoje buvo galima laikyti nuodų, ir ne tik ten. Būdavo specialių vėduoklių, į kurių išorinį kraštą būdavo įpinamos metalinės juostos, ir ji virsdavo peiliu. Plunksnose buvo slepiami peiliukai, ir jie išlėkdavo vėduoklę išskleidus.

Kartu su jais buvo galima įtvirtinti ampules su nuodais, kurios taip pat skrisdavo į priešą. Kiekviena tokia vėduoklė būdavo gaminama pagal specialų užsakymą, todėl buvo sunku nuspėti, kas joje slypi.

Moteriškumo simbolis

Vėduoklių bumas baigėsi XX a. Jos buvo pradėtos naudoti pagal savo tiesioginę paskirtį, nes bendrauti su priešingos lyties atstovais jau buvo galima tiesiogiai, nors koketavimo elementas vis dėlto išliko.

Pirmasis pasaulinis karas nenaudingais pavertė daugelį mielų taikos meto niekučių. Atrodė, kad vėduoklės visai išnyko. Bet po pusės amžiaus Kristiano Dioro (Christian Dior) pastangomis jos grįžo ir tapo kerinčio „new look" stiliaus dalimi.

Dabar vėduoklė - tegu ir ne pirmojo būtinumo daiktas, bet vis dėlto paklausus. Pasimatymų, aišku, ja niekas nebeskiria, bet aukštuomenės liūtei vėduoklė gali tapti paskutiniu prašmatnaus apdaro štrichu.

Kinijoje šokamas tradicinis „Šokis su vėduoklėmis". Jis simbolizuoja gamtos atgimimą, gyvybę suteikiančią pavasario pradžią. Vėduoklės merginų rankose primena milžiniškus drugelių sparnus.

Šokiai su vėduoklėmis yra būdingi daugeliui pasaulio kultūrų, ne tik japonų ir kinų. Iš Rytų šalių jis atkeliavo į Europą ir tvirtai įsigalėjo Ispanijoje.

Rytuose patariama - jei jums negera, jei negaluojate, negalite išspręsti kokios nors problemos - paimkite vėduoklę ir neskubėdami ją pasivėduokite - ji pati ras energiją, susijusią su sveikata arba informacija, ir perduos ją jums. Imkite ir naudokite!