Miestai, kurie išties veda iš proto: apie psichikai pavojingus keliautojų sindromus

Paryžiaus sindromas

Pamatyti Paryžių ir mirti! Arba išsikraustyti iš proto. Šis miestas, apdainuotas masinėje kultūroje kaip bohemos rojus, kuriame gyvena elegantiškos būtybės, išties yra pavojingas psichikai tų, kurie nuoširdžiai tiki tokiu įvaizdžiu.

Paryžiaus sindromo aukomis tampa turistai, dažniausiai japonai, atvykstantys į Paryžių pamatyti tikrove tapusios romantiškos svajonės.

Vietoj to jie patenka į įprastą miestą su savomis grožybėmis ir minusais: paryžiečiai suka nosį nuo užsieniečių, kalbinančių nesuprantama kalba, pardavėjai ir padavėjai leidžia sau neapgaubti rūpesčiu kiekvieno kliento ir netraukia lyriškų baladžių, dėliodami prekes lentynose arba nešiodami užsakytus patiekalus klientams.

Prie viso to pridėkite nusikalstamumą, nešvarą, nejaukų visuomeninį transportą - visi tie dalykai būdingi bet kuriai Žemės vietai, bet idealizuojamame Paryžiuje yra juntami itin skausmingai. Taip ir atsiranda Paryžiaus sindromas - tik nemanykite, kad tai yra tik madingas pavadinimas nusivylimui apibūdinti.

Pagrindinių sindromo simptomų sąraše - ūmūs kliedesiai, haliucinacijos, nerimas, galvos svaigimas, prakaitavimas ir persekiojimo pojūtis. Išgyvenimai gali būti tokie nepakeliami, kad turistams tenka skubiai grįžti į tėvynę.

Kai kuriais duomenimis Japonijos ambasada Prancūzijoje kasmet medikams prižiūrint namo išsiunčia apie 20 Japonijos piliečių.

Jeruzalės sindromas

Kitas pavojus turistų ir piligrimų laukia Jeruzalėje - šventajame judėjų, krikščionių ir musulmonų mieste. Atsidūrę čia, religingi žmonės patenka į didingų šventovių aplinką, pajunta dieviškumo aurą. O kai kada šis susižavėjimas jiems iškrečia piktą pokštą.

Kai kam Jeruzalėje prasideda ūmi septynių stadijų psichozė. Iš pradžių žmogus jaučia nerimą ir jaudulį, paskui pareiškia norą atsiskirti nuo grupės ir keliauti vienas, paskui susiranda ilgą baltą drabužį ir pradeda garsiai šūkauti citatas iš šventųjų raštų.

Jeigu tuo metu turistui nebus suteikta medicinos pagalba, jis nužygiuos į vieną iš šventųjų vietų ir ten pasakys savo „pamokslą".

Jeruzalės sindromo aukos pradeda save laikyti mesijais: jie patiria haliucinacijas, jiems išsivysto kliedesinis sutrikimas, jiems atrodo, kad su jais šnekasi Dievas ir atskleidžia tiesas, kurias reikia paskelbti žmonijai. Sindromas išsivysto maždaug šimtui žmonių per metus, ir kokį 40 iš jų tenka guldyti į psichiatrijos kliniką.

Indijos sindromas

Šis Jeruzalės sindromui giminingas psichikos sutrikimas gresia keliautojams vakariečiams, nutarusiems vykti į Indiją ieškoti dvasingumo ir nušvitimo.

Pirmą kartą sindromas buvo pastebėtas tarp prancūzų turistų XX a. 9-e dešimtmetyje Kai kuriems išsivystė kliedesinis sutrikimas jie pradėjo save laikyti dievybės įsikūnijimu arba turinčiais antgamtinių gebėjimų.

Tokie žmonės tikėjo, kad prisimena savo buvusius gyvenimus arba jiems atsivėrė „trečioji akis". Jie išdalindavo savo daiktus, elgetaudavo gatvėse arba išvis dingdavo, išvykę keliauti vieni.

Psichologas Reži Ero (Regis Airault), aprašęs sindromą, pasakojo, kad vienas iš jo pacientų atvykęs į Indiją sudegino savo pasą ir du mėnesius praleido vietos kalėjime, kur jį kamavo panikos priepuoliai, kitas - vienas penkerius metus klajojo po Indiją, o jo giminaičiai tėvynėje laikė jį žuvusiu; trečiasis nuvyko į šventąjį Varanasio miestą ir įsivaizdavo, kad su juo kalbasi deivė Kali.

Įdomu, kad Indijos sindromas vystydavosi ne iš karto; dažniau jo aukomis tapdavo turistai, šalyje viešėję ilgą laiką. Iš pradžių sindromo simptomai buvo siejami su narkotikų vartojimu, tačiau aukoms pasireikšdavo depresija ir izoliacijos jausmas, būdingi atsidūrusiems nepažįstamoje kultūrinėje aplinkoje.

Stendalio sindromas

Kai kada ligą gali sukelti meno kūrinio grožis. Ypač dažnai tai vyksta Italijoje, Florencijoje. Šis miestas, tapęs Renesanso lopšiu, matė Sandro Botičelio (Sandro Botticelli), Mikelandželo Buonaročio (Michelangelo Buonarroti), Leonardo da Vinčio (Leonardo da Vinci) šedevrų gimimą.

Jame ir šiandien saugomi didingiausi kūriniai, kuriuos apžiūrinėdami turistai prisiliečia prie istorijos. Bet kai kurie po to patenka į ligoninę.

Sindromas, kuris išsivysto Florencijoje, buvo pavadintas prancūzų rašytojo Stendalio vardu, nes jis 1817 m. aprašė jo simptomus biografinėje knygoje „Roma, Neapolis ir Florencija" Konkrečiai jis pasakojo apie apsilankymą Florencijos Šventojo Kryžiaus bazilikoje, kurio metu pajuto nepaprastai stiprią „dvasinę įtampą" ir „širdies plakimą, tai, kas Berlyne vadinama nervų priepuoliu".

Šiandien kaip Stendalio sindromas įvardijama ypatinga žmogaus reakcija į meno kūrinius, kuri pasireiškia dažnesniu širdies plakimu, dezorientacija, pykinimu, krūtinės arba pilvo skausmu, derealizacijos (atsiribojimo nuo aplinkos jausmas) arba depersonalizacijos (pakitęs savęs suvokimas) priepuoliu.

Kai kurioms sindromo aukoms net atsiranda pojūtis, kad jos yra kūrinio viduje. Oficialiai sindromas nėra įtrauktas į psichikos ligų registrą, tačiau turistai toliau susiduria su „liga dėl grožio", pavyzdžiui, 2018 m. 70-metis vyras patyrė širdies priepuolį apsilankęs Florencijos Uficių galerijoje.

Venecijos sindromas

Venecijos sindromas, kitaip kaip išvardintieji aukščiau, neištinka turistų, atvykusių į Veneciją ilgai lauktų atostogų, o tampa išvykos į šį Italijos miestą priežastimi.

Terminą „Venecijos sindromas" sugalvojo vietos psichologė Diana Steiner: ji 1988 -1995 m.tyrė 25 bandymus nusižudyti ir padarė išvadą, kad atvykėliai iš D.Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos ir JAV specialiai pasirinko Veneciją savižudybės vieta.

Psichologė tokią savižudžių „piligrimystę" sieja su Tomo Mano (Thomas Mann) novele „Mirtis Venecijoje". Be to, likus 17 metų iki tyrimo pradžios kūrinys buvo ekranizuotas - to paties pavadinimo italų režisieriaus Lukino Viskončio (Luchino Visconti) filmas pelnė daugybę apdovanojimų.

Būtų galima manyti, kad Venecijos sindromas yra Verterio efekto - savižudybių bangos, mėgdžiojant žinomos asmenybės arba populiaraus kūrinio herojaus savižudybę - atmaina.

Bet „Mirties Venecijoje" herojus mirė dėl visai kitos priežasties - nuo ligos. D.Steiner tvirtino, kad jos tirtieji atvejai yra tik „ledkalnio viršūnėlė", o pats fenomenas nėra pakankamai įvertintas ir yra vertas profesionalų dėmesio, tačiau platesni Venecijos sindromo tyrimai iki šiol nevyko.