Meilės anatomija: jausmas mokslininkų akimis

Jei kalbėsime apie tokį sudėtingą reiškinį kaip meilė, čia priežasties ir pasekmės dėsnis visiškai nustoja veikti, nes meilė yra pernelyg sudėtinga ir įvairialypė būsena, kad ją būtų galima, kaip sakoma, išnarstyti po kaulelį.

Vis dėlto specialistai vis bando paaiškinti meilės aistrą.

Supažindiname su 8 amerikiečių mokslininkų pasisakymais, kuriuose jie išdėsto savo požiūrį į meilę...

„Meilė kaip troškulys"

Liusi Braun (Lucy Brown), A.Einšteino koledžo neurologė, Niujorkas

Įsimylėjėlio išgyvenimai yra panašūs į troškulį, kuris gali būti numalšintas tik šalia aistros objekto. Visas mintis, veiksmus, siekius, viską staiga nustelbia noras būti šalia mylimojo (mylimosios).

Žinoma, kiekvieno temperamentas yra kitoks, ir švelnius jausmus visi reiškia savaip, bet kiekvienas žmogus įsimylėjęs patiria būseną, panašią į euforiją, kuri kyla tik bendraujant su „antrąja pusele".

Magnetinio rezonanso tomografu (MRT) ištyrę kelių įsimylėjėlių porų smegenų veiklą padarėme išvadą: kai mylimieji yra kartu arba galvoja vienas apie kitą, suaktyvėja tos jų smegenų sritys, kurios yra atsakingos už džiaugsmo jutimą dėl kokio nors apdovanojimo ar pripažinimo, o šio jausmo intensyvumą visai galima prilyginti troškuliui arba alkiui.

Galima teigti, kad įsimylėjimas - dalis reprodukcinio mechanizmo, mums įdiegto gamtos: jis padeda užmegzti lytinių partnerių tvirtus emocinius ryšius ir taip didina vaikų gimimo tikimybę.

„Meilė - tai jausmas, kad galvoje kažkas apsigyveno"

Helena Fišer (Helen Fisher), antropologė

Meilė būna visokia, bet aš manau, kad galima išskirti tris pagrindines jos rūšis: seksualinę trauką, įsimylėjimą ir gilų prisirišimą.

Mes su kolegomis seniai tyrinėjame, kaip veikia įsimylėjėlių smegenys: viename eksperimente dalyvavo 60 įvairaus amžiaus, nuo 18-os iki 57 metų, vyrų ir moterų, kuriuos tyrėme MRT, analizuodami pagrindinius švelnių jausmų pasireiškimus.

Pirma, ką pradeda jausti įsimylėjęs žmogus - visko, kas yra susiję su meilės objektu, „ypatingumo" ir „unikalumo" jausmą - jo (arba jos) aprangos, automobilio, gatvės, bet ko. Įsimylėjėlis visur pradeda orientuotis į savo simpatijos objektą: liūdi, kai jis (ji) neskambina ir „švyti" iš laimės, kai santykiai klostosi gerai.

Įsimylėjimo būsenai taip pat yra būdingas padažnėjęs širdies plakimas, padidėjęs prakaitavimas ir fiziologinė būsena, dar vadinama „drugeliais pilve".

Tai yra susiję su tuo, kad organizme išsiskiria daugiau hormono dopamino, žmogui sukeliančio entuziazmo ir energijos antplūdį ir skatinančio veikti.

Šiuos pojūčius galima apibūdinti taip, kad kažkas, apsigyvenęs tiesiog galvoje, nuolatos ragina kažkur bėgti, kažko imtis, ir visa tai dėl trijų pagrindinių žodžių „Aš tave myliu".

Manau, kad meilės funkcija - patikimesnis dauginimasis, didesnė tikimybė susilaukti palikuonių: ji verčia žmogų nukreipti visą dėmesį į vieną partnerį ir nešvaistyti energijos atsitiktiniams partneriams.

„Meilė kaip statybinė medžiaga"

Denielis Krugeris (Daniel Kruger), Mičigano universiteto psichologas

Meilė - tai teigiama patirtis, padedanti užmegzti stabilius socialinius ryšius ir suformuoti stabilius santykius, o tai palengvina šeimos, kaip pagrindinės visuomenės ląstelės, kūrimą. Be jos mes dažniau veiktume skatinami savo trumpalaikių egoistinių interesų ir siekdami asmeninės naudos, o tai neišvengiamai atsispindėtų visuomenės būklėje.

Jausmai, kuriuos jaučiame mylimam žmogui, stiprina ilgalaikius santykius, o tai savo ruožtu yra susiję su socialiai apsaugotų vaikų gimimu. Meilė skatina žmones rūpintis atžalomis, kol šios tampa savarankiškos, ir tai, kaip man atrodo, yra jos pagrindinė socialiai reikšminga funkcija.

„Meilė pasireiškia nuolatiniu siekiu rūpintis"

Deividas Givensas (David B.Givens), neverbalinių tyrimų centro direktorius (Vašingtono valstija)

Pirmiausia meilė - tai emocija, žmogaus kam nors jaučiamas prieraišumas ir ištikimybė. Karšta aistra gali būti stipresnė už, pavyzdžiui, meilę šeimos nariams arba net savo vaikams, o gali pasireikšti tik seksualine trauka.

Meilė gimsta toje pačioje smegenų srityje kaip ir motininiškas prisirišimas, noras rūpintis atžalomis, todėl manau, kad ji kilo iš motiniško instinkto. Tai patvirtina faktas, kad įsimylėjėliai junta būtinybę vienas kitą globoti, visaip padėti ir remti.

„Meilė neįsivaizduojama be pagarbos"

Keit Vaks (Kate Wachs), psichologė, knygų autorė

Meilės be abipusės pagarbos ir pasitikėjimo nebūna. Įsimylėjėliai stengiasi pasirodyti kuo geriau, todėl sėkmingi santykiai visada susideda iš atvirumo, ištikimybės, emocinės paramos, aukojimosi.

Meilė kiekvienam leidžia pasijusti unikaliam ir priimti kito unikalumą: jeigu partneriui yra gera su manimi, būtina daryti viską, kad nesugriūtų ta trapi pusiausvyra. Todėl bet kuris mylintis žmogus stengiasi ginti „antrosios pusės" interesus ir tenkinti jos poreikius.

Manau, kad jausmas, priešingas meilei - ne neapykanta, o abejingumas: jeigu nustojote nerimauti dėl žmogaus ir nejaučiate poreikio juo rūpintis, tai rodo, kad dingo pagarba, o apie meilę jau nebėra ką ir kalbėti.

„Meilė - ilgai trunkantys santykiai"

Stefani Ortis (Stephanie Ortiz), Sirakūzų universiteto neurologė (Niujorko valstija)

Kas yra meilė, žino visi, bet niekas negali pateikti jos aiškaus apibrėžimo. Savo interpretacijoje naudoju savo psichologinių tyrimų ir įsimylėjėlių smegenų veiklos neurovizualizacijos rezultatus.

Mano nuomone meilė - tai sudėtinga pozityvi ir motyvuojanti psichikos būsena, kurią charakterizuoja siekis vienytis su tam tikru žmogumi. Tą būseną nulemia virtinė cheminių, emocinių ir pažintinių procesų.

Jeigu bendraujant su partneriu suaktyvėja tam tikros neuronų zonos, tai rodo meilę, ir mums nėra žinoma jokių įrodymų, kad meilė gali trukti ribotą laiką, bet problema yra ta, kad ją veikia pernelyg daug veiksnių, kurių pasikeitimo prognozuoti kartais neįmanoma.

Tačiau, jei meilę vertinsime kaip nusistovėjusį palankumo kam nors jausmą, šis apibūdinimas tinka ir tokioms meilės rūšims kaip motinos ir tėvo meilė, vaikų meilė tėvams ir seksualinių partnerių meilė.

„Meilė - tai seksas"

Luisas Garsija (Luis S Garcia), psichologijos profesorius

Mokslui žinoma daugybė įrodymų, kad seksualumas santykiuose turi labai didelės reikšmės. Daugelio tyrimų duomenimis pasitenkinimas intymiuoju gyvenimu tiesiogiai veikia, pavyzdžiui, požiūrį į santuoką apskritai, be to, kaip rodo mūsų eksperimentų rezultatai, žmogus, gyvenantis visavertį lytinį gyvenimą, turi daugiau šansų džiaugtis ilgalaikiais ir vaisingais santykiais.

Mes su kolege dr. Šarlote Marki, apklausėme keletą porų, gana ilgai gyvenančių kartu, nesvarbu, oficialiai susituokusių ar ne. Pasirodė, kad viena iš pagrindinių bendro gyvenimo paskatų buvo abipusis seksualinis potraukis.

Taip pat intymiam gyvenimui (o tai reiškia - ir jausmams), teigiamą įtaką daro seksualinė patirtis, ir jeigu abiejų partnerių ji yra maždaug tokia pati, yra didelė tikimybė, kad jų sąjunga ilgus metus bus laiminga.

„Meilė kaip istorinė konstanta"

Stefani Kunc (Stephanie Coontz), istorikė

Per visą istoriją žmonės įsimyli vienas kitą, tačiau karšti romantiniai jausmai dar palyginti neseniai nebuvo laikomi tinkamu pagrindu leistis į artimus santykius, juo labiau - tuoktis. Dauguma vesdavo ir tekėdavo paklusdami tėvų valiai, kurie parinkdami gyvenimo draugą sūnui ar dukteriai dažniausiai vadovaudavo tik merkantiliniais interesais.

Padėtis pradėjo keistis XIX a., meilė šeimyniniuose santykiuose tapo daug svarbesnė. Žmonėms teko iš naujo suvokti, kad juos traukia priešinga lytis, ir pripažinti, kad kiekvienos sėkmingos santuokos pamatas turi būti meilė.

Manyčiau, mūsų laikais sutuoktiniai ir įsimylėjėliai vienas kitam turi jausti ne tik aistringą meilę, bet ir draugiškus jausmus. Meilės ir draugystės derinys partneriams užtikrina ilgalaikius, laimingus ir vaisingus santykius.