Pedagogika pagal kinus

Jis buvo sukurtas Kinijoje, vėliau jį perėmė korėjiečiai, japonai. Konfucianizme jis buvo laikomas viena svarbiausių moralinių vertybių ir elgesio principų, padedančių ugdyti tiek „kilnų žmogų", tiek moralią ir harmoningą visuomenę ir valstybę.

Gerbti vyresniuosius priimta daugelyje šalių, bet Kinija pranoko visas: pagarbos vyresniems amžiumi tradicijos ten yra labai senos ir net virto senų žmonių kultu. Vaikai buvo auklėjami visiškai paklusti vyresniesiems, būti nuolankiems ir tylomis su viskuo sutikti, taip pat džiuginti tėvus ir niekaip jų nenuvilti. Jie tapdavo amžiaus įkaitais: negalėdavo išsakyti savo nuomonės, prieštarauti, privalėjo vos paliepus atlikti bet kokią užduotį ir prarasdavo savo „aš".

Sunku įsivaizduoti, ką atsakytų penkiasdešimtmetė europietė, jei kas nors jai pasakytų, kad ji atrodo kaip 80-metė. Tikriausiai supyktų, nuliūstų, įsižeistų, tačiau Kinijoje tokie žodžiai būtų geriausias komplimentas. Kai „užmetama" pora dešimčių metų, tai reiškia, kad tokią mintį išsakęs žmogus rodo pagarbą.

Apie pagarbumą rašė jau Konfucijus: kinų tradicijoje jis įžvelgė ne šiaip pagarbą vyresniesiems, o idealių santykių kūrimo schemą, kurią galima pritaikyti valstybės valdyme. Naudodamas archaiškus pavyzdžius, klusnumą siaurame šeimos rate jis perkėlė į valstybės lygmenį, kuriame smiltelės - tai tauta, o vyresnysis - valdovas.

Kad valdovas išsilaikytų viršuje, „smiltelės" turi būti susitelkusios, o tai įmanoma tik esant tvirtiems ryšiams. Jis darė išvadas remdamasis senoviniais papročiais ir ritualais, pagal kuriuos vyresniųjų buvo privalu klausyti. Taip buvo sukurtas protėvių kultas.

Pagal tradiciją vaikų pareiga - maitinti tėvus senatvėje. Bet Konfucijus paaiškino, kaip teisingai suprasti „sūniškąjį pagarbumą": jeigu kalbėsime tik apie „maitinimą", kuo tėvai skirsis nuo galvijų, kurie taip pat yra maitinami?

Todėl pirmiausia tėvams reikia rodyti šventą pagarbą, kitaip skirtumo nebus. Jis smerkė tuos, kurie rūpinasi tėvais neįdėdami širdies ir jausmų. Kol tėvai gyvi, būtina jiems deramai tarnauti.

Kai numiršta, reikia palaidoti su visomis apeigomis ir atnašauti atitinkamas aukas.

Konfucijus rašė, kad sūnus turi slėpti tėvo kaltę, net jei tas padarė nusikaltimą. Jis neturi abejoti vyresniojo veiksmais, o vaikų liudijimai prieš tėvus apskritai nebuvo priimami. Kokiomis teisėmis galėjo pasinaudoti vaikas?

Nuolankiai ir pagarbiai išaiškinti tėvui, kaip reikia elgtis, o jeigu nepavyko - tylomis liūdėti dėl tėvų poelgių.

Paprotys nuolankiai paklusti vyresniesiems buvo diegiamas jau Senovės Kinijoje, o vėlesnės kartos jo laikėsi.

Požiūris į vaikus buvo dvejopas: viena vertus gimus vaikui buvo rengiama šventė, juo visi labai džiaugdavosi, kita vertus, jis labai greitai tapdavo savarankiškas. Vos pradėjus vaikščioti tekdavo susipažinti su šeimos ir visuomenės taisyklėmis. Gero elgesio manierų reikėjo mokytis tylomis, stebint, kaip elgiasi kiti.

Su vyresniaisiais derėjo elgtis pagarbiai, o jeigu koks nors elgesys buvo laikomas nederamu, jie galėdavo be žodžių tai parodyti, aplinkiniai turėjo suprasti ženklus ir pašalinti nepasitenkinimo priežastį. Vaikai buvo mokomi visur pasitikėti vyresniaisiais, net jei tie būdavo neteisūs.

Pagrindinė taisyklė vaikams buvo nuolankumas, kuriame nebuvo vietos asmeniniam „aš". Vaikas negalėjo sėstis ant demblio vidurio, eiti kelio viduriu, stovėti tarpduryje, o vyresniųjų reikėjo klausytis net tada, kai tie tyli, gaudyti kiekvieną jų judesį. Svarbu buvo viskas - mimika, kalba, rankų judesiai ir net tai, kur link krypsta akys. Šias taisykles turėjo perprasti augantys vaikai.

Viena iš pagarbos vyresniam taisyklių buvo visiškas klusnumas jo valiai. Jeigu tėvai kviesdavo vaiką, šis privalėjo ne šiaip atsiliepti, o tylomis prieiti, nuleisti akis ir laukti. Žiūrėti tiesiai į akis buvo nepagarbu, kaip ir klausinėti, kam reikia daryti tą ar aną.

Užduotis turėjo būti įvykdoma iškart ir be prieštaravimų, neatidėliojant nė minutei. Kai tėvai vaikus norėdavo pamokyti, šie privalėjo tylėdami klausytis ir neprieštarauti, pripažindami savo klaidas. Jie privalėjo rūpintis, kad vasarą tėvams būtų vėsu, o žiemą - šilta.

Prie stalo vaikams buvo neleidžiama pradėti valgyti, kol to nepadarė vyresnieji. Pagarbumas aprėpė viską, iki to, kad tėvai neturi dėl vaikų nusiminti, o tai galėjo nutikti net džiaugiantis, kad vaikai auga; tai galėjo jiems pakišti mintį, kad gyvenimas eina į pabaigą, ir dėl to nusiminti. Todėl niekada nebūdavo tariamas žodis „senatvė" arba „senas".

Kinai manė, kad dorybingas žmogus sugebės įvertinti savo veiksmus ir supras, ką reikia daryti, todėl nėra būtinybės jį mokyti, o kvailiams net pamokymai nepadės. Tiesa, kai kurie vaikai „sūniškojo pagarbumo" laikydavosi pernelyg uoliai ir kai kurie jų poelgiai europiečiui būtų atrodę absurdiški.

Pavyzdžiui, vakare išsirengti nuogai, kad uodai kandžiotų jį, o prie tėvų nelįstų. Arba vaizduoti, kad sulaukęs 50-ies vis dar yra mažas vaikas - juokinti tėvus, vartaliotis ir net nugriuvus ir užsigavus vaizduoti, kad jam neskauda, o yra juokinga, kad tik tėvai nesijaudintų.

Vaikai privalėjo laikytis pagarbumo ritualo tėvams mirus, o tai reiškė trejus metus gedėti. Tokiais atvejais kai kas net atsisakydavo aukštų pareigų ir niekas tam neprieštaraudavo, suprasdami, kad tai yra „sūniškojo pagarbumo" prievolė. Vaikai dėl tėvų laimės būdavo pasirengę už juos atiduoti gyvybę, todėl lentelėje, pritvirtintoje prie uolos Taišanio kalnuose, rašoma, jog draudžiama šokti į bedugnę.

Tai ne šiaip perspėjimas dėl savižudybės, o siekis užkirsti kelią beprotiškiems vaikų poelgiams. Pagal seną prietarą vaikui nušokus į bedugnę tėvai atsikratys visų ligų ir nemirs. Dėl beribės „sūniškosios ištikimybės" vaikai buvo pasirengę aukotis dėl vyresniųjų.

Tačiau tėvų požiūrį į užaugusį vaiką galima vadinti visiška priešingybe. Kadaise buvo įprasta parduoti vaiką, kad šeimoje liktų mažiau burnų, kurias reikia maitinti. Niekas nedrįsdavo prieštarauti, kad motina ir tėvas neatlieka savo pareigos, priešingai - jų teisių taip elgtis niekas neginčijo, o vaikai teisių tiesiog neturėjo.

Kinijoje vaikai trokšdavo greičiau užaugti, patys tapti vyresniaisiais ir įgyti teisę būti gerbiamiems. Kiną ir dabar galima įžeisti jam pasakius, kad jis yra dar labai jaunas.