Audrius Butkevičius: Artimųjų Rytų istorija - nuo Trojos karo iki naujo epo

- Kaip vertinate tai, kas jau kelias savaites vyksta Artimuosiuose Rytuose?

- Vertinu kaip labai rimtą grėsmę Europos ekonominiam ir energetiniam saugumui, kas mane domina pirmiausia.

Tik tuo galima paaiškinti Europos lyderių, britų premjero Keiro Starmerio (Keir Starmer) bei NATO vadovo Marko Rutės (Mark Rutte) iniciatyvą organizuoti europiečius ir potencialius sąjungininkus Hormūzo sąsiaurio deblokavimui.

Eilinį kartą amerikiečiai savo veiksmais Europai primetė dienotvarkę, kurios neįmanoma atsisakyti.

Kalbu apie tai, kad, Iranui išsaugant potencialią galimybę kontroliuoti Hormūzo sąsiaurį ir Artimųjų Rytų naftos tiekėjus ne tik prekybos, bet ir politinio veiksmo srityje, tai toliau keltų grėsmę Europai, taip ir nespėjusiai pereiti nuo priklausomybės nuo angliavandenilių prie atsinaujinančių energetinių išteklių.

Bandymas buvo gražus, bet nesėkmingas, ir aiškiai parodantis Europos strateginio mąstymo pradmenis.

Taip pat ši situacija verčia Europos lyderius eilinį kartą priminti JAV prezidentui Donaldui Trampui (Donald Trump) ir amerikiečiams - būkite sąjungininkais.

Nustokite vykdyti politinio šantažo akcijas. Spręskite politines problemas, bet ne savo asmeninius verslo reikalus politinės korupcijos metodais.

Čia galima prisiminti, kaip iš nesenos ofenzyvos Venesueloje jau pelnosi su JAV valdančiųjų aplinka susijusios įmonės, kaip dėl šoktelėjusių naftos produktų kainų iš džiaugsmo trynė rankas Amerikos naftos prekybininkai, iš anksto žinoję apie JAV bei Izraelio atakos prieš Iraną pradžią.

O kur dar JAV prezidento pareiškimai apie neva vykstančias derybas tarp Vašingtono bei Teherano, kas irgi paskatino svyravimus naftos produktų biržoje.

Taip ir norėtųsi pasakyti - būkite sąjungininkais, kalės vaikai. Nes kitu atveju... Bet štai turime didžiąją Europos problemą, nes ką gi pasakysi po „nes kitu atveju"? O pasakyti nėra ką...

- D.Trampas kelis kartus patikino, kad nugalėjo Iraną, vėliau šiam leido prekiauti nafta, tuomet pareiškė ultimatumą, o galiausiai prabilo apie paliaubas ir taiką. Kas čia vyksta?

- Kalbant apie D.Trampą, reikia aiškiai suvokti, jog šis žmogus ir jo aplinka laiko žodžius tik politiniais instrumentais. Tokiu instrumentu yra ir politinis melas, ir politinis šantažas, ir agresija, ir grasinimai.

Vertinant jį, reikia žiūrėti į veiksmus: šiuo metu, prisidengiant „žodiniu viduriavimu", siekiama išlaukti, kol garsusis desantinis laivas „Tripoli" užims kovines pozicijas Hormūzo sąsiauryje (buvo prognozuojama, kad tai nutiks kovo 27 d.).

Vertinant JAV situaciją, pasakius „A", jos priverstos pasakyti ir „B", kas reikštų karinę, politinę ir ekonominę Hormūzo sąsiaurio kontrolę, pirmiausia užimant Harko salą, kuri yra svarbiausias Irano naftinės ekonomikos komponentas. Tačiau ar ši ofenzyva pavyks?

Man yra tekę lankytis šioje saloje 2008 m. ir jau tada ji buvo karinės bazės ir įtvirtinimų bei naftos perpumpavimo įrangos ir naftos saugyklų derinys. Amerikiečių laukia sudėtingas uždavinys - kaip perimti šį objektą nesunaikinus jiems patiems mirtinai reikalingos naftinės infrastruktūros.

Čia esu priverstas pritarti JAV žvalgybos atsargos karininkams Džo Kentui (Joe Kent), Skotui Riteriui (Scott Ritter), Lariui Džonsonui (Larry Johnson), Daglui Makgregorui (Douglas Mcgregor), profesoriams Džonui Miršaimeriui (John Mearsheimer) ir Džoeliui Mokyrui (Joel Mokyr), kurių manymu, bandyti perimti Hormūzo sąsiaurio kontrolę mažomis pajėgomis reiškia bandyti tai padaryti praliejant daug kraujo.

Akivaizdu, kad šiandien planuojami panaudoti 5000 jūrų pėstininkų, kuriuos tikimasi išsodinti iš laivo „Tripoli", naudojant specializuotus sraigtasparnius, yra sunkus net ir JAV pajėgoms uždavinys. Nes kiekvienas reidas - milžiniškas pavojus gyvybėms.

Padėtį komplikuoja dar ir tai, jog ši infrastruktūra yra išskirtinai svarbi kinams, kurie per ją gauna iki 40 proc. savo sunaudojamos naftos (D.Trampo kalbose visa tai pavirto 95 proc.).

Taigi, sudaužius ją, kinų įsitraukimas į aptariamą konfliktą yra neišvengiamas. Kaip ir sunkumai būsimose JAV-Kinijos derybose, kurios neišvengiamai seks išsprendus klausimą su Iranu.

Be to, turime naują ir netikėtą situaciją pačioje JAV, kai dalis kariškių protestuodami prieš invaziją nutraukia savo sutartis.

Bet amerikiečiams yra ir gerų žinių - be mūsų jau aptartų besiorganizuojančių europiečių, kaip paprastai išskirtinai save atstovaujantys prancūzai laiko pajėgas Viduržemio jūroje, pasiruošę kaip mat prisijungti prie nugalėtojo. Tik klausimas - kas nugalės (kaip čia neprisiminti išskirtinių prancūzų santykių su Irano režimu).

Prie laukiančių nugalėtojų aljanso jungiasi ir Saudo Arabija bei Jungtiniai Arabų Emyratai, o pastarosiomis dienomis netyla kalbos apie ketinimą atsakyti Iranui smūgiais į smūgius ir dalyvauti kare prieš jį JAV pusėje.

Visgi labiausiai visos šios „armados" laukia, kuo pasibaigs pakistaniečių, indų, katarų ir visų kitų inicijuojamos derybos, kurias savo fantastinėse kalbose D.Trampas jau pavertė neva egzistuojančiais susitarimais su „reikiamais žmonėmis" iš Irano.

- Gal yra kas nors tokio, apie ką nutylima?

- Kaip mėgdavo sakyti vieno populiaraus serialo herojus daktaras Hausas - „visi meluoja". Norint suprasti, kas vyksta, ir nepakibti ant pigių spekuliacijų neva viskas dėl naftos, kas tik iš dalies yra tiesa, reikia atsigręžti į geopolitiką.

Netolimoje ateityje tarsi fata morgana šmėžuoja JAV derybos su Kinija. Kaip žinoma, karaliaus vertę ir jėgą apsprendžia jo dvaras.

Šiandien Kinijos dvaras - tai Rusija, Iranas, Šiaurės Korėja, Venesuela, Kuba, Nikaragva ir kai kurios nelabai reikšmingos valstybės Afrikoje.

Einant į šias derybas JAV būtina susilpninti Kinijos aljansus.

Todėl jau 4,5 metų vyksta žiaurus karas Ukrainoje, privertęs Rusijos lyderį Vladimirą Putiną prieš porą dienų pripažinti savo šalies ekonomikos krizę.

Tik ką Kinija prarado investicijas Venesueloje. Dar prieš keletą mėnesių Kinijai buvo išsukinėtos rankos Panamoje.

Prieš mėnesį prasidėjęs karas Irane yra ne tiek antiizraelietiškos mitologijos dalis, kiek būtinybė pradėti kontroliuoti naftos tiekimus Kinijai, kuriuos Iranas gali užtikrinti ne tik per Hormūzo sąsiaurį, bet ir panaudodamas sausumos transporto linijas.

Į šią situaciją su neslepiama baime žiūri abi Korėjos, kur užtektų tik vieno atsitiktinio šūvio ir karo ugnis įsipliekstų taip, kad piktas Šiaurės Korėjos „raketų žmogelis", kaip kad šalies lyderį Kim Čen Uną pavadino D.Trampas, iš miegančios bėdos transformuotųsi į realią problemą.

Kuba jau pradėjo konsultacijas dėl galimybės JAV gyvenantiems jos opozicionieriams grįžti su savo kapitalais, kas iš esmės reiškia situacijos pokyčius pačioje Kuboje.

Nikaragvoje tokia tyla, tarsi ji ir neegzistuotų. Afrikiniai Kinijos aljansai taip pat užėmė stebėtojo poziciją. Štai kontekstas, kuriame reikia vertinti įvykius tiek Hormūzo sąsiauryje, tiek ir Irane.

Taigi, JAV neturi kitos išeities, kaip tik perimti Hormūzo sąsiaurio kontrolę ir politinę valdžią Islamo Respublikoje.

Iš čia seka naujausi D.Trampo pareiškimai apie tai, jog jis „kartu su ajatola" kontroliuos sąsiaurį, o JAV dalyvaus formuojant naująją Irano vadovybę. Taip, taip, Venesuelos pavyzdžiu.

Amerikiečiai, kaip ir rusai, nesivargina ieškodami naujų schemų.

Šiandieninis parlamento pirmininkas Muhamedas-Bageris Galibafas D.Trampo vizijose taps amerikiečių statytiniu, sėkmingai kolaboruos ir Artimuosiuose Rytuose įsigalės amžina Abraomo taika.

Bet... Amerikiečiai, kaip paprastai, blogai išmano istoriją. Abraomas su savo Sara atėjo į Izraelį iš šiandienio Irako, šumerų žemių. O tai toli gražu ne Iranas, kuris laiko save visų žmonijos atradimų pradininku ir seniausia imperija pasaulyje.

Todėl aš su neslepiamu susidomėjimu rūkau pypkę stebėdamas šį titanišką susidūrimą, kuriame seniausi žmonijos mitai atstoja šiandieninių ideologijų vaidmenį.

- Koks visame tame Izraelio vaidmuo?

- Žvilgtelkime ir į senąjį Kanaaną (šiandieninį Izraelį), kurį Mozės vadovaujami žydai užėmė išpjovę senųjų graikų kolonistų palikuonis.

Viena iš sąmokslo teorijų, kurią aktyviai propaguoja ir tik ką atsistatydinęs JAV antiteroristinio centro vadovas Dž.Kentas sako, kad JAV buvo įtrauktos į konfliktą su Iranu dėl D.Trampo, jo tėvo ir šiandieninės šeimos išskirtinių simpatijų judaizmui ir Izraeliui.

Galite tai išgirsti Dž.Kento interviu, duotame Takeriui Karlsonui (Tucker Carlson). Paklausyti verta jau vien todėl, kad jame skamba mintis esą Izraelis gali manipuliuoti D.Trampu, šantažuodamas jį ir netgi grasindamas.

Deja, be laikino interesų sutapimo, čia nelabai ką įžvelgsi.

Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu (Benjamin Netanyahu), kaip ir D.Trampas, tiesiog „maudosi" jiems metamuose kaltinimuose ir gresiančiuose teismo procesuose, todėl siekia nukreipti žiniasklaidos bei politikų dėmesį nuo praeities problemų į savo šiandienos veiksmus.

Tam jie vykdo į matomus efektus nukreiptą, bet visiškai neefektyvią politiką.

Negalima pamiršti ir seniausio Izraelio siekio - nutraukti iš Irano sklindančią totalinę grėsmę, nes pastarasis nuolat primena, kad nori sunaikinti Izraelį bei padėti JAV kontroliuoti naftos prekybą tokiame pat lygyje, kaip amerikiečiai tai daro su kitomis Artimųjų Rytų valstybėmis.

Be to, jau dabar galime kalbėti apie demonstratyvų Izraelio ir JAV interesų išsiskyrimą Irano konflikte: jeigu Izraelis yra suinteresuotas chaosu, sumaištimi, ekonominiu kolapsu, valstybingumo sunaikinimu ir galima Irano dezintegracija į atskiras tautines valstybėles, tai JAV, kaip kad buvo TSRS griūties atveju, suinteresuotos „melžti vieną karvę", užuot vaikytis daugybę dykumoje pasiklydusių „jaunų telyčių". Tai lemia siekį kartu su ajatolomis ir toliau valdyti seniausią pasaulyje imperiją.

Tik ar leis tai D.Trampui jo sionistinė aplinka: judaizmą priėmusi dukra, anūkai žydai, judaistiniai JAV lobistai, krikščioniški sionistai, religinės ideologijos pagrindu siekiantys išsaugoti Izraelį, nes pastarajam sunykus nebus kur apsireikšti naujam mesijui, t.y. ir vėl ateiti Jėzui Kristui?

O kur dar masė evangelistinio profilio bažnyčių, valdančių didžiosios D.Trampo rinkėjų dalies protus, ir senosios legendos, verčiančios užimti proizraelietišką poziciją.

Beje, visa tai realizuojasi į įdomią statistiką - jeigu karo pradžioje D.Trampo ofenzyvą palaikė apie 24 proc. rinkėjų, tai šiandien šis skaičius artėja prie 50 proc.

Efektyvios desantinės operacijos atveju, mano prognozėmis, jis gali išaugti iki 80 proc. Nes visiems labai patinka pigūs naftos produktai, o neseniai šoktelėjusias degalų kainas pajuto visi, nuo atlyginimo iki atlyginimo gyvenantys amerikiečiai.

Kita vertus, D.Trampą į pergalę varo ir artėjantys tarpiniai rinkimai į Kongresą. Pralaimėjimas sąsiauryje reikštų ne tik jo geopolitinių ambicijų krachą, trikdžius derybose su Kinija.

Tai galėtų tapti politine, o gal ir ne tik, D.Trampo mirtimi bei jo klano pabaigą. Nes pralaimėjusiems tokioje epinėje kovoje (tai - naujasis Trojos karas, nes, kaip ir Homero laikais, kariaujama už sąsiaurius), pasigailėjimo nebus.

Taigi, D.Trampas kausis ir, manau, kraujo bus daug. Svetimo kraujo. Nes to reikia pergalei. Nes tai - „Epic Fury" operacija.